Šimtmečio sulaukusios rankos vis dar puoselėja gyvenimą: Julijos Žibutienės jubiliejus

Diana STUNGURIENĖ

Šiomis dienomis viena išskirtiniausių Kelmės krašto asmenybių, Papleksnių kaimo gyventoja Julija Žibutienė, mini neeilinį ir istorinį 100 metų jubiliejų. Žvelgiant į šios moters gyvenimo kelią, prieš akis iškyla ištisa Tėvynės epocha, paženklinta didžiausiomis 20 amžiaus dramomis. Tačiau svarbiausia šiame šimtmetyje – pačios jubiliatės nepalaužiama dvasios didybė ir šviesa.

Visi, kurie pažįsta Juliją Žibutienę, žino, kad jos neįtikėtinos stiprybės šaltinis visada buvo du neatsiejami dalykai – darbas ir malda. Pati jubiliatė ne kartą yra liudijusi, jog be pagalbos iš Aukštybių, be šviesaus tikėjimo Kristumi ir be Švč. Mergelės Marijos motiniškos globos, jos gyvenimo kelias gūdžiomis akimirkomis būtų pasibaigęs daug anksčiau.

Jos rankose kasdienis triūsas virsdavo pačia tyriausia malda – ar per naktis siuvant, ar pasiaukojančiai auginant gausią septynių vaikų šeimą, ar savo rankomis puoselėjant sodybos žemę. O malda net sunkiausiais laikais Julijai buvo atgaiva, suteikianti sielos ramybę. Gilus pasitikėjimas Dievo apvaizda išlaikė jos širdyje neblėstančią laisvės ugnį, kurios iki šiol niekas nepajėgė užgesinti.

Už nepalaužiamą meilę Laisvei ir Tėvynei, už drąsią veiklą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinėje partizanų ryšininkė, geriau žinoma slapyvardžiu Liepsna, sumokėjo Permės lagerių speigais, tačiau išsaugojo nepažeistą dvasios šviesą ir optimizmą.

Šį ypatingą pasiaukojimą bei įkvepiantį gyvenimo pavyzdį įvertino ir šalies vadovas – Prezidentas Gitanas Nausėda, apdovanojęs Juliją Žibutienę ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už nuopelnus motinystei, globą, atsakingumą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei.

Nuoširdūs sveikinimai ir bendruomenės pagarba

Pagerbti jubiliatės į namus Papleksnių kaime, Kražių seniūnijoje, atvyko gausus būrys Kelmės rajono savivaldybės ir Kražių seniūnijos atstovų. Jubiliatei buvo skirti nuoširdūs sveikinimai, šilti padėkos žodžiai ir linkėjimai už prasmingą gyvenimo kelią, ilgametį darbštumą, sukauptą išmintį bei vertybes, perduotas artimiesiems ir bendruomenei. Julija Žibutienė taip pat buvo pagerbta ir Petrališkės bendruomenės tradicinės vasaros šventės metu.

Karklėnų Šv. Baltramiejaus bažnyčioje Juliją palaimino kunigas Donatas Kryževičius, o choristų, bažnyčios kolektyvo vardu sveikino vargonininkė Vesta Trimirkienė ir bažnyčios tvarkytoja (pročkelė) Jurga Milašiūtė.

Ypatingą akimirką vyriausias sūnus Algirdas Žibutis, gyvenantis Vilniuje, mamai užrišo jubiliejinę juostą. Anūkė Sigita Pažarauskaitė pasveikino jubiliatę visų artimųjų vardu. Ji pabrėžė, kad, priėmusi visus gyvenimo iššūkius, Julija visuomet mylėjo Lietuvą darbais, o ne žodžiais, o didžiausias jos turtas yra šeima – vaikai, anūkai ir proanūkiai. Pasak anūkės, kiekviename iš jų yra dalelė močiutės meilės, tikėjimo bei sveiko užsispyrimo. Ji dėkojo už įkvepiančias gyvenimo pamokas, nuolat lydėjusias maldas ir už tai, kad jubiliatė savo neišsenkančia meile apglėbia visą giminę.

Gyvenimo istorija, kurią teko slėpti

Šventėje netrūko šiltų ir nuoširdžių sveikinimų, dovanų, apsikabinimų bei jautrių prisiminimų, mat šimtmetis – neaprėpiamai ilgas laikas. Duktė Genė Baškienė padovanojo išdidintą Julijos ir Antano Žibučių portretą.

Duktė Lina Pažarauskienė prisiminė tuos laikus, kai gimtadieniai vykdavo dėduliui grojant armonika, o dainos skambėdavo iki pat paryčių. Šiandien jau vis daugiau artimųjų atgulę ramiuose kapeliuose, tačiau auga nauja karta – anūkai ir proanūkiai, kursiantys jau ateities istorijas.

Lina pasidalijo ir skaudžiais vaikystės prisiminimais. Mokydamasi ketvirtoje klasėje, grįžusi iš mokyklos ji iš tėvelio išgirdo gąsdinančią žinią, kad nebeturi mamos – sunki liga tuomet buvo pakirtusi Juliją. Po ligoninės moteris dar ilgokai vaikščiojo su lazdele, sunkiai valdė pusiausvyrą, o iš aplinkinių tekdavo išgirsti ir skaudžių žodžių…

Šventės metu Julija išreiškė ypatingą padėką anūkei Viktorijai ir jos vyrui Dovydui – jų rūpestingomis rankomis sodyba šiai neelinei dienai buvo paruošta su meile.

Sunkus buvo partizanės gyvenimas tarybinėje Lietuvoje, vaikai ilgą laiką nieko nežinojo – praeitis buvo stropiai slepiama, saugant šeimą. Tik nepriklausomos ir laisvos Lietuvos laikais prabilta garsiau. Reikšmingu laisvės akcentu tapo ir pačios Julijos šalia namų pastatytas kryžius, skirtas žuvusiems partizanams, tarp kurių buvo ir jos brolis, atminti.

Jubiliatę taip pat sveikino mokytoja Emilija Kvietkuvienė, kuri su Julijos sūnumi Rimantu mokėsi vienoje klasėje, o vėliau mokė daugelį pačios Julijos anūkų. Beje, mokytoja Emilija su savo mokiniais ne kartą yra kalbinusi Juliją Žibutienę kaip gyvą partizaninio judėjimo liudininkę, užrašydama neįkainojamus prisiminimus apie praeitį.

Pranciškoniškos sielos atspindžiai drobėje

Šis neeilinis šimtmetis tapo didžiuliu įkvėpimu ir menininkui Gintautui Stunguriui, kelerius metus glaudžiai bendraujančiam su jubiliate. Šia proga Gintautas Julijai įteikė paties tapyto paveikslo reprodukciją, kurioje pavaizduota Šv. Pranciškaus skulptūra iš Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios frontono.

Šis kūrinys pasirinktas neatsitiktinai – jis giliais dvasiniais ryšiais siejasi su pačiu Julijos vidiniu pasauliu. Šv. Pranciškus, visos Dievo kūrinijos ir dvasinės taikos mylėtojas, yra nepaprastai artimas jubiliatės pranciškoniškai sielai. Ji visą amžių gyveno maldoje ir kartu kūrė grožį žemėje; jos gėlių darželiai dar ir šiandien džiugina širdį bei žvilgsnį, liudydami, kad šimtmečio sulaukusios rankos vis dar laimina ir puoselėja gyvenimą. Paveikslo autorius iš visos širdies linkėjo, kad Šv. Pranciškus taptų nuolatiniu Julijos sodybos sargu, saugančiu namų židinį, o Kristaus šviesa ir Marijos globa toliau stiprintų jos sveikatą bei suteiktų sielos džiugesį.

***

Šimtmečio ilgumo gyvenimas, kupinas istorinių lūžių, asmeninių džiaugsmų ir skausmų, vertas didžiausio dėmesio bei pagarbos. Tai puikus nugyvento amžiaus pavyzdys, iš kurio galima tik pasimokyti, kuriuo verta džiaugtis ir didžiuotis. Kelmės rajone, Kražių seniūnijoje, Papleksnių kaime ši gyva legenda – Julija Žibutienė savo šviesa ir toliau taurina visų mūsų širdis. Juk graži senatvė – tai žydintys Žmogaus Sielos sodai!

Gintauto Stungurio nuotr.