Šaukėnų miškų ir rankdarbių gijų supintas Almos Meškienės gyvenimas
Diana STUNGURIENĖ
Yra vietų, kurios žmogaus nepaleidžia, o laiko įsikibusios, atrodytų, švelniausiomis, bet kartu ir stipriausiomis gijomis. Šaukėnai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti dar 1497 metais, kai čia buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o vėliau, 1803-iaisiais, duris atvėrė parapijinė mokykla. Šis kraštas visada garsėjo ne tik gilia istorija, bet ir ypatingais, darbščiais žmonėmis. Viena iš jų – Alma Burdulytė-Meškienė, kurios gyvenimo istorija primena kruopščiai, su meile neriamą raštą.
Vaikystės pamokos: tarp taktiškumo ir Šaukėnų miškų
Alma gimė Šaukėnuose mokytojų Česlovo ir Elenos Burdulių šeimoje. Tėvelis Česlovas Burdulis, ilgametis fizinio ugdymo mokytojas, kasmet organizuodavo orientacininkų varžybas. Šių varžybų dėka Alma Šaukėnų miškus pažino skersai ir išilgai – ne vieną pasiklydusį grybautoją ar uogautoją jai pačiai yra tekę iš tankmės išvesti. Moteris su liūdesiu užsimena, kad šiandien, prasidėjus masiniams kirtimams, net jai pačiai miške kartais tenka stabtelėti ir apsidairyti – taip stipriai pasikeitė vaikystės takai.
Tėvelis Almai ir jos broliui buvo didžiausias gyvenimo mokytojas. Kadangi mamytė nuolat užtrukdavo darbe, namų aplinkoje vaikai dažniau matydavo tėtį. „Tėvelis mus mokė gyventi, išgyventi ir nuolat tobulėti. Tačiau niekada – nei iš jo, nei iš mamytės – nesame pajutę prievartos ar barimo. Jie buvo neįtikėtinai taktiški žmonės, viską išaiškindavo logiškai: kodėl vienaip galima elgtis, o kitaip – ne“, – šiltai prisimena Alma jau abu į Anapilį iškeliavusius tėvelius.
Šis laisvas, bet atsakingas auklėjimas išugdė didžiulį savarankiškumą ir smalsumą, kuris Almą lydi iki šiol: ji vis dar pilna svajonių, užmačių ir noro pažinti pasaulį.
Polinkį menams Alma taip pat atsinešė iš šeimos – megzti pradėjo būdama vos ketverių. Rankdarbis visuomet buvo jos rankose: mokyklos metais mergaitė kiekvieną savaitę sugebėdavo nusinerti vis naują, sniego baltumo apykaklę mokyklinei uniformai. O štai mokyklos fotografų būrelyje, vadovaujamame Stasio Tarasevičiaus, Alma buvo vienintelė mergaitė tarp būrio berniukų.
Šis pomėgis vėliau tapo ir jos pirmąja profesija. 1977 m. Vilniaus technikos mokykloje baigusi fotografijos studijas (kur vėlgi – grupėje buvo tik dvi merginos ir 23 vaikinai), Alma ilgus metus dirbo Kretingos bei Šiaulių foto salonuose. Fotografavimo menas įpynė savąją – gamtos grožio matymo ir stebėjimo giją. Alma nuotraukų „neapdirba“ kompiuterinėmis programomis, teigdama, kad taip prarandamas tikrasis, natūralus grožis.
Anglijos pamokos: „Čia pinigai ant medžių neauga“
Gyvenimas Almai paruošė ir didžiulį iššūkį – aštuonerių metų emigracijos etapą Jungtinėje Karalystėje. Viskas prasidėjo paprastai: nuvažiavo pasisvečiuoti pas dukras Giną ir Ingą, o pasiliko beveik dešimtmečiui. Svetur teko patirti, ką reiškia sunkus, alinantis fizinis darbas. Dirbant pakuotoja pašte, per 12–13 valandų darbo pamainą nebūdavo leidžiama net prisėsti – buvo manoma, kad stovintis žmogus padaro daugiau. Po tokių dienų kojos tindavo iš nuovargio. Tačiau čia išryškėjo tėvų įskiepytas lietuviškas sąžiningumas. Kol kitų tautybių darbininkai stengėsi išsisukinėti nuo užduočių (jei apmokėjimas būdavo valandinis), Alma dirbo iš širdies.
Tačiau Anglija nebuvo tik sunkus darbas. Ištikima tėvų nuostatai, kad svarbiausia – siekti žinių, o ne kaupti turtus, Alma uždirbtų pinigų neaukojo daiktams. Kartu su dukromis ir draugais vietiniu transportu ar automobiliais išmaišė visą šalį – lankė muziejus, galerijas, architektūros paminklus. Alma taip puikiai perprato Londoną ir orientavosi aplinkoje, kad pati vedė ekskursijas atvykusiems paviešėti draugams.
Ir būtent ten, toli nuo namų, vieną dieną Alma pajuto neapsakomą, nenumaldomą trauką rankdarbiams. Ji tarsi atsipeikėjo iš letargo miego ar ilgo sapno – prabudo tai, kas buvo giliai įskiepyta nuo vaikystės. „Pradėjau pirkti siūlus ir vėl rankose atsirado virbalai…“, – šypsosi Alma.
O kai sugrįžusi atostogų Lietuvon, į Šaukėnus, pamatė, kad mamytei jau per sunku tvarkytis vienai, Alma sugrįžo į gimtinę. Netrukus į Lietuvą su šeimomis grįžo ir jos dukros.
Praeities saugotoja ir dabarties kūrėja
Grįžusi į Šaukėnus, Alma suprato esanti savo vėžėse. Šiandien ji tęsia savo šviesaus atminimo mamytės Elenos Burdulienės darbus – dirba Šaukėnų krašto muziejuje. Ji skaitmenina eksponatus, veda ekskursijas ir saugo praeitį (Almos namuose iki šiol kaip didžiausia relikvija saugomos dar jos senelės megztos kojinės).
Nuo 2015 m. ji taip pat yra Šaukėnų kultūros ir amatų centro tradicinių amatų koordinatorė, rankdarbių būrelio „Mezgu rezgu“ siela bei jau trečius metus prie Juodlės ežero organizuojamos vasaros stovyklos „Tikras menas amžiams pasilieka“ vadovė. Šioje stovykloje ji mielai dalijasi savo žiniomis ir patirtimi: „Mielosios, laukiu jūsų amatų stovykloje! Megsime, ausime, pinsime juostas, nersime, rišime makramė būdu… Vyks edukacijos su kitais meistrais, pramogausime, o vakarais gėrėsimės gamta ir lauksime mėnulio. Žodžiu, laukia puikus poilsis gamtoje su įvairiais mokymais, kava, nuoširdžia draugyste, pasisėdėjimais ir patirties pasidalijimu. Tad labai jūsų laukiu!“
1983 m. įstojusi į Tautodailininkų sąjungą, o 2023 m. oficialiai pripažinta meno kūrėja, Alma muziejaus ir asmeninių parodų lankytojus stebina darbų gausa ir unikalumu: servetėlės, riešinės, skraistės, makramė (macrame) technika atlikti papuošalai – neįmanoma išvardyti visko. Meilė savo kraštui įamžinta ne tik žodžiais – Almos rankomis išsiuvinėta ir Šaukėnų seniūnijos vėliava.
Kalėdų stebuklas iš macrame gijų
Ypatingu Almos Meškienės vadovaujamos veiklos ir bendruomeniškumo triumfu tapo 2023 metų gruodžio 18 d., kai Šaukėnų miestelis įžiebė unikalią Kalėdų eglę. Ji buvo pripažinta viena originaliausių ir unikaliausių tų metų Kalėdų puošmenų Lietuvoje bei pelnė neoficialų „rankų darbo šedevro“ titulą už bendruomeniškumą. Šį išskirtinį, tradicines lietuviškas amatininkių subtilybes atspindintį kūrinį per du mėnesius sukūrė būrelio „Mezgu rezgu“ lankytojos. Seniūnijos darbuotojams iš plastikinių vamzdžių sumontavus karkasą, ant jo darbščiųjų moterų rankomis macrame technika buvo rišami žalios spalvos virvių raštai. Ši stilizuota, apie 5 metrų aukščio gražuolė kas keliolika minučių keitė apšvietimo spalvą, stebindama visus atvykusius ir netgi pretenduodama patekti į Lietuvos rekordų knygą dėl savo unikalumo. „Reikėjo viską iki smulkmenų apgalvoti. Darbą atlikti taip, kad tuos pačius pinikus ir karkasą galėtume panaudoti ir kitais metais. Juk vien medžiagos kiek kainavo, o kur dar darbas, sugaištas laikas ir kūrybiniai ištekliai. Tačiau nieko neįmanoma nėra“ – teigia A. Meškienė.
***
Alma Meškienė savo gyvenimu įrodė, kad galima pasiklysti savų miškų kirtimuose ir puikiai orientuotis Londono metro labirintuose. Ji – kaip srauni upė, jėga nušluojanti kliūtis, o jos vanduo skaidrus nuo greito judėjimo – nešvarumai ir purvas čia neužsistovi. Jautri širdis ir tėvų įskiepyta meilė kūrybai visada parodo teisingą kelią, neleidžia nuklysti dėl trumpalaikės naudos ar saldaus malonumo. Jos gyvenime kiekviena gija randa savo vietą ir puošia Likimą.


Tarptautinė žydų kapinių dokumentavimo stovykla
20-oji sūrių šventė „Nuo Jurginių – lig Žolinių“
Šiltnamių revoliucija: žaidimo taisykles rinkoje kuria tik stiprios komandos
Kraštiečių susitikimas „Vaiguva – mūsų namai“
Kelmėje – trys naujos skulptūros
Iš šieno kurianti Edita Mėlinienė: „Pasiimu šieno gniūžtę, o ji virsta meno kūriniu“
XXI Kražių festivalis: jau šį savaitgalį istorinis miestelis vėl taps gyvos kultūros susitikimo vieta