„Man verkė iš skausmo širdis…“

Kęstutis LUKOŠIUS

Prieš 132-us metus (1892 m.) poetas Maironis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ žurnale pirmą kartą išspausdino eilėraštį „Trakų pilis“. Vyresniosios kartos žmonės posmus mokėjo mintinai, ir žodžius: …man verkė iš skausmo širdis…“ Šiandien dainiaus posmus dar kartą privertė prisiminti“, kai laikraščio skaitytojas paskambinęs po publikacijos „Ar jaunimas laukiamas sporto aikštynuose?“ rekomendavo aplankyti Budraičius.

Budraičiuose prasidėjo naujas istorijos etapas, kai 1975 m. sausio 11-ąją iškilmingai buvo švenčiamas technikumo rūmų atidarymas (įrengtas stadionas, sporto salė, plaukimo baseinas ir t. t.). Šiemet sukako 65-eri (1959 m. rugsėjo 1 d.) Tytuvėnų žemės ūkio technikumui, kurio šešiasdešimt pirmųjų būsimųjų agronomų ir zootechnikų kūno kultūra ir sportu užsiiminėjo, treniravosi Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio teritorijoje. Dabar čia Tytuvėnų piligrimų centro vienuolyno „Rožių sodas“. Čia penkiolika metų buvo įrengtas sporto aikštynas su bėgimo takais, šuoliaduobėmis, metimų sektoriais, krepšinio, tinklinio aikštele ir net su „aštunke“ – pradėti mokytis vairuoti motociklą ir t. t.

Aplankius Budraičių gyvenvietės sporto aikštyną, ir prisiminiau Maironio eilėraščio eilutę. Kam šiomis dienomis priklauso Budraičių kaime esanti sporto bazė? Tokio apleisto, užmiršto, sugriauto sporto aikštyno Kelmės rajone daugiau nėra. Budraičiuose sporto stadionas, sporto aikštynų būklė verčia manyti, kad „šeimininkai“ kažkur išvyko, palikdami sporto aikštyną kaip visai nereikalingą daiktą.

Prieš dvidešimt metų istorinėje apybraižoje „Budraičiai“ Vincas Kriaučiūnas rašė: „Tuo metu technikumo sporto bazė buvo geriausia Kelmės rajone, todėl joje vykdavo daug rajono bei respublikos sporto zoninių varžybų, renginių. Šioje sporto bazėje treniravosi Kaliningrado regbininkai, Šiaulių buriuotojai, regbininkai, tinklininkai ir t. t. Beveik kiekvieną savaitgalį vykdavo futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, kulkinio šaudymo, daugiakovės, sportinio turizmo ir kitos varžybos“.

Šiandien Budraičiuose sporto aikštyno vaizdas siaubingas. Vienintelė Kelmės rajone buvusi moderni pusiau uždara šaudykla nugriauta, likę tik pamatai ir keletas metalinių strypų. Tranšėjoje auga krūmai, medžiai. Čia laikiną būstą susirentęs suverenas („gyvas žmogus“). Iš šaudyklos budraitiškiai statėsi šiltnamius, tvartus, automobilių garažus ir t. t. Lauko krepšinio aikštėje keturi krepšinio stovai be krepšinio lentų, krepšinio lankų (nuplėšti). Šalia krepšinio aikštelės – dirbtinės dangos rulonai apsamanoję, apkerpėję… Futbolo aikštės be ribojamų linijų, vartai be apsauginių tinklų, aikštelių veja išknista barsukų ar šernų… Stadiono tribūna be stogo, bėgimo takai be guminės dangos (išvogta ir panaudota garažuose, sandėliuose tvartuose). Gimnastikos aikštelės metaliniai strypai surūdiję ir t.t.

Mokyklos sporto bazę gražiai sutvarkė keturiolika metų fizinio lavinimo vadovu dirbęs Aloyzas Levickis. Jis 1986 metais buvo apdovanotas sidabro medaliu už sporto ir sveikatingumo trasos įrengimą Budraičiuose liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. Dabar sveikatingumo trasoje medžiai, krūmai, žolė, piktžolės, šiukšlės, „bambaliai“ paryškina siaubingą sporto bazės vaizdą.

Budraičiuose sporto aikštynas „nugyventas“ ne per vienerius metus, ne per savaitę, ne per parą. Sporto aikštyną, šaudyklą griovė, grobstė ne atėjūnai, o Budraičių, Tytuvėnų gyventojai. Jokio paaiškinimo neturi ir Kelmės sporto tarybos nariai (pirmininkas – Kęstutis Bilius), kurie nė karto turbūt neaplankė Budraičių sporto bazės, nepasidomėjo veikla, nugriauta kultinio šaudymo šaudykla, stadiono bėgimo danga ir t.t.