Iš šieno kurianti Edita Mėlinienė: „Pasiimu šieno gniūžtę, o ji virsta meno kūriniu“

Edita Mėlinienė pakražantiškiams gerai žinoma kaip šieno dirbinių kūrėja, su jos darbais galima susipažinti tradicinės šventės „Nuo Jurginių lig Žolinių“ metu. Moteris pasakoja, kad jos kūrybinis kelias prasidėjo prieš ketverius metus, kai tuometiniame Pakražančio kultūros centre (dabar Kelmės kultūros centro Pakražančio skyrius), kuriame dirba, pamatė tautodailininkės Danutės Saukaitienės šieno kūrinių parodą.

Moteris prisimena, kad prieš tradicinę šventę „Nuo Jurginių lig Žolinių“ kultūros centre būdavo rengiamos parodos ir edukacijos, o būtent ši šieno dirbinių paroda jos dėmesį patraukė labiausiai. E. Mėlinienė pasakoja, kad vos atėjusi į darbą negalėdavo praeiti pro šią parodą ja nepasigrožėjusi ir nepalietusi jos dirbinių. „Atrodė, kad ta paroda sukurta man“, – su šypsena prisimena Edita. Ji visą mėnesį laukė, kol D. Saukaitienė atvyks į Pakražantį, praves edukaciją ir parodys, kaip sukurti tokius meno kūrinius. „Kai ji atvažiavo, tada rišome laimės paukštelius. Po edukacijos grįžau namo ir jau iš karto žinojau, kad toliau pati rišiu. Parėjusi pabandžiau, o mano pirmas savarankiškas darbas buvo žirklės, kadangi mes su vyru turime žirklių muziejų, tai buvo simboliška dovana. Man tada trūko Danutės pagalbos, bet dariau, kaip išmaniau. Tiek pamėgau tą darbą, kad nebegaliu sustoti, tai dabar jau esu daug darbelių padariusi“, – pasakoja Edita Mėlinienė.

Paklausus, kaip kyla idėjos dirbiniams, Edita šypsosi ir sako, kad juos galima vadinti proginiais: „Sakykim, artėja mano gimtadienis, o mano zodiako ženklas – skorpionas, tai pati sau pasidovanojau šieno skorpioną. Ateina Velykos, ir jau čia tradicija tapęs mano dirbinys – šieno krepšelis su zuikiu ar paukšteliu, į kurį prisidedu savo numargintų margučių, juos nešuosi į bažnyčią, o ten kunigas pašventina. Taigi, per ketverius metus jau sukūriau visą kolekciją velykinių krepšelių. Atėjus Kalėdoms, mėginu padaryti snaiges ar kitus šventės, žiemos akcentus. Pavasariui atėjus, laukuose ima klykauti gervės, tad pernai pasigaminau ir jas“. Šių metų parodai Edita paruošė ir su tautodaile susijusių dirbinių.

Editos Mėlinienės darbais galima pasidžiaugti parodose, dalis atrado savo vietą jos kieme. Užsakymų ji nepriima ir savo dirbinių nepardavinėja. Yra kelis padariusi tik artimiausiems draugams. Moteris yra pravedusi kelias edukacijas ir savo amato pamokiusi kitus. Prieš kelis metus, ruošiantis šventei Pakražantyje, kartu su miestelio moterimis ji padarė didžiulę šieno karvę, kurią šių metų šventei Edita vėl atgaivino. Ji yra vykusi į Liolius, kur ją pakvietė Liolių bibliotekos bibliotekininkė, o šiemet dalyvavo vaikų stovykloje Kražiuose. Moteris pasakoja, kad smagu matyti, jog vaikai ne tik sukūrė gražius paukštelius, bet ir su jais žaidė.

Dirbinius iš šieno pagaminti užtrunka skirtingai, priklauso nuo turimo laisvo laiko ir darbelio dydžio. Šio amato E. Mėlinienė neapleidžia visus metus. Žiemą tam moteris laiko turi daugiau, o vasarą atsiranda daugiau darbų kieme, darže. Kadangi ji laiko save gamtos vaiku, dar vienas iš jos pomėgių – gėlių ir daržovių auginimas. „Per vasarą pasiilgstu šieno rišimo, tai nesėdžiu prie serialų, o geriau, radusi laisvą minutę, einu rišti šieno dirbinių. Pasiimu šieno gniūžtę, o ji virsta meno kūriniu“, – juokiasi Edita.

Visi Editos šieno dirbiniai yra natūralūs, juos dekoruodama moteris nenaudoja jokių sagų, kitų plastikinių detalių ar klijų. Tam, kad sukurtų meno kūrinį, jai tereikia šieno ir lininių siūlų. Moteris pasakoja, kad smulkias detales kūriniams – akis, snapelį ar karūną – atranda visiškai atsitiktinai rinkdama žoleles.

„Esu pavaizdavusi pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Sulūriau Eglę su savo vaikais, o įdomiausia buvo rasti būdą, kaip sukurti medį, kuris atspindėtų pasakos pabaigą, kaip padaryti veikėjus, paverstus medžiais. Tai surišau tarsi eglės medžio šaknis, tada eina kamienas, šakos ir ant jų drebulės, ąžuolo, uosio ir beržo lapeliai. Mane tas labiausiai ir žavi, pasiimi į rankas šieną, numatai viziją, ką iš jo darysi, bet pradėjus daryti, kūrinys ima kitą savo pusę rodyti ir išeina visai kitoks, nei galvojai“, – kūrybiniu procesu dalinasi E. Mėlinienė.

Edita pasakoja, kad vaikystėje augo kaime, Raseinių rajone. Ši vieta jai buvo ypatinga, nes kaime buvo vos kelios trobelės, jas supo miškai. Nuo pat mažens ji kartu su mama eidavo rinkti įvairių vaistažolių. E. Mėlinienė vaistažoles renka iki šiol, tik dabar dar prie viso to prisijungė ir kitų augalų rinkimas jos šieno dirbiniams. Pati moteris juokiasi, kad tarp jos pomėgių galima rasti ryšį: šienas, vaistažolės ir puodeliai.

„Noriu padėkoti Danutei Saukaitienei, kuri man parodė šį kelią. Kai ji atvažiavo pasiimti savo parodos, kultūros centro darbuotojai, mano kolegos, išplepėjo, kad aš toliau darau darbus iš šieno. Ji atvyko pas mane į namus ir labai džiaugėsi, kad kažkas perima amatą. Esu dėkinga savo vyrui, kuris palaiko ir padeda. Mes kartu važiuojame rinkti įvairių žolelių. Mūsų vaikai taip pat džiaugiasi ir palaiko. Vasarą atvažiuoja anūkai, kurie gyvena Šveicarijoje, ir vyresnysis Leonardas, kuriam dabar 8 metai, kiekvieną vasarą nuo penkerių metų su manim riša šieno dirbinius“, – džiaugiasi Edita.

Edita Mėlinienė turi dar vieną pomėgį – kolekcionuoja puodelius: „Puodeliai man tarsi kelionių dienoraštis, kur nuvykstu – ant puodelio turi atsispindėti miestas, muziejus ar kitas tos vietovės atspindys. Dabar puodelių turiu apie 400, kol kas džiaugiuosi pati sau, dar neturiu kaip juos parodyti žmonėms. Puodelius man dovanoja giminės, draugai ir pažįstami. Daugiausia rinkau su vietovių vaizdais ir suvenyrinius, bet dabar žmonės, kai sužino, kad kolekcionuoju puodelius, ima vežti man savo turimus gražiausius puodelius. Tai dabar turiu įvairių“.