Lyg ir laisvi, tik nelabai laimingi…

Kai susimąstau, ta mūsų Valstybė dabar panaši į žmogų, kuris loterijoje išlošė milijoną ir nebežino, ką su juo daryti. Iššvaisto, išlaido pinigus veltui. Po kiek laiko žiūri, kad vėl sėdi prie suskilusios geldos… Nemažai ir gyvenime yra tokių žmonių, kurie kad ir su mažesnėmis sumomis nesugeba susitvarkyti.

Aš galvojau visai ne taip, kaip dabar išėjo. Tas kolūkis man visai netiko. Aš sakydavau, kad bendrai mes galime tik šnapsą gerti ir dainą traukti. O dirbti geriau atskirai. Nes tuo metu kas dirbdavo, kas ne, vis viena gaudavo algą. Būdavo labai pikta tiems sunkiai dirbantiems. Todėl aš taip energingai ėmiausi kovoti už tą laisvę, už tą žemelę, kurią čia dirbo mūsų seneliai ir proseneliai. Maniau, paliko nemažai turto, daug žmonių. Dirbsime, tvarkysimės ir gerai gyvensime. Elektrinę turėjome, tik dujų bereikėjo nusipirkti. Matote, kai bemokslė, tai ir kvaila… Niekada nesusimąsčiau, kad beveik viskas bus išgrobstyta, išvogta. Ir mes sėdime prie tuščios geldos ir prašome, kad kas ką nors įmestų… Aš nemaniau, kad valstybei vadovaus vis tie patys ir tie patys. Kad Seimo nariai, kaip kokie apaštalai, neis į pensiją, neleis jaunimui dirbti, jį išvarys iš savo gimtinės. Baisu pagalvoti: per dvidešimt metų pasidarė tokia betvarkė, kad niekas nieko nebežino. Ką jau išmoko mūsų išrinktieji, tai šnekėti ir meluoti – puikiai! Nekaltinu aš šito Seimo, nes jis darė ir gyveno tokį gyvenimą, kaip buvo iš pradžių, taip ir toliau tęsė… Prezidentė norėtų daug ką pakeisti, bet ji neturi įgaliojimų. Mes taip patys nutarėme. Todėl niekas senukų nedrįsta išvaryti į pensiją, Seimo narių sumažinti iki pusės. Palikti tik vieną pavaduotoją, kuris galėtų sėdėti rajone, o tie „apaštaliukai“ – Seime. Ar mums reikia tiek daug tų europarlamentarų, nes jie nedavė nieko gero? Nesugebėjo ūkininkams iškovoti didesnių išmokų kaip kitų Europos šalių atstovai. Kam tiek daug ministerijų, kažkokių departamentų ir dar velnias žino ko?! Kokie čia ministrai, išrinkti iš partijų, o ne pagal išmintį ir išmanymą to darbo?! Koks čia dabar tas švietimo ministras? Pašneka ką nors nesuprantamo, akis pavarto, ir viskas. Kokia čia švietimo reforma, man seniai pikta darosi. Juk aš žinau, kad greitai atkišiu letenas link durų. Bet auga vaikai, kuriems reikės toliau mokytis ir gyventi. Kas čia išgalvojo tuos „krepšelius“? Kaip aš suprantu, niekur neliko padoraus gyvenimo be biznio reikalų. Geltoni autobusiukai veža vaikus iš savo mokyklos, kuri yra už kelių žingsnių, į kitą mokyklą. Laksto po visą rajoną, atseit, rankioja tuos „krepšelius“. Ar čia taupymas? Išvažiavo kitur tėvai, išvažiavo ir vaikai. Aš suprantu, mokyklas reikia mažinti, bet viską daryti proto ribose. Visi matome ir suprantame: mokyklas mažins, mokytojus atleis, o valdžios tai nemažina? Aš manau, kad tie valdininkai ar Seimo nariai tegul važiuoja padirbėti svetur, kaip ir mūsų žmonės. Su aukštaisiais mokslais mūsų moterys važiuoja į Vokietiją senučiukų prižiūrėti. O vyrai dirba statybose ar pas ūkininkus.

Labai gaila, kad mes lyg ir iškovojome Nepriklausomybę, turime savo Valstybę, bet kai pradedi gerai mąstyti, lyg ir neturime… Aš prieš keletą metų gavau paramą. Pagal gyvulininkystės standartus arteziniam gręžiniui. Bet kiek buvo vargo, kiek reikėjo surinkti popierių ir popierėlių, niekam nereikalingų! Į Kelmę važiuodavau autobusu, o į Šiaulius jau reikėjo, kad Darius vežtų. Keturis kartus važiavome į Šiaulius ir tiek pat – į Kelmę. Visi žinome, kad laikas pinigus kainuoja, Dariui reikia laukus dirbti. Juk aš jų niekada nedirbau, tik padėjau gyvulius prižiūrėti. Dabar su tais stogais – vėl ta pati melodija. Kaime beveik visi seni žmonės. Ateina į seniūniją, o kai paaiškina, kiek visko reikės, žmogus ranka numoja ir išeina… Tai kokia čia laisvė, kai tiek kažkieno kvailysčių prigalvota?

                                                                                                            Adelė BUMBLAUSKIENĖ

                                                                                                                   (Kentrių kaimas)