Vėlinių išvakarėse – dainų ir susikaupimo vakaras Šaukėnuose
Vokalis ansamblis „Daina“ su Alma Meškiene
Diana STUNGURIENĖ
Rudeniškos rimties ir šviesių prisiminimų kupiną spalio 30-osios vakarą KKC Šaukėnų kultūros ir amatų skyrius pakvietė į dainų ir susikaupimo vakarą „Tylūs žingsniai“. Renginio organizatorė ir vedėja Alma Meškienė subūrė bendruomenę jaukiam pabuvimui ir apmąstymams prieš Vėlines. Vakarą pradėjo vaikų ir jaunimo judesio studija „IR“ ( vadovė Virginija Medžiaušienė). Prasmingomis savo bei kitų kūrėjų eilėmis dalijosi Sofija Blažienė, Sigita Gudaitytė, Gintautas Stungurys ir Diana Stungurienė, o jautriomis melodijomis širdis virpino svečiai – Telšių rajono Luokės kultūros centro Upynos filialo vokalinis ansamblis „Daina“ (vadovė Margarita Vainutienė). Vakaro metu susirinkusieji dalijosi jautriais prisiminimais apie Vėlinių tradicijas, jų kaitą ir savo artimųjų palydėjimą į Anapilį.
Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius sujungusi ugnis
Alma Meškienė salę papuošė itin subtiliai ir prasmingai. Ant stalo, sienų bei grindų mirgėjo žvakių liepsnelės – nuo seno tikima, kad būtent ugnis sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Juodą staltiesę šviesino balti nėriniai, o vaišės buvo skirtos ne tik susirinkusiesiems, bet ir anapusinio pasaulio gyventojams, tikint, kad vėlės gali pajusti kvapus bei išgyventi gyvųjų dalijamas emocijas. Salės grindimis iš juodo blizgančio audinio tarsi bangavo mitologinė Letos upė, kurioje švytėjo žvakių ugnelės ir šakelės, pasidabinusios skaisčiai raudonomis uogomis. Senovės mitai pasakoja, kad iš šios upės sielos atsigeria prieš gimstant iš naujo, jog pamirštų praeities nuoskaudas, kančias ir galėtų pradėti gyvenimą nuo švaraus lapo.
Alma Meškienė pasidalijo asmenine patirtimi, išgyventa laidojant tėvelius. Tėvelis buvo mokytojas ir norėjo, kad jį pašarvojus skambėtų jo auklėtinių klasės daina. Nors jau buvo 2004-ieji, Alma neišdrįso to padaryti dieną – pritrūko vidinės stiprybės, nes tai atrodė per daug netradiciška ir nepriimtina, tačiau naktį, kai liko tik artimieji, dainą paleido. Anot jos, tuometiniai žmonės vargu ar būtų tai supratę. Tuo tarpu per mamytės (Elenos Burdulienės) laidotuves 2022 metais patalpą ji jau papuošė savo pačios makrame technika apipintais dekoratyviniais lankais, kaip mamytė ir pageidavo, bei leido etnografines dainas.
Antrindama Almos prisiminimams, Sofija Blažienė padeklamavo poeto ir fotografo Algirdo Kontrimo eiles:
„Gelia širdį ruduo susivėlęs,
barsto žemėn geltonus lapus –
vėl pas tėvus svečiuojuos,
vėl Vėlinės,
barsto smėliu senutės takus“
Kapai – tai mirusiųjų miestas
Retai susimąstome, kad kapinės yra ypatinga vieta, turinti savo taisykles ir tvarką. Pavyzdžiui, tikima, kad į kapines dera įeiti pro pagrindinius vartus, o ne pro šoninius – taip tarsi prisistatant mirusiųjų pasauliui. Vėlių pasaulis apipintas daugybe tradicijų ir papročių, kurie, kintant politinėms santvarkoms, neišvengiamai keičiasi. Ir kas bepasakys, kurios iš jų yra tikriausios ir geriausios.
Lietuvoje lapkričio 1-oji (Visų šventųjų diena) per šimtmečius kito: nuo pagoniško protėvių vaišinimo bei krikščioniškos šventųjų iškilmės iki pasaulietinių minėjimų tarybiniais metais, o šiandien ji tapo pagrindine mirusiųjų pagerbimo diena. Nors bažnytiniame kalendoriuje mirusieji minimi lapkričio 2-ąją (per Vėlines), kasdieniame gyvenime šios dvi šventės susiliejo.
Senovėje ir tarpukariu lapkričio pradžios papročiai rėmėsi dviem sluoksniais – baltiška Ilgių švente ir katalikiškomis apeigomis. Iki krikščionybės ir dar kelis šimtmečius po jos žmonės lapkričio pradžioje nešdavo ant kapų maisto bei midaus – tikėta, kad protėvių vėlės sugrįžta pasivaišinti ir padeda užtikrinti kitų metų derlių. Vėliau maisto palikimą ant kapų pakeitė krikščioniškas paprotys valgius išdalyti prie bažnyčių ir kapinių susirinkusiems elgetoms – ubagams, kurie melsdavosi už mirusiųjų sielas. Ubagai senovėje turėjo kitokią prasmę nei šiandien: tai buvo žmonės, atsisakę pasaulietinio gyvenimo, atsiskyrę nuo jo ir gyvenantys iš aukų. Tai žmonės, besiruošiantys į Anapilį, savo gyvenimą skyrę maldai ir išsilaisvinimui iš aistrų, geismų bei blogų įpročių – taip apvalydami savo sielą.
Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Dzūkijos kaime Margionyse, iki šiol išliko archajiška tradicija šalia kapinių kurti bendrą laužą, kuriame sudeginami nuo kapų nurinkti sutrūniję, sulūžę kryžiai. Susėdę aplink ugnį žmonės prisimena išėjusiuosius ir kartu aptvarko kapelius.
Tarybiniais metais pasaulietiniai „Mirusiųjų pagerbimo“ renginiai buvo oficialiai iškilmingi: prie garbių asmenų kapų stovėdavo sargyba su fakelais, vilkinti tautiniais drabužiais, skambėdavo eilės ir tyki muzika. Kadangi lapkričio 1-oji buvo eilinė darbo diena, žmonės į kapines plūsdavo vakarais po darbo (jau sutemus) arba artimiausią savaitgalį. Kapinės būdavo pilnos ne tik žvakelių liepsnų, bet ir žmonių, visur vyravo gilus susikaupimas. Daugeliui lietuvių tai tapo tylia kultūrine ir tautine saviraiškos forma.
Šiuolaikinės tradicijos
1990 metais atgavus nepriklausomybę, lapkričio 1-oji tapo valstybine nedarbo diena, todėl pagrindinės mirusiųjų pagerbimo tradicijos galutinai persikėlė į šią dieną. Vis dėlto susitikimas su į Anapilį išėjusiais artimaisiais neretai tampa savotiška konkurencija: kieno kapas prašmatnesnis, kas atneš didesnį gėlių vazoną ar apstatys „amžinojo poilsio vietą“ įspūdingesniais žvakių dėklais – savo korekcijų čia įnešė verslas; nors pastaraisiais metais vis garsiau raginama mažinti plastiko ir dirbtinių puošmenų kiekį.
Kita vertus, laisva diena tapo puikia proga sugrįžti į gimtinę. Iš didmiesčių nusidriekusios nenutrūkstamos automobilių voros kasmet užpildo visus šalies kelius – žmonės vyksta aplankyti kapų miesteliuose ir kaimuose, tuo pačiu ir gyvenančių artimųjų, susėsti prie bendro stalo ir kartu prisiminti išėjusiuosius. Taip pat vis labiau populiarėja gražios iniciatyvos uždegti žvakutes ant apleistų kapų ar senųjų pilkapių.
Tuo pačiu metu jaunimo gretose prieš lapkričio 1-ąją prigijo vakarietiškas Helovinas – Lietuva atsiveria pasauliui ir jo kultūrai. Gerai tai ar blogai, parodys tik laikas. Kiekviena karta siekia išsaugoti tradicijas, su kuriomis užaugo ir subrendo, tačiau technologinė pažanga ir verslas diktuoja savas sąlygas, o laisvai prieinama informacija apie kitų tautų papročius įgauna savitų atspalvių. Juk tradicijos nuolat kinta: buvo laikai, kai senovės lietuviai mirusiųjų kūnus degindavo (panašiai kaip Indijoje), tačiau vėliau šį paprotį pakeitė krikščioniškoji tradicija, teigianti, kad atėjus laikui prisikelsime su kūnu.
Atmintis, kuri gyva per bendrystę
Šis Šaukėnų kultūros ir amatų skyriuje suorganizuotas vakaras tapo svarbiu priminimu, kad Vėlinės nėra vien tik gedulo ar liūdesio diena. Istorijos tėkmėje keitėsi ritualai, valdžių požiūris bei kapų puošybos mados, tačiau pati esmė išliko nepakitusi – mus su išėjusiaisiais visada jungia gyva atmintis, pagarba ir meilė.
Renginio dalyviai, skirstydamiesi į rudens tamsą, išsinešė ne tik ramybę, bet ir stipresnį bendruomenės jausmą. Tokie jaukūs, prasmingi susibūrimai rodo, kad kultūros erdvės atlieka ypatingą misiją: jos padeda išlaikyti ryšį su savo šaknimis, leidžia sustoti įsisukus į kasdienybės skubėjimą ir primena, jog išėjusieji lieka gyvi tol, kol mes juos prisimename.


Judlės Marija: išsaugota atmintis ir Kristaus amžiaus sulaukęs simbolis
Kelias laisvųjų imtynių medalių link: trenerio indėlis ir vaikų pasiryžimas
„Jaunimas ir tradicija: patirtys, metodai, galimybės“
ES parama augalininkystės ūkiams: iki 80 tūkst. eurų vienam projektui supaprastinta tvarka
Prezidento Valdo Adamkaus nuoširdi tarnystė Lietuvai
Lazerių šviesų nutvieksta septintoji Šeimų rudens šventė
Vėlinių išvakarėse – dainų ir susikaupimo vakaras Šaukėnuose
Naujasis Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas – Egidijus Grakauskas