Nuo 13-kos metų šeimos bityną puoselėjantis Lukas Jankūnas

Tytuvėnų regioninio parko pašonėje įsikūręs šeimos bitynas „Tyrų medus“. Jo įkūrėjas Lukas Jankūnas pasakoja, kad bitės jį sužavėjo dar vaikystėje, o daug metų trunkantis bityno puoselėjimas ir plėtra privedė prie apsisprendimo įkurti savo verslą. Interviu metu vyras pasakoja apie savo mylimą veiklą ir išskirtinio skonio medų, išgaunamą bityne.

– Esu Lukas Jankūnas – bitininkas ir šeimos bityno „Tyrų medus“ įkūrėjas. Kartu su žmona ir šeima puoselėjame šią veiklą ir taip kuriame savo gyvenimo būdą. Ne vienerius metus su žmona gyvenome Vilniuje, ten ir susipažinome – universitete, geografijos studijose – po studijų susiradome darbus. Tačiau abu nematėme savo ateities Vilniuje, traukė lėtesnis gyvenimo tempas, mažesnis miestas. Visą gyvenimo Vilniuje etapą turėjau bičių, tad tekdavo daug važinėti į kaimą, ypač vasarą, tad gyvenimo tempas toli gražu nebuvo lėtas. Bičių vis daugėjo, todėl atėjo momentas, kai reikėjo užduoti sau klausimą, ar vystome mylimą veiklą toliau ar ją mažiname ir paliekame tik kaip hobį. Taigi, prieš porą metų pasiryžome palikti sostinę, atsikraustėme arčiau bityno.

– Papasakokite apie darbo su bitėmis pradžią.

– Viskas prasidėjo labai paprastai – vaikystėje, tėtis turėjo keletą avilių, o aš jam prie jų padėjau. Iš pradžių tai buvo tik smalsumas: kas vyksta viduje, kodėl bitės taip gyvena, kaip jos „susikalba“.

Pradėjau skaityti knygas apie bites ir bitininkystę, pradėjau suprasti jų biologiją, todėl labai greitai užsinorėjau bitininkauti savarankiškai, tai darau nuo trylikos metų.

– Kokia bityno įsikūrimo istorija? Kaip jis tapo šeimos bitynu?

– Mūsų bitynas neatsirado per vieną dieną – jis augo kartu su manimi. Nuo kelių avilių iki to, ką turime šiandien. Nuo paauglystės bitininkavau aš, bet veikloje toliau aktyviai dalyvavo ir tėtis, padėjo brolis, medaus sukimo procese dalyvaudavo visa šeima.

Kai susipažinau su žmona, ji taip pat po truputį įsitraukė. Pradžioje labai nedrąsiai eidavo prie avilių, tačiau ji matė, kad labai myliu šią veiklą, todėl taip pat norėjo iš arčiau ją pažinti. Ilgainiui supratusi, kad bitės nėra tokios baisios, pilnai įsitraukė ne tik į medaus sukimo, bet ir į medaus išėmimo iš avilių procesus, veiklas, kuriose yra tiesioginis kontaktas su bitėmis. Gyvenant Vilniuje bitininkystė buvo laisvalaikio praleidimo būdas kaime, poilsis nuo miesto.

Galbūt ne visai tikslu sakyti, kad bitynas vieną dieną tapo šeimos bitynu. Jis visada ir buvo šeimos bitynas, nes bitininkystė tai nėra tik tiesioginis kontaktas su bitėmis, buvimas prie avilių, yra begalė pagalbinių darbų: įrangos, patalpų plovimas, įvairių dalykų nešiojimas, vežiojimas, taisymas ir t.t. Kadangi daugelis procesų vyksta tėvų vienkiemyje, namuose, natūraliai kiekvienas šeimos narys kažkuo prisidėdavo, padėdavo. Labai svarbu visą dieną dirbant prie bičių vasaros karštyje grįžus sočiai pasistiprinti, tad galima sakyti, kad ir toks kasdienis mamos indėlis, be kitų veiklų taip pat labai prisideda prie sklandžios bityno veiklos.

Su kiekvienais bitininkavimo metais man kilo noras turėti vis daugiau avilių, išbandyti save, kaip galiu suvaldyti vis didesnį bičių skaičių, tad ir šeimai tekdavo vis daugiau darbų ir įsitraukimo. Galų gale priėjome etapą, kai reikėjo apsispręsti, ar toliau vystyti mylimą veiklą ir bandyti ją paversti pragyvenimo šaltiniu ir gyvenimo būdu, ar pasilikti tik kaip hobį. Su žmona mėgstame iššūkius, naujoves, be to, labai mylime gamtą, todėl nusprendėme pamėginti eiti pirmuoju keliu. Šis sprendimas puikiai derėjo ir su mūsų noru išsikraustyti iš sostinės, todėl viskas išėjo gan organiškai.

– Iš ko kilo pavadinimas „Tyrų medus“?

– Pavadinimas kilo iš žodžio „tyrai“, reiškiančio pelkes. Būtent tokios gamtos apsuptyje, Tytuvėnų regioninio parko pakraštyje, ir įsikūręs mūsų bitynas. Aplink mūsų bityną daug tyrų, tyrulių ir tyrelių: Tytuvėnų, Šiluvos, Sulinkių ir Didysis tyrulis.

Buvo įvairių pavadinimų variantų, kurie galvoti ne vienerius metus, tačiau niekas „neprilipo”. Ir vieną vakarą sukant medų, kalbant apie galimus medaus pavadinimus, man natūraliai toptelėjo mintis – Tyrų medus! Jis iš karto patiko ir žmonai. Norėjome, kad produkto pavadinimas atspindėtų mūsų vietovių gamtą, nes gamta ir jos skonis atsispindi ir pačiame meduje, tai yra medaus esmė.

– Kiek avilių dabar turite?

– Šiuo metu turime apie 100 bičių šeimų, bet jau įsigijome naujų avilių ir šiemet planuojame augimą.

– Kiek medaus išgaunate? Kuo Jūsų bityno medus ypatingas?

– Medaus kiekis kasmet skiriasi – bitininkystėje niekada nebūna garantijų. Viskas priklauso nuo gamtos sąlygų, oro, žydėjimo.

Mūsų medus gimsta laukinėje aplinkoje – tarp pelkių, pievų, miškų. Todėl jo skonis nėra vienodas – jis kinta. Kartais švelnesnis, kartais sodresnis.

Pasitaikius ypač palankiems metams sugebame surinkti nedidelį viržių medaus derlių – toks medus itin retas Lietuvoje. Tai išskirtinio aromato ir skonio medus.

Viena klientė, kuri perka tik mūsų medų, sakė, kad jis jai primena senovinį medų ir nukelia ją į vaikystę, kai medų išgaudavo jos teta, turėjusi avilių prie miško. Ir iš kitų žmonių būna, kad sulaukiame atsiliepimų, jog medus kažkoks kitoks (gerąją prasme), turi savitumo ir yra labai skanus. Girdėjome ir tokį atsiliepimą, kad pirkėjos močiutė nenori jokio kito medaus, tik mūsų. Tai patys maloniausi žodžiai, atperkantys sunkų darbą.

Žmona sako, kad galbūt tas medaus savitumas ir yra Tyrų skonis, pelkinių augalų prieskonis.

– Kaip nusprendėte pradėti verslą?

– Kaip jau ir minėjome, norėjome kurti gyvenimą arčiau gamtos. Bičių avilių įsitraukiant šeimos nariams ir mano smalsumui augant tik daugėjo, žmonės pradėjo sugrįžti, klausti, rekomenduoti vieni kitiems mūsų medų. Augantis avilių skaičius ir laiko poreikis veiklai vertė vis dažniau grįžinėti į kaimą, taip pat visada buvo noras sukurti kažką savo.

Tai buvo natūrali veiklos tąsa – hobis, kuris augo kartu su patirtimi ir klientų pasitikėjimu.

– Jūsų prekiaujami gaminiai? Kada randate laiko juos gaminti?

– Siūlome natūralų medų, bičių vaško žvakes ir kitus bičių produktus.

Gamyba vyksta kartu su šeima – visi prisideda prie skirtingų darbų. Pagalbininkų iš išorės dar neturime, viską darome savo jėgomis laisvu nuo darbo laiku – vakarais, savaitgaliais, naktimis. Šiuo etapu mažai laisvo laiko turime.

– Ko žmonės nežino apie bityno gyvenimą?

– Daugelis įsivaizduoja, kad bitininkystė – tai medus vasarą ir ramybė žiemą. Iš tikrųjų, tai nuolatinis darbas ir ateities planavimas. Jau birželio mėnesį bitininkas pradeda ruoštis ateinantiems metams. Žinoma, birželį dar dominuoja einamųjų metų darbai, bet apie ateitį irgi jau reikia galvoti. Žiemą galbūt ramesnis periodas, bet užmigti negalima – reikia intensyviai ruoštis naujam sezonui, nes jis užgriūna su didžiule jėga ir tada jau nebėra kada ruoštis. Kaip sakoma – ruoški slides vasarą, tai mes ruošiame korius žiemą.

Bitininkystė neatleidžia klaidų – dirbdamas savo procesuose padarei klaidą, ją iš esmės gali pataisyti tik kitais metais. Labai svarbu suprasti bičių biologiją, domėtis, skaityti literatūrą ir dirbant su bitėmis ne priversti jas tarnauti bitininkui, bet pačiam prisitaikyti prie bičių gyvenimo ciklo ir jį išnaudoti.

– Kaip pasirinkote šią vietą?

– Ši vieta – mano tėviškė. Čia viską pradėjo tėtis, o mes tęsiame. Čia viskas mums pažįstama – ir gamta, ir žmonės. Žinome, kurioje vietoje ir kuriuo metu kokie augalai žydi, todėl, jei reikia, galime ten nuvežti avilius. Na, ir tėvai, gyvenantys netoliese, gali reikalui esant atvykti atlikti darbus.

– Aplinkos įtaka bitėms, medui, žmogui.

– Bitės yra jautrūs vabzdžiai, labai priklausomi nuo oro sąlygų, ekologinės aplinkos būklės. Klimato kaita, orų nestabilumas labai įtakoja bičių galimybes rinkti nektarą. Nektaras skiriasi esant tinkamai temperatūrai, negali būti per šalta, per lietų taip pat nerenka, tačiau ir per sausa negali būti, nes esant sausrai augalai išskiria mažiau nektaro. Dėl ilgai besitęsiančių šalnų nušąla vaismedžių ir kitų augalų žiedai.

Taip pat žemės ūkis, laukų purškimai gali turėti įtakos bitėms, jas nuodyti, sutrikdyti jų orientaciją. Todėl labai svarbu, kad ūkininkai laikytųsi purškimo reikalavimų.

Aplinkos įtaka – didžiausia įtaka medui, jo skoniui. Medaus skonis priklauso nuo jame esančių augalų nektaro, žiedadulkių. Kiekvienas augalas turi skirtingų mikroelementų, todėl vienas ar kitas medus gali pasižymėti tam tikromis savybėmis, pvz.: grikių meduje yra daugiau geležies, nei kai kuriose kitose medaus rūšyse.

Šį klausimą norėčiau pasukti gal dar šiek tiek kitaip – kokia bičių įtaka aplinkai, nes ji yra labai svarbi ir didelė ir norėtųsi, kad žmonės apie tai daugiau žinotų. Bitės, kaip ir kiti apdulkintojai, yra viena iš esminių ekosistemos grandžių. Tam, kad augalai duotų vaisius, jų žiedai turi būti apdulkinti, kitaip vaisius neužsimegs. Yra vietų pasaulyje, kur natūralių apdulkintojų trūksta, todėl šią funkciją atlieka žmonės su specialiais įrankiais. Jei neliktų bičių, išnyktų ir dalis augalų, sumažėtų tiek maisto įvairovė, tiek jo kiekis, o tai augančioje pasaulinėje populiacijoje yra opi problema. Taip pat išaugtų kai kurių produktų kainos, nes jų sumažėtų. Dėl intensyvaus žemės ūkio, klimato kaitos, urbanizacijos, natūralių buveinių nykimo mažėja natūralių apdulkintojų populiacijos, todėl bitininkai čia taip pat vaidina didelį vaidmenį palaikydami bičių populiacijas.

Taigi, jei prie Jūsų sodo ar lauko yra avilių – džiaukitės, tai tik pagerins Jūsų derlių.

– Kokie laukiami pokyčiai ir remontai?

– Jau seniai išaugome senąsias dirbtuves, todėl dabar esame įsigiję pastatą ir kuriame naująsias dirbtuves, tačiau tai ilgas ir didelis darbas.

• Kaip pavyksta viską suderinti?

– Atvirai – dažniausiai miego, laisvalaikio ir draugų sąskaita. Aplink bityną sukasi mūsų gyvenimas nebūnant darbe.

– Su kokiais sunkumais susiduriate?

– Didžiausias iššūkis – finansai. Idėjų turime daug, noro – dar daugiau, bet sėkmingai plėtrai reikia investicijų.

Turime jėgų, ryžto, žinių, užsispyrimo. Esame darbštūs ir tikime idėja, bet finansų trūkumas labiausiai stabdo.

Jaučiame ir bendras problemas, su kuriomis susiduria ir kiti bitininkai: pigus importinis medus iš Kinijos, Ukrainos ir kitų šalių. Taip pat, žmonių nesupratimas apie kokybę.

 Ir, žinoma, gamta – vis labiau nenuspėjama. O bitininkystė nuo jos visiškai priklausoma.

– Kuo galite pasidžiaugti?

– Didžiausias džiaugsmas – šeima ir didžiulė jos parama. Atrodo, visi patikėjo, kad galime, ir visi ties tuo dirbame. Taip pat klientai – džiaugiamės žmonėmis, kurie sugrįžta ir giria mūsų medų.

– Gal turite dar kuo pasidalinti?

– Norisi priminti vieną paprastą dalyką – medus nėra tik maisto produktas. Tai gamtos istorija. Ir jei žmogus, paragavęs medaus, bent trumpam ją pajunta – vadinasi, viskas turi prasmę.

„Tyrų medus“ archyvo nuotr.