Pilietinio pasipriešinimo dienos minėjimas

Gegužės keturioliktą dieną minima Pilietinio pasipriešinimo diena. Tai svarbus priminimas visuomenei apie įsitraukimo į valstybės gyvenimą svarbą, o jaunimui – tai istoriniai pavyzdžiai, kurie liudija, kokia stipri jėga gali tapti vieninga ir pilietiška tauta.

Šią dieną Kelmės krašto muziejus surengė visuomeninę akciją-išvyką „Laisvės keliu: atminties ir pagarbos žygis partizanams“, skirtą partizanų Vytauto Eisino ir Elenos Gendrolytės-Jurkūnienės 100-osioms gimimo metinėms bei Gečaičių mūšio 80-osioms metinėms paminėti.

Akcijos metu buvo aplankyti atminimo paminklai: Kasčiukų kaime (Kražių seniūnija) atminimo kryžius Elenos Gendrolytės-Jurkūnienės gimtinėje, Legotės kaime (netoli Stulgių, Pakražančio senūnija) kryžius Vytauto Eisino–Žygaudo žūties vietoje, Pužukuose (Kelmės apylinkių seniūnija) atminimo paminklas Elenos Gendrolytės-Jurkūnienės žūties vietoje ir Gečaičiuose (Kukečių seniūnija) paminklas Gečaičių kautynių dalyviams.

Pirmiausia aplankytas atminimo kryžius Elenos Gendrolytės-Jurkūnienės gimtinėje. Prie šio paminklo atvyko Kražių Žygimanto Liauksmino pagrindinės mokyklos mokiniai, kartu su mokytojomis Vaida Andruliene ir Akvile Staražinskaite.

Istorijos mokytoja, Kelmės krašto muziejaus muziejininkė-edukatorė V. Andrulienė pristatė E. Gendrolytės-Jurkūnienės gyvenimo istoriją ir prisijungimą prie partizanų: „Elena gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Kazys Gendrolis buvo visapusiškai aktyvus žmogus ir pavyzdingas ūkininkas. Jo namuose 1931 m. buvo įkurta pradinė mokykla, o per valstybines šventes sodybos aukščiausiame kleve iškeldavo Lietuvos trispalvę vėliavą. Šeimoje be Elenos augo dar dvi seserys: Viktorija ir Janina.

Mergina mokėsi Kelmės gimnazijoje, o baigusi mokyklą dirbo pradinių klasių mokytoja Genvilių, Linkaučių, Laplėgių mokyklose. Gendrolių šeimą išdraskė sovietiniai okupantai. Tėvai buvo ištremti, sesuo Janina įkalinta, o Elena 1950 m. pradėjo partizaninį kovos kelią Kęstučio apygardoje, Birutės rinktinėje, Raudgirio būryje, jos slapyvardis – Balanda. Būdama partizane susituokė su Raudgirio partizanų būrio vadu Aleksu Jurkūnu, slapyvardžiu Valeras. Elena Gendrolytė žuvo 1953 m. sausio 7 dieną prie Kelmės esančiame Pužukų kaime, Kazio Ruko sodyboje.

Partizanų kovą geriausiai apibendrina pasiaukojimo ir laisvos valios idėja. Nors kariniu požiūriu jie negalėjo nugalėti milžiniškos imperijos, jų sąmoningas pasirinkimas mirti, bet nesileisti sulaužomiems, tapo moraline pergale.

Šis pasipriešinimas išsaugojo Lietuvos valstybingumo tęstinumą žmonių atmintyje: kol miškuose aidėjo šūviai, okupacija nebuvo galutinai priimta. Partizanų palikimas šiandien mums primena, kad laisvė nėra duotybė, o vertybė, už kurią kiekviena karta yra atsakinga savaip“.

Į Legotės kaime (Pakražančio seniūnijoje) esančią Vytauto Eisino – Žygaudo žuvimo vietą atvyko Pakražančio pagrindinės mokyklos mokiniai, čia juos pasitiko Kelmės krašto muziejaus vyriausiasis muziejininkas Rimantas Serva.

„Vytautas Eisinas – Daugirdas, Žygaudas, gimė 1926 m. Elenavos kaime, Kelmės rajone. Partizanauti pradėjo 1944 m. rudenį, o 1947 m. pradžioje Vytautas Eisinas paskirtas 14 vyrų būrio vadu. 1948 m. pradžioje MGB šnipai pranešė, kad V. Eisinas palaiko ryšius su O. Kybartaite iš Legotės kaimo. 1948 m. kovo antrą dieną stribai apsupo sodybą. Išbėgę iš namo trys ginkluoti vyrai atidengė ugnį į stribus ir, atsiskyrę į dvi grupes, traukėsi. V. Eisinas buvo sužeistas į kojas. Parkritęs ant žemės jis atsišaudė, naikino dokumentus. Kiti du partizanai – Vincas Skačkauskas ir Antanas Volbikas – sugebėjo prasiveržti iš apsupimo. Stribai apsupo Daugirdą ir jis žuvo nelygioje kovoje“, – susirinkusiems pasakojo R. Serva.

Elenos Gendrolytės-Jurkūnienės pagerbimas vyko ir prie atminimo paminklo jos žuvimo vietoje Pužukų kaime. Jame dalyvavo Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos mokiniai. Šiuos mokinius su partizanės gyvenimu supažindino vyr. muziejininkas Rimantas Serva, kuris papasakojo apie Pužukų bunkerio sunaikinimą.

„1953 m. sausio 17 d. Kelmės rajone, Pužukų kaime, buvo sunaikintas Jūros srities štabas (sritis įkurta 1948 m. gegužės 5 d., Skaudvilės valsčiaus Legotės miške vykusio dviejų Žemaitijos partizanų apygardų – Kęstučio ir Žemaičių – vadovybių susitikimo metu, plotas apėmė beveik visą Žemaitiją).

1952 m. pabaigoje Jūros srities ir Vyčių Sąjungos štabas buvo įsikūręs 6 kilometrai nuo Kelmės, Pužukų kaime, Kazio Ruko sodyboje. Slėptuvė buvo įrengta daržinėje. Čia buvo štabo spaustuvė, ji buvo neblogai aprūpinta spausdinimo technika: turėjo rašomąją mašinėlę, rankines spausdinimo stakles, nemažai šrifto, radijo aparatą. Maždaug 9 mėnesius MGB nepavyko užčiuopti A. Bakšio vadavietės pėdsakų. Tačiau 1952 m. pabaigoje pavyko sužinoti, kad slėptuvė yra įrengta kažkur tarp Kelmės ir Kražių. A. Bakšio paieškoms buvo sutelktos didžiulės šnipų pajėgos. Jie dieną ir naktį stebėjo įtartinas sodybas, sekė žmonių judėjimą.

1953 m. sausio 17 d. MGB apsupo K. Ruko ir jų kaimynų sodybas. Daržinėje aptiko slėptuvę. Partizanų vadai, supratę, kad priešintis beprasmiška, nusprendė gyvi nepasiduoti. Pirmiausia jie sunaikino dokumentus, sušaudė rašomąją mašinėlę, sudaužė ilguosius ginklus ir kitą turtą. Pirmasis nusišovė Jūros srities vadas, LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas, VS ideologas Antanas Bakšys, Elena Gendrolytė-Jurkūnienė paprašė, kad ją nušautų vyras Aleksas (tuo metu moteriai buvo 27 metai ir ji laukėsi kūdikio), Aleksas Jurkūnas nusišovė pats, Antanas Jankauskas – pasidavė gyvas.

Taip žuvo vienas žymiausių Žemaitijos ginkluoto pasipriešinimo okupantams organizatorių ir vadų A. Bakšys (Klajūnas), buvo sunaikintas Jūros (Vakarų) srities štabas, kurio, deja, jau nebuvo kam atkurti. Tai buvo Jūros srities, kaip organizuotos partizaninės kovos, pabaiga. Vėliau  kovojo tik pavieniai partizanai bei nedideli atskirų būrių daliniai. Partizanų, žuvusių Pužukuose, palaikai ilsisi Kelmėje, prie „Aukuro” pagrindinės mokyklos“.

Prie atminimo paminklo Gečaičių kautynių dalyviams atvyko Kelmės „Kražantės“ progimnazijos mokiniai. Apie susišaudymą Gečaičiuose susirinkusiems pasakojo Rimantas Serva: „1946 m. rugsėjo 24 d. MVD Kelmės valsčiaus Poskyrio karinė grupė Gečaičių kaime aptiko Domo Kraujalio–Šturmo vadovaujamo Nemuno partizanų būrio partizanus. Per susišaudymą būrio vadas buvo sužeistas, tačiau pasitraukė. Žuvo 7 partizanai: Antanas Bajoras, Morkus Bajoras, Vincas Miliauskas, Savickas, Žukauskas, Šamm Alfred (vokietis) ir Balandis (slapyvardis). Žuvusių partizanų kūnus atpažino per minėtą operaciją suimti partizanai“.

Rimantas Serva perskaitė vieną ištrauką iš Eleonoros Kraujelienės laiško, rašyto 1947 metais, kuris atskleidžia kaip vykdavo slaptas partizanų bendravimas, nes laiške minėdama medžius moteris iš tiesų išvardija žuvusius partizanus, medžių pavadinimai – buvę Gečaičių kaime žuvusių partizanų slapyvardžiai.

„Štai jau sulaukėme rugsėjo, o ir diena, kuri mums primena labai daug ką, kas buvo prieš metus ir dvejus. Labai tavęs pasiilgom. Norėtumėm susitikti, bet skaudi gyvenimo ranka išskyrė mus, išrovė kaip baltą gėlę iš mūsų tarpo, tiesa, daug ką išskyrė. Tebetarnaujam miškų urėdijoj. Pernai rugsėjo 24, bekleimuodamas medžius, persikirto kojos pirštą. Daugiau viskas tvarkoje, tik mūsų tėviškėje dabar kitas vaizdas. Tai tėvas iškirto visus medžius, tai ąžuolą ir liepą, po kuriuo buvo supynė. Putinų krūmą ir lazdynus, kuriuose mes mažytės žaidėme dabar kiekvieną minutę primena – visus iškapojo – liko tuščia ir riogsanti sodyba ir tavęs nėra, todėl kiekviena minutė primena, kada mano tėviškėje skambėdavo dainos „Aš nebeateisiu pievų takeliu“.

Mokytojai su mokiniais aptarė, ką reiškia būti partizanais bei kodėl dažniausiai partizanų gyvenimai baigdavosi savižudybe. Kiekvieną atminimo vietą pagerbė tylos minute, kai kur uždegė žvakutes, sudainavo dainą. Muziejininkai ir mokytojai teigė, kad ypatingai svarbu jaunus žmones supažindinti su savo krašto istorija, ryškiausiais įvykiais ir svarbiomis asmenybėmis.

Lietuvoje šia proga rengiamos įvairios atminimo akcijos, viena jų – pilietinė akcija „Samaningi kilometrai“, kuria visi šalies gyventojai kviečiami į žygius partizanų takais. Žygiai rengiami Trakų, Ukmergės–Molėtų rajonuose, Merkinėje, Kėdainiuose, Kazlų Rūdoje, taip pat Utenos, Tauragės, Radviliškio, Kretingos ir Telšių rajonuose bei užsienyje.

Krašto apsaugos ministerija informuoja: „Iniciatyvos tikslas – ne tik pagerbti partizanus, bet ir padėti kiekvienam asmeniškai pajusti, ką reiškia sąmoningas žingsnis už savo šalį. Žygių metu dalyviai keliaus istoriniais takais, klausysis autentiškų pasakojimų apie to meto kasdienybę, žmonių pasirinkimus bei išgyvenimus.

Kiekvienam maršrutui bus sukurtas unikalus garso takelis, paremtas ekoakustika – nauja mokslo sritimi, tyrinėjančia aplinkos garsus. Garso takelių pagrindą sudarys būtent tose vietovėse įrašyti dirvožemio garsai, kurių dalyviai klausysis žygio metu, dar giliau įsijausdami į aplinką ir patirtį.

LRT portale bus speciali rubrika su laidomis, kurias bus galima klausyti žygiuojant. Tai suteiks galimybę ne tik žinoti istoriją, bet ir ją išgyventi“.

Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 4500 Eur.