Judlės Marija: išsaugota atmintis ir Kristaus amžiaus sulaukęs simbolis

Diana STUNGURIENĖ

Vietos gyventojams, šaukėniškiams, šis ežeras ir jo vaizdingos pakrantės visada buvo ir bus tiesiog Judlė. Nors oficialiuose dokumentuose bei žemėlapiuose ežeras daugelį dešimtmečių buvo vadinamas Judle, 1989 metais įvyko oficialus patikslinimas – vietovardis buvo sunormintas į Juodlę (ar Juodėlę). Tačiau gyvojoje šaukėniškių kalboje ir krašto tradicijoje išliko tikrasis, iš kartos į kartą perduodamas vardas. Kartu su juo gyvuoja ir čia stovinčios Švč. Mergelės Marijos skulptūros – Judlės Marijos – istorija.

Iš užpelkėjusios plynės – į paslaptingą ežerą

Tai gyvas liudijimas ir atminimas apie žmones, kurių idėjos ir darbai padovanojo mums šį unikalų gamtos kampelį.

Nedaug kas žino, kad iki ežero atsiradimo šioje vietoje plytėjo tik gili užpelkėjusi plynė su beveik visiškai užakusiu senuoju ežerėliu, iš kurio buvo likusi vos pusės hektaro vandens „akis“. Tik XX a. viduryje vietos gyventojų ir entuziastų dėka, užtvenkus ištekantį upelį bei supylus pylimą, pakilęs vanduo užliejo plynę ir suformavo unikalų, salomis bei lelijomis pasipuošusį Judlės ežerą, kurio pakrantėse vėliau užgimė gražiausi krašto simboliai.

Ežero atnaujinimas vyko jau Anapilyje esančių žmonių idėjomis ir jų rankomis – būtent jų ir, žinoma, palankių vietos valdžios sprendimų dėka visa tai turime šiandien. Tai buvo ne eiliniai žmonės, o to meto įtakingi krašto šviesuoliai: Kuršėnų miškų ūkio vadovai, Šaukėnų tarybinio ūkio direktorius Kostas Rakauskas, gydytojas Jonas Vilius Grėbliauskas, mokytojai Elena ir Česlovas Burduliai ir kiti. Vėliau – a. a. Rimantas Juškys, taip pat aktyviai saugojęs šią vietą vietos bendruomenės reikmėms. O dabar viskuo, kas čia pozityvaus vyksta, rūpinasi jo dukra – Asociacijos „Šaukėnų miestelio bendruomenė“ pirmininkė Jūratė Gotautienė, palaikoma seniūno Algimanto Šukio.

Daugelį metų prie informacinio stendo lankytojus pasitikdavo didžiulė samanota meškutė. Šviesaus atminimo mokytoja Elena Burdulienė savo rankomis žaliomis miško samanomis buvo kruopščiai apauginusi visą karkasą, kurį suvirino vietos meistrai.

Daugelis su šiluma ir nostalgija prisimena šią paslaptingąją meškutę, tačiau straipsniui jos nuotraukos surasti nepavyko. Šaukėniškė Sofija Blažienė viliasi, kad ši, legenda tapusi, samanota meškutė galbūt dar slypi kokiame nors muziejaus albumo kampelyje ar šaukėniškių asmeninėse nuotraukose. Tikėdama, kad ji atsiras bent nuotraukoje ir vėl galės būti parodyta bendruomenei.

Archyvuose išsaugota istorija

Prakalbus apie praeitį, krašto atmintį gaivinti ėmėsi Sofija Blažienė – ištikima mokytojos E. Burdulienės buvusi mokinė ir bendražygė. S. Blažienė yra ne tik aktyvi kultūrinio gyvenimo puoselėtoja, bet ir valstybiniu lygmeniu įvertinta asmenybė – 2024 m. šalies Prezidento dekretu Motinos dienos proga ji apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už nuopelnus motinystei, globai ir rūpybai, atsakingumą bei įkvepiantį pavyzdį.

Žvelgdama į praeitį ir prisimindama Lietuvos virsmą nepriklausomybės atgavimo metais, Sofija prisiminė ir savo pačios kelio pradžią. Mokyklos direktoriui pasiūlius dėstyti tikybą, ji net 13 metų išdirbo tikybos mokytoja. Iš pradžių Sofija dvejojo ir dukrai prasitarė: „Ar sugebėsiu?“, tačiau dukra padrąsino: „Mama, Dievas yra meilė. Argi mažai jos tavo širdy? Eik ir dalinkis ja.“

S. Blažienė vienu metu dirbo ir tikybos mokytoja, ir kultūros centre. Vėliau, kultūros centrui tapus savarankiškam, ji perėjo dirbti jo direktore ir ilgus metus jam vadovavo. Atrodo, visa tai buvo dar neseniai, tačiau šiandien tai jau neįkainojama krašto istorija.

Sofija juokauja, kad turi „bjaurią madą“ – niekada neišmesdavo juodraščių, juos parnešdavo namo galvodama: „Gal sukūrens, o gal kur ir pravers“. O šiandien tie išsaugoti užrašai ir straipsniai tapo aukso vertės šaltiniu, padedančiu atkurti pamirštas atminties detales.

1993-iųjų vasaros prisiminimai ir skulptūros gimimas

Norėdama tiksliai atskleisti dabartinio Judlės ežero simbolio – Judlės Marijos skulptūros – atsiradimo šaknis, Sofija susisiekė su buvusiu Šaukėnų klebonu J. Bučeliu, kuris pasidalijo ne tik istorine nuotrauka, bet ir šiltais asmeniniais atsiminimais apie 1993-ųjų vasarą Šaukėnuose. Tai labai graži ir įdomi atsiradimo istorija.

Kunigas prisimena, kad tie metai Šaukėnuose jam buvo nuostabiausi klebonavimo metai, o miestelio vaizdai iki šiol sapnuojasi. Šaukėnai buvo pirmoji jo, kaip klebono, paskyrimo vieta po tarnystės vikaru. Atvykęs į ką tik 1989 m. užbaigtą statyti naująją mūrinę bažnyčią, jaunas dvasininkas visą energiją nukreipė į gyvybės įpūtimą naujiesiems Dievo namams, rūpinosi bažnyčios bendruomene, ypatingai – jaunimu.

Klebonas Jonas Bučelis (nuo 1990 m.) organizavo bažnyčios vidaus puošybą. Iki bažnyčios šventinimo (1992 m. rugsėjo 13 d.) dar buvo daug darbo. Kaip rašoma 1999 m. žurnalo „Mūsų kraštas“ Nr. 11 Povilo Spurgevičiaus straipsnyje:

„Bažnyčią puošia 14 langų vitražų. Jų fundatorius – iš Šaukėnų kilęs baletmeisteris Vytautas Grivickas (1925–1990). Jų sumanymus įgyvendino profesionalas Z. Laurinavičius. Į religinius siužetus įpinti Žemaitijos istorijos motyvai. Freskų autorius – Vytautas Timinskas iš Šiaulių miesto.“

Kūrybiškas, gitara grojantis ir dainas kuriantis kunigas čia gaivino ateitininkų veiklą ir jautriai siejo dvasinę tarnystę su jaunimo ugdymu. Marijos skulptūra prie Judlės iškilo 1993 m. liepos 28 d., kai kartu su Mažeikių ateitininkų kuopa Šaukėnuose prie ežero buvo suorganizuota stovykla-sueiga. Kilo mintis šį įvykį įprasminti, todėl spontaniškai buvo sumūrytas postamentas. Kunigas su meile minėjo nuostabų gegužinių pamaldų vakarą, kai besileidžiant saulei visi atsiklaupę giedojo Marijos litaniją, o ežero pakrantėmis skambėjo giesmės.

Dvasininkas šiltai atsimena ir šviesaus atminimo Eleną Burdulienę, kurią jis vadina Šaukėnų miestelio mama bei pagrindine daugelio gražių sumanymų iniciatore. Tą pačią 1993 m. liepos 28-osios naktį, 3 valandą ryto, sėdint ant kalno ir klausantis ežero pakrantėje skambančių ateitininkų giesmių, kunigo širdyje gimė jautrios eilės apie tylią nakties giesmę, Dievo žodį, laukimą tarp nendrių ir palinkėjimą būti tyram kaip Judlės ežero lelijos žiedas. Šiuos poetiškus žodžius į asmeninį albumą užrašė ir išsaugojo ta pati mokytoja ir kraštotyrininkė E. Burdulienė, o kunigas J. Bučelis tą albumą su dėkingumu varto iki šiol.

Pranašiški poezijos žodžiai ant paminklo

Ant Marijos skulptūros postamento iškalti lietuvių poetės, literatūros bei teatro kritikės ir vertėjos Tatjanos Rostovaitės (1926–1993 m.) 1968 metais parašyto eilėraščio „Judlė – Mėnesienos taurė“ žodžiai: „O aš lauksiu pakrantėj, kol privarvės mėnesienos taurė, ir vidurnaktį jon įbrisiu.“

Šios pranašiškos eilės įgavo ypatingą prasmę – tais pačiais 1993-iaisiais, kai prie ežero iškilo skulptūra, poetė dingo be žinios, tačiau liko jos gausi kūryba ir įrašas ant postamento iš eilėraščio „Judlė – Mėnesienos taurė“.

Sulaukusi Kristaus amžiaus – neatlaikė stichijos

Išgyvenusi lygiai 33 metus ir sulaukusi simbolinio Kristaus amžiaus, Judlės Marijos skulptūra susidūrė su rūsčiu gamtos išbandymu.

Alma Meškienė, pratęsdama savo mamos – mokytojos, visuomenininkės Elenos Burdulienės – veiklą, Šaukėnų seniūnijoje vykusios tautodailininkų ir amatininkų vasaros stovyklos „Tikras menas amžiams pasilieka“ metu inicijavo Judlės simboliu tapusios Marijos skulptūros atnaujinimą. G. Stungurys ją atrestauravo.

Tačiau 2026 m. rugpjūčio 22 d. visą Baltijos regioną nusiaubė viena baisiausių audrų per pastaruosius du dešimtmečius. Galingi vėjai bei liūtys neaplenkė ir Judlės pakrantės. Uraganinis vėjas išvertė šalia augusį didžiulį medį. Medžio šaknys per tris dešimtmečius buvo giliai apipynusios ir įsitvirtinusios po paminklu, todėl virsdamas medis išvertė ir pačią skulptūrą su postamentu.

Tačiau net ir šios niokojančios stichijos akimirką įvyko tai, ką vietos bendruomenė galėtų pavadinti tikru stebuklu: krisdama kartu su medžio šaknų išrautu pamatu, pati Judlės Marijos skulptūra nenukentėjo, neįskilo ir liko visiškai sveika.

33-ejų metų istoriją skaičiuojantis krašto simbolis saugiai priglaustas laukia savo atgimimo, kad galėtų ir vėl pasitikti kiekvieną, užsukusį prie ramaus bei slėpiningo, kasmet lelijomis pražystančio Judlės ežero.