„Reikėjo – buvom, reikės – vėl būsim“

Šie metai žymi nemažai šalies istorijos jubiliejų. Neseniai paminėjome Sausio 13-osios 35-metį. Sausio 17-ąją – Krašto apsaugos savanorių pajėgų 35-metis… Gi, buvome jaunutė šalis ir kūrėme savo struktūrą. Labai sunkiai ir skausmingai kūrėme, krauju istoriją rašėme. Apie tai pasakoja tų laikų savanoris Algimantas Končius iš mums artimos Aukštelkės.

Nepamirškim

Lietuva neturi teisės pamiršti 1991-ųjų sausio 13-osios. O ypač nepamirš tie, kurie sovietinę agresiją ketino atremti medžiokliniais šautuvais, netgi armatūros strypais, nuo kulkų slėpdamiesi už smėlio maišų. Nė viena lietuvė motina nepamirš, ką ji išgyveno slapstydama sūnų nuo gaudynių  į sovietinės kariuomenės rekrūtus. Kiek vėliau – rugpjūčio pučo išgyvenimai… Kiekvienam mąstančiam piliečiui tomis dienomis jau buvo aišku, jog ką tik gimusi Lietuvos kariuomenė turi kuo greičiau ginkluotis. Bet liūdna, kad anų dienų problemas tebegvildename ir šiandien…

Šeimos santaupos

Lietuvos kariuomenės savanoris iš Aukštelkės Algimantas Končius žinojo, iš kur galima gauti ginklų. Šiaulių miesto pakraštyje, Zokniuose, buvo dislokuotas 62414-asis sovietų karinis dalinys, kuris, kaip tomis dienomis išžvalgė Algimantas, buvo beveik nesaugomas. „Aerodromo tvoroje buvo daug skylių, netgi tarpai, pro kuriuos įvažiuoti galėjai net sunkvežimiu. Patekti į sandėlio teritoriją galėjai be menkiausio vargo. Man netgi pasirodė, jog kai kurie sandėliai demonstratyviai nesaugomi, netgi spynos nuplėštos. Už puslitrį iš sovietinio kareivuko galėjai nusipirkti netgi kulkosvaidį, o už raketą „oras-žemė“ prašė trijų tūkstančių“, – prisimena Algimantas.

Tokios progos Algimantas ir jo patriotiškai nusiteikusi šeima praleisti negalėjo. Teta Angelė Šliaupienė, I grupės invalidė ir beveik nevaikštanti moteris, ginklams supirkti atidavė visas savo santaupas – 30 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai. Kitų namiškių indėlis buvo kuklesnis, bet pakankamai solidus. Ir su tais pinigais Algimantas ėmė minti taką į Zoknių karinę bazę. Ką nupirkdamas, ką nugvelbdamas. Iš pradžių – vienas, paskui talkon ėmė kviestis kitus savanorius, o šie pagalbon atsivesdavo savo pažįstamus…

Ginklus sandėliavo Algimanto sodyboje bei ties Bubiais esančiuose „Lakštingalos“ soduose. Kaip vėliau skelbs oficialūs šaltiniai, A. Končiaus slėptuvėse buvo rasta (arba spėjama, jog ten jų būta) ginklų daugiau nei už 5 mln. rublių: šautuvų, šovinių, sprogmenų, pabūklų, parašiutų, kitos įvairiausios amunicijos, netgi nevaldomų reaktyvinių sviedinių.

Apsiaustis

1992 metų vasario 10-ąją ir šiandien labai gerai prisimena A. Končius, jis paskambino į Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyrių, prašydamas susitikti. Po dienos šis susitikimas įvyko Šiauliuose. A. Končius informavo, jog jis turi sukaupęs didžiulį kiekį ginkluotės ir nori ją perduoti Apsaugos skyriui. Sutarė, kad iki vasario 17-osios Apsaugos skyriaus vyrai ginkluotę išsiveš į Vilnių.

Atvyko jie vasario 14-osios vakare, apie 21 val., tačiau jau iš tolo pamatė, kad A. Končiaus sodyba apsupta okupacinės armijos mašinų. Dar ir šiandien prisimena Aukštelkės kaimo žmonės, jie, pamatę dvylika sunkvežimių, kurie buvo pilni kareivių, pamanė, kad Končių jau veža į Sibirą… o gal ir vietoj sušaudys. Užgesinę šviesas, kaip pačiais šiurpiausiais pokario metais, išsigandę aukštelkiškiai pro tamsą sekė, kas vyksta kaimynų sodyboje.

Tačiau net Algimanto žmona Irena tiksliai nesugeba įvardinti, kas tuokart vyko jos akyse. Kažkoks beprotiškas chaosas. Viskas buvo verčiama, laužoma, daužoma. Į sunkvežimius buvo kraunami net nieko bendro su ginklais neturintys asmeniniai daiktai. Buvo antrankiais sukaustytas ir į nežinią išvežtas apsiausties metu į namus sugrįžęs Algimantas. Irena pasiliko išdaužytame name su vos kelių mėnesių dukrele ant rankų. Tada atrodė, kad mažylė Milda nieko nesupranta, bet tada, kai pradėjo tarti pirmuosius žodžius, gatvėje pamačiusi uniformuotą žmogų sakydavo „bum bum“. Ir labai ilgai jai uniformuotieji asociajavosi su daužymu, mat sovietinei kariuomenei siautėjant sodyboje kartu dalyvavo ir Šiaulių policininkai, kuriems tuo metu vadovavo Romasius Vaitiekūnas. Irena sakosi niekada neužmiršianti ir SKAT pareigūno Rimanto, beje, kelmiškio, iki koktumo brutalaus provokatoriaus. Kai po daug laiko aš to Rimanto užklausiau, kaip jis prisimena tuos įvykius, jis man suskubo teisintis, kad jis tebuvo stebėtoju, kuomet rusų papulkininkio akivaizdoje buvo mušamas Algimantas – jis tuo metu išėjęs į kitą kambarį parūkyti. Argi tai neprimena pokario laikų?

Egzekucija

Šiaulių apygardos prokuroro Anatolij Mirnyj (beje, ukrainiečio) garbei reikia pasakyti, jog jis kratos Končių sodyboje nesankcionavo, o vėliau neleido ir ilgesniam laikui suimti Algimanto. Tačiau ir tų trijų dienų Šiaulių policijoje užteko, kad A. Končius ilgai gydytųsi. Vilniaus miesto I klinikinėje ligoninėje gydytojai jam konstatavo stuburkaulio pažeidimą, smegenų sukrėtimą, daugybinius viso kūno sumušimus. Algimantas neslepia, jog šlykščiausia buvę tai, kad jį labai nuoširdžiai talžė Šiaulių policininkai, o visą šią egzekuciją su pasitenkinimu stebėjo okupacinės kariuomenės papulkininkis. Reikalai į kitą pusę ėmė krypti tik tuomet, kai Aukščiausioji Taryba sužinojo, kad Šiaulių rajone kratomi ir suiminėjami SKAT nariai.

Tačiau vasario 16-ąją A. Končius praleido areštinėje. Čia jį aplankė AT deputatas Algimantas Sėjūnas ir Šiaulių rajono tarybos deputatas Albertas Špokas. Jie atnešė maisto, vaistų. Tačiau žmonos įduotas šventines vaišes vis tiek surijo policininkai.

Vasario 17-ąją A. Končius vežamas į Zoknius, į „nusikaltimo“ vietą. Tardymo skyriaus viršininkė L. Baltrūnaitė prašo sankcijos areštui už valstybės turto grobstymą itin stambiu mastu. Kaip minėta, prokuroras A. Mirnyj tokios sankcijos neduoda, nes nemano, kad Lietuva turi saugoti sovietijos turtą. Taigi, tuomet Algimantui kaltinimą pakeičia į neteisėtą ginklų laikymą. Taigi, A. Končių, garbingai pasielgus ukrainiečių tautybės pareigūnui Mirnyj, tenka paleisti. Tačiau neilgam. Mat jis, vos paleistas, ima skubiai organizuoti likusių (per kratą nerastų) ginklų gabenimą į Vilnių. Vieną sunkvežimį išlydi sėkmingai, o belaukiant kito juos vėl sulaiko. Buvo sulaikyta ir AT Apsaugos skyriaus mašina. Tik šįsyk neilgam. A. Končius atvežamas į Bubių policijos nuovadą ir čia taip sutalžomas, kad Tėvynės meilė su visam išgaruotų.

Išdavystė

A. Končius sakosi nuo pat pradžių nė akimirkai neabejojęs, kad tai buvo išdavystė. Ir ne vien jo – besikuriančios Lietuvos išdavystė. Kaip kitaip vertinti policijos elgesį, jų bendradarbiavimą su svetimos valstybės žvalgyba ir kariuomene? Kaip kitaip pavadini, kai SKAT pareigūnas apsimeta nematąs, kai policininkai, sovietų kariškiui besijuokiant, daužo savanorį.

O išdavė A. Končių, jo manymu, dėl pačios šlykščiausios priežasties – pavydo. Judui atrodė, kad Algimantas, nusipirkęs raketą už 3 tūkst. rublių, pardavęs ją juodojoje rinkoje už ją gautų apie 15 tūkst. dolerių. Taigi, taptų Algimantas milijonieriumi… Ir pavydas ėmė trinti bambą. O Nepriklausomybei priešiški žmonės tuo pasinaudojo. Irena sako, jog Judo įvardinti nenorėtų, nes Dievulis jį nubaudė. Labai skaudžiai nubaudė.

Vėliau, kaip pasakojo Algimanto žmona Irena, V. Landsbergis pasiūlė rašyti prašymą, jog iš ginklų fondo Končiams būtų grąžinta nors dalis jų išleistų pinigų. „Tačiau tokią mintį iškart šalin nuvijome. Ką darėme dėl Lietuvos, darėme negalvodami apie atlygį. Na ir kas, kad net duonos ne kiekvieną dieną turėjome. Tetulė Angelė irgi ranka numojo: „Ai, tie pinigai paskui vis tiek nuvertėjo. Ką išlošė tie, kurie taupė?“ O Algimanto mama juokavo, jog ji nebent sąskaitą pateiktų už „išmesdintą“ karvę. Mat vienas sovietų kareivis kratos metu nuo tvarto lubų nukrito tiesiai ant besilaukiančios karvutės. Toji ir „išsibarstė“.

Tėvynė – pirmiausiai

„Taip jau yra, kad vieni okupacijoj jautėsi nepriklausomi, o kiti ir Nepriklausomoje Lietuvoje lenkiasi okupantams, – kalba Algimantas. Aš ginklą tyrėjau nuo trylikos. Už ginklus reikalų teko turėti dar 1980 m., paskui – 1986. Turėjau originalų šautuvą su išpjaustytomis raidėmis „LLA“ ant buožės. Bent buožę grąžintų, tada ir kolaborantams policininkams atleisčiau. Arba muziejui atiduotų. Juk iš mano „arsenalo“ patranka stovi Kaune prie muziejaus, papildžiau eksponatais Šiaulių „Aušros“ muziejų. Ar jums neatrodo nusikalstamai juokingas savanorių nuginklavimas? Ginklą turėti galėjo kas tik nori, tik ne savanoris. Įsivaizduojate, man sykį netgi taip pasakė: „Jei nori ginklo, stok į medžiotojus. Buvo visiškai iškreipiama ginklo sąvoka. Mano galva, kam reikalingas ginklas? Pirmiausiai – Tėvynei ginti. Prisimenu, kaip prieš kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius kreipiausi į pažįstamą medžiotoją, prašydamas paskolinti ginklą Parlamento gynybai, o šis man atrėžė: „Jei, tave nušaus, o kas man šautuvą atiduos.“

Algimantas sako visad manęs, o ir šiandien tebemanąs, jog kiekvienas Lietuvos vyras- patriotas privalo turėti ginklą. Juk mes gyvenom okupuoti. Partizanų išžudymas dar nereiškė pasipriešinimo kovos užbaigimo. Anuos išžudė, užaugo nauja karta. „Beje, mano dėdė Pranas Končius buvo paskutinis Žemaitijos partizanas, išduotas 1962 m. ir, žinoma, sušaudytas. Praėjo 35 metai, seniai gyvename ir be sovietinės kariuomenės, bet juk nesame saugūs. Juk tie, kurie tuokart kolaboravo, įsitrynė į šiltus postus. Jie niekur nedingo. Užaugino į save panašių palikuonių kartą. Už tai aš, žvelgdamas į šiems metams  tenkančius jubiliejus, sakau, kad nė vienas negalime „užmigti“. Tai, ką dariau tuomet, nelaikau jokiu žygdarbiu. Reikėjo – buvom, reikės – vėl būsim“. Ir jei kas nors šiandien sako, kad jie ne už tokią Lietuvą kovojo, tai taip sako tie, kurie nei kovojo, nei ketino kovoti. Jie tik naudojasi kitų iškovotais vaisiais.“