Kursų pabaigoje – prisiminimai, paroda, dainos, šokiai…

37-ųjų Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių liaudies amatų vasaros ir 10-ųjų Žemaitijos regiono bandonininkų kursų metu keturias dienas Kelmė gyveno smagiu kursų dalyvių, vakaronių ir renginių šurmuliu. Kursų pabaigoje visi susibėgo į būrį ir kartu džiaugėsi tuo, ko išmoko, rodė tai, ką pavyko pasidaryti. Ir taip kasmet – jau 37 metus Kursus finansiškai rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Kelmės rajono savivaldybė.

Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė sakė, jog Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai Kelmėje išlaiko žemaitiško tapatumo gaivinimo kryptį. Šie vasaros kursai prasidėję 1988 metus kaip kankliavimo kursai, kuriuose buvo mokoma kankliuoti visų Lietuvos regionų kanklių tipais, kito, plėtėsi ir išliko iki šiol. Analizuojant 1988 m. Kelmėje įsteigtų Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursų veiklą, nustatyta, jog svarbiausi aspektai yra jų nepertraukiamumas, amatų ir etnomuzikavimo sekcijų kintamumas – joms plečiantis, atsiranda ir modernių formų, pavyzdžiui, folkroko sekcija. Tradicijos nėra sustabarėjęs dalykas. Perimant patirtį iš senųjų meistrų ir muzikantų, etninė kultūra pritaikoma šiandienai, tampa patraukli ir atvira ateities kartoms. Kelmės vasaros kursai yra ilgiausiai ir nuolat veikiantys per visą Lietuvos etninės muzikos ir etninės kultūros gaivinimo istoriją.

„Matydama Jus visus, labiausiai džiaugiuosi būriu jaunimo, kurie čia ugdomi, o užaugę kartu su kursais, tampa tradicijų nešėjais ateičiai“ – kursų uždaryme sakė Kelmės kultūros centro direktorė Laima Lapinskienė.

Į kursus atvykstančias mamas, tėvelius, o vėliau jau ir visas šeimas vardina dešimtmečiais kursuose dirbantys mokytojai: tautodailininkė šiaudelių pynėja Kornelija Lopetienė, meno kūrėjas, akmentašys Valdas Bandza, kanklių gamybos meistras Albertas Martinaitis, etnomuzikavimo skyriuose dirbančios kankliavimo mokytojos Aušra Vilimaitė-Karyznienė ir šokių ir ratelių mokytoja Dijana Bakšienė, piemenų pučiamųjų instrumentų skyriuje dirbantis Arūnas Stankus. Kursų karpinių skyriaus mokytoja tautodailininkė Nijolė Rimkienė, per savo darbo kursuose veiklos 31 metus vardina pavardes ir vardus vaikų ir jų mamų, tėvelių, o dabar ir močiučių, kurie mokėsi ir gilinosi į šią etninės kultūros sritį. Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose nuo kursų pradžios 1988 metais karpyti karpinius mokė šviesios atminties tautodailininkė Julija Daniliauskienė. Julija Daniliauskienė – popieriaus karpinių, kaip grafikos atšakos, pradininkė ir pati iškiliausia Lietuvos karpytoja, kilusi iš Šilo Pavėžupio.

– Prisimenu šią mokytoją, kurią vadinu karpinių meno motina, – sakė tautodailininkė Nijolė Rimkienė. – Mano bendravimas su karpiniais ir prasidėjo pamačius Julijos Daniliauskienės atvirukus.

Einant metams audėją Onutę Butvilienę pakeitė jos mokinė Irena Arlauskienė, rinktinių juostų audėją Loretą Račkauskienę – meno kūrėja Alma Meškienė.

Kursų darbą apžvelgė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, etnomuzikologė, Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursų Kelmėje kuratorė Gaila Kirdienė, kuri sakė, jog etninė muzika ir amatai padeda žmonėms jaustis savo krašto dalimi. Rankdarbiai, audimas, medžio drožyba ir kiti amatai nėra vien tik daiktų gamyba. Tai iš kartos į kartą perduodamos žinios apie gamtą, estetiką ir pasaulėžiūrą. Etninė kultūra nėra vien teorinės žinios, kurias galima perskaityti vadovėliuose. Autentišką dainavimo manierą, muzikavimo subtilybes ar medžio drožybos, audimo techniką geriausiai galima perimti tiesiogiai bendraujant su gyvais meistrais ir pateikėjais. Kursai Kelmėje sukuria tam idealią erdvę.

Dvi valandas trukusiame kursų dalyvių koncerte klausėmės, stebėjome kaip pavyko mokytis groti tradiciniais instrumentais, giedoti kantičkines giesmes, dainuoti senąsias dainas, šokti. Prisilietusių prie tradicinių amatų kursų dalyvių darbelių parodoje pamatėme kaip sekėsi austi, pinti, drožti, kalti akmenį, karpyti, žiesti molį. Taip įgyjami unikalūs praktiniai įgūdžiai, perimamas nematerialusis kultūros paveldas.