„Iš akmens galima padaryti viską“, – teigia akmentašystės tradiciją puoselėjantis Valdas Bandza

Valdas Bandza kelmiškiams gerai žinomas akmentašys, kurio skulptūros jau daug metų puošia miestą. 1986 m. V. Bandza pradėjo dirbti Šiaulių Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, po metų įvairaus darbo čia įvyko pirmoji Valdo pažintis su akmeniu, kai jis išbandė raidžių kalimą lentelėse ir paminkluose. Kitąmet jau bus keturiasdešimt metų, kai V. Bandza kala raides akmenyje: „Praėjo trylika metų, kol aš pradėjau skulptūras kurti, akmenį pajutau, supratau kaip jis pasiduoda“, – pradžią prisimena akmentašys.

Akmuo V. Bandzos gyvenime pasitaikė netikėtai, mat tiek tėtis, tiek brolis, abu buvo medžio drožėjai, tad visi tikėjosi, kad ir Valdas pasuks tuo pačiu keliu. „Galėjau aš būti medžio drožėjas, nes tėvukas ir brolis yra medžio drožėjai. Man davė net specialius įrankius, nes galvojo, kad abu su broliu seksime tėčio pėdomis, bet nepavyko. Bandydamas sulaužiau tuos kaltus, įsipjoviau į pirštą ir mečiau šį amatą, nes niekas neišėjo“, – juokiasi Valdas.

„2000 metais aš jau turėjau daugiau įrankių: pjaustykles, kampinius šlifuoklius ir kitus, bet dirbau su raidžių kalimu. Kažkada būnant pas brolį, jis sako: „Jėzau, tu tokius įrankius turi, tai pabandyk ką nors iš akmens daryti“. Čia ir buvo mano užsikabinimas, tai yra brolio nuopelnas. Tuo momentu, važiuodamas namo, radau laukuose akmenį. Dar net nežinodamas, ar jis geras, padariau pirmąjį Rūpintojėlį. Jį nupirko buvusi „Bičiulio“ redaktorė Ona Jautakienė, net ir antrasis darbas – žvejys – taip pat yra pas ją“, – apie pirmųjų skulptūrų gimimą pasakoja Valdas Bandza.

Po pirmųjų sėkmingų darbų brolis paskatino Valdą eiti į tautodailę. „2001 m. surengiau vieną parodą ir jos užteko, kad mane 2002 m. priimtų į Tautodailininkų sąjungą. Ir toliau aš kūriau, darbų vis daugėjo ir pradėjo žmonės juos pirkti. 2004 m. Kelmėje prasidėjo pleneras. 2006 m. jis jau vyko akmentašių dirbtuvėse. Šiais metais jau surengtas 12 pleneras, vienuoliktas – šiose dirbtuvėse. 2009 m. gavau meno kūrėjo statusą ir sertifikavo mano skulptūras. Paskui ištobulėjau, pradėjau atskirti akmenį, tiksliau daryti darbus ir bandžiau dalyvauti Aukso vainiko konkurse. 2016 metais už 2015 metų unikalų ir aukštą meninį meistriškumą, kuriant vaizdinius liaudies dailės kūrinius, gavau Sidabro vainikėlį. Kaip tik šie apdovanojimai buvo suorganizuoti Kelmėje. Tada mane paskatino eiti toliau sėkmingu keliu. 2019 metais už 2018 metų unikalų ir aukštą meninį meistriškumą, kuriant vaizdinius liaudies dailės kūrinius, gavau Aukso vainiką. 2017 m. buvau sertifikuotas kaip tradicinių amatų meistras. 2018 m. buvau paskelbtas, kaip sėkmingiausiai dirbantis tradicinis amatininkas. Šie metai man buvo ypatingai geri“, – su šypsena prisimena Valdas.

Nors pats kūrėjas iki tol nesidomėjo Kelmėje populiaraus akmentašio J. Liaudanskio darbais, tačiau visi ėmė rasti panašumų jų skulptūrų stiliuje. 2004 m. pirmojo plenero metu kiti akmentašiai dar bandė taisyti Valdo darbus, tačiau kaip ir pats jis pastebi, pažiūrėjus į pirmąją skulptūrą „Skaitytoja“, kuri yra prie bibliotekos, iš karto matosi, kad tai nėra vien tik jo rankų darbas.

Kūrybos pradžioje Valdas ruošdavo skulptūrų brėžinius ant popieriaus, vėliau pavyzdžius lipdydavo iš mokyklinio plastilino. Dabar, kaip tautodailininkas atskleidžia, brėžinius pasiruošia tik sudėtingesnėms, daugiau smulkių detalių turinčioms skulptūroms. „Dabar to lipinimo kaip ir nebereikia, kartais ant popieriaus nebent šiek tiek pasibraižau. Daugiausia jau matau akmenyje, kas turi išeiti ir jeigu taip nutinka, kad darant nuskyla kažkur kokia dalis, tai improvizuoju, pakeičiu. O Rūpintojėlius, kurių nežinau kiek jau esu padaręs, tai vos ne užsimerkęs galėčiau daryti, nes jau žinau proporcijas. Aišku, dirbi ir tobulėji, gal seniau rankos buvo lygesnės, dabar pirštams tokius krumpliukus padarau. Kiti žmonės stebisi: buvau prie dirbtuvių susistatęs tokias akmenines kalades, sakau, va, čia iš jo išeis Rūpintojėlis, jie klausia kaip, aš ir papasakoju, kaip jis sėdės, bus palinkęs, kur jo sostas ir panašiai. Klausia: „Kaip tu matai?“. Jiems tai atrodo keista“, – apie kūrybinį tobulėjimą pasakoja V. Bandza.

Sertifikuotas tautodailininkas pats vyksta į kituose miestuose vykstančius plenerus. Yra dalyvavęs penkiuose pleneruose Gaižaičiuose ir Bilioniuose, viename – Tauragėje ir Šiaulėnuose bei visuose Kelmėje vykstančiuose pleneruose ir kursuose.

Per 26 metus Valdas Bandza jau yra padaręs daugiau nei 350 įvairių skulptūrų. Paklaustas, kaip gimė pirmasis ir populiariausiu kūriniu išliekantis Rūpintojėlis, akmentašys sako nežinantis, bet spėlioja, gal tai siejasi su jo darbu – raidžių paminkluose kalimu, mat seniau tekdavo neretai važiuoti į kapines paminklų statyti. Ko gero, iš to ir gimsta sakralinės skulptūros: Rūpintojėliai, angelai. Būtent sakralinės skulptūros populiarėja kaip dekoracijos kapinėse, namuose. Mažos, apie 20 cm dydžio Rūpintojėlio skulptūros itin populiarios, kaip dovana ar namų dekoracija.

Raidžių kalimas paminkluose yra V. Bandzos darbas, o skulptūros jam yra atgaiva ir kūryba. Nors jau tiek metų tuo užsiima, bet savo kūriniais neretai ir pats stebisi, kaip jam tai pavyksta. Nors vakarais namo grįžta pavargęs, tačiau, sako, kad ryte į dirbtuves vėl važiuoja patenkintas. Pasirodo ir raidžių kalėjų vis mažėja. Dabar pritaikomos kitokios technologijos: raidžių pūtimas kvarciniu smėliu ar graviravimas graveriu. Tačiau rankų darbo vis tiek reikia.

Paklaustas apie mokinius ir amato pasekėjus, Valdas atviras: „Prasidėjo plenerai ir etnomuzikavimo kursai, susirinkdavo daug jaunų ir suaugusių dalyvių. Aš paruošiu pusfabrikačius ir jiems užtenka, kad pajustų akmenį ir suprastų, kaip su juo dirbti. Pastebėjau, kad mergaitės daro kruopščiau, dailiau negu berniukai, kurie labiau skuba, turi daugiau jėgos. Iš suaugusiųjų turiu vieną mokinį Kražiuose, kuris išbandė šį amatą ir jam sekasi dirbti su akmeniu, bet jis nori išbandyti ir daugiau įvairių amatų. Jis matymo neturi, tačiau gali pagal pavyzdį puikiausiai padaryti, jis ne kūrėjas, bet atkartoti sekasi gerai. Tai jis vienintelis, kuris užkibo. Akmuo – labai nedėkinga medžiaga. Taip pat yra ir su raidžių kalimu. Prašo pamokyti, aš pamokyti galiu, bet niekas neturi kantrybės, tam reikia laiko. Aš puse metų užtrukau, kol pradėjau įgusti. Man tada dėkingas laikas buvo, kad nereikėjo niekur skubėti. O po metų jau pirmąjį portretą iškaliau. Pasiėmiau pavyzdį ir pabandžiau ant šukės ir man pavyko. O dabar visi nori greito rezultato“.

V. Bandza visą savo laisvą laiką stengiasi skirti kūrybai, tačiau turi ir kitų pomėgių. Anksčiau mėgo žvejoti, vykdavo į mokamus tvenkinius, plaukdavo į jūrą gaudyti menkių. Jam patinka spręsti kryžiažodžius, ypatingai – sudoku. Domisi sportu, mat prieš armiją žaidė regbį, o grįžęs bėgiojo. Radęs laiko mindavo dviratį, dabar turi dviračio treniruoklį namų dirbtuvėse, kurį mina, kad palaikytų formą.