Stebuklai miškų glūdumoj

Yra Lietuvėlėje vietų, į kurias vis traukia sugrįžti. Ir negali net sau paaiškinti kodėl. Gal todėl, kad ten telpa labai daug: nuo tvirto tikėjimo, senųjų papročių, patriotizmo iki nepalaužiamos žmogaus dvasios. Viena tokių vietų man yra Agailių koplytėlė Kuršėnų miškų urėdijos valdose.

Kai prieš daugelį metų pirmąkart lankiausi Agailiuose, Kuršėnų miškininkai didžiuodamiesi gyrėsi, kad jie yra vieninteliai visoje Europoje, turintys bažnytėlę giliai tarp miškų. Pasakojo, kad čia, kur miško viduryje sruvena šaltinis, kadais stovėjusi medinė Žarėnų-Latvelių parapijų koplyčia. Per Šeštines čia vykdavusios pamaldos, o po jų – iki paryčių jaunimo gegužinės. Miškininkai tuokart man pasakojo, kad čia bažnytėlė stovėjo nuo neatmenamų laikų. Iš pradžių buvo medinė, paskui – betoninė. Kokia intencija ji buvo pastatyta, niekas nebežinojo, niekur parašyta nerado. Tik pasakojimas per kartų kartas ėjo iš lūpų į lūpas, jog pradžią tam davęs 1863-iųjų metų sukilimas, kurį pralaimėjus, čia buvę palaidoti žuvusieji. Kitas pasakojimas tikina, kad kadaise čia  buvusios baudžiauninkų kapinaitės, į kurias iš Klaišių dvaro atveždavo užplaktus baudžiauninkus. Sako, dažną jų dar pusgyvį, arklį užkinkę, atvilkdavo. Ai gailiai jie tuomet vaitoję, ai gailiai. Nuo to ir visas  miškas pavadinimą gavęs – Agailių. O nuo miško ir bažnytėlė taip vadinama. Su skaudžia pasmerktųjų dalia čia susijęs ir kitas pavadinimas – Meilaičių kapinaitės. Mat po patirtų kančių tiems bedaliams žemė labai meili buvusi.

Baisiau už karą

O paskui atidundėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris pasiekė net tokią bažnytėlės slėptuvę – 1942-aisiais ji sudegė. Bet karui baigiantis, patys žmonės ją atstatė ir vėl ji tarnavo pagal pirmykštę savo paskirtį, o 1975-aisiais netgi buvo gražiai restauruota, pastatytas naujas altorius, kas gūdžiu sovietiniu laikotarpiu galėjo prilygti paprastų kaimiečių žygdarbiui. Toli nuo civilizacijos, gūdžioje miško laukymėje esanti daili bažnytėlė su rūpestingai sutvarkyta aplinka bei gražiai prižiūrimomis kapinaitėmis tarsi gyvavo pati sau, toli nuo santvarkos bjaurasties. Jos durys visuomet buvo atlapos, čia galėjai bet kada užsukti ir asmeniškai susitikti su Dievu, pasikalbėti su Juo.

Bet vienądien atsirado kažkoks Juda, kuris kažkokiu būdu apie šią bažnytėlę suuodė ir paskubėjo įsiteikti tuometiniam miškų ūkio direktoriui, apie tai pranešdamas. O šis su tokiu „atradimu“ negaišavo – buvo duota komanda šį „tarybinės liaudies opiumą“ nušluoti nuo žemės paviršiaus, kad nė ženklo nebeliktų. Iš pradžių buvo iškirsta biržė, kad būtų galima prie bažnytėlės prieiti, o kai buldozeriai galėjo priropoti, ai gailiai dejavo senos eglės, regėdamos tokį barbariškumą. O tada, pasakojo man miškininkai, buvo išraustas gilus griovys ir bažnytėlė buvo jame tiesiog palaidota, prieš tai ją traktorių vikšrais sutrupinant. Kryžiai, bažnytėlę dabinę paveikslai, Švč. Mergelės Marijos skulptūra buvo išgabenti Tryškių pusėn ir sumesti į vandens pilnus pakelės griovius. To, ko sunaikinti nepajėgė net karas, sudorojo stropus homo sovieticus.

Dygo kryžiai

Tačiau bažnyčios griovėjams greitai teko įsitikinti, kad bažnyčią kaip statinį sugriauti didelio proto nereikia, bet išplėšti bažnyčią iš žmogaus širdies dar niekam nepavyko. Miškininkai man pasakojo, kad nebuvo nė vienos nakties, po kurios jos vietoje neatsirastų kryželių. Vieni jų būdavo į žemę įkasti, kiti – prie medžių prikalti. Iš pradžių sovietiniai aktyvistai tuos kryželius stropiai „ravėjo“, stengėsi pagauti jų „sodintojus“. Nepavyko. O galop gal suprato, kad ši kova bus be pabaigos.

Aš tuos kryželius pirmąkart pamačiau 1983-iaisiais, kai vietos kraštotyrininkas mane čia atvežė. Tačiau tuometis mano palydovas nutylėjo, kokia tai yra vieta ir kodėl čia kryžiai dygsta sparčiau nei grybai po lietaus. Tik po daugelio metų, susitikusi su Kuršėnų urėdijos miškininkais, sužinojau tikrąją šios vietovės istoriją.

Kasė žvyrą

Tuo tarpu tuometinė sovietinė valdžia, supratusi, kad kryžių dygimo nesustabdys, sugalvojo dar  vieną niekšybę – įsakė iš tos vietos kasti žvyrą ir pilti jį ant tiesiamų kelių. Bet vos pajudino kryžių kalnelį, pabiro… kaulai. Tada ir darbininkai pasipriešino: darykit ką norit, bet protėvių kaulais mes kelių negrįsime. Beje, ir tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai paprastas žmogus laimėjo.

Barbariškojo plano sumanytojai bei jo vykdytojai dar nežinojo, kad anaiptol ne viską jiems pavyko vikšrais sutraiškyti. Pasirodo, žmonės iš griovių išgraibė šventąsias relikvijas ir jas saugiai paslėpė. Švč. Mergelės Marijos skulptūros tik viršutinę dalį berado. Kaip pasakojo man tuomet kuršėniškis Kazimieras Kukanauza, jis tuokart, per bažnyčios griovimo vajų, važiavęs į Kalvarijų atlaidus. Žiūri, Panelė Švenčiausioji „plaukia“. Ištraukė ją Kazimieras, įsidėjo į „emką“ ir nuvažiavo su ja drauge į atlaidus, o grįžęs apgyvendino pas Mariją Pikelienę, gyvenusią Miško ir Gedimino gatvių susikirtime. Pas ją jie rinkdavosi į gegužines pamaldas.

Tarsi iš viršaus laimino

Taip ir Atgimimo laikai atėjo. Sutikau daug žmonių, galėjusių papasakoti, kaip jie bažnytėlę iš naujo statė. Net ant bažnyčios sienos užrašyta, kad ją statė K. Kukanauza, dažė S. Žironas klebonaujant kunigui A. Pakamaniui. Pats K. Kukanauza teigė esąs įsitikinęs, kad jie bažnyčią taip greitai pastatę todėl, kad viskas vykę kažkokiu stebuklingu būdu: kur ko beprašę, visko gavę. Pirmiausiai jie nuvažiavę su projektuku į Daugėlių plytinę, o jos direktorius J. Skarbalius pareiškęs: „Kaip aš čia iš jūsų pinigus, skirtus tokiam šventam reikalui, imsiu? Išrašysiu kaip broką, o duosiu sveikų plytų.“ Ir net savo transportu plytas atvežė. Paskui vyrai pasitarę, kad reikėtų ir Akmenės plytų, nes tos buvusios tvirtesnės. Ir akmeniškis direktorius plytas kaip auką bažnyčiai skyrė. O dirbo vyrai patys, nei į laikrodžius, nei į saulę nežiūrėdami. Sakėsi labai skubėję, nes buvo dar neaišku, kiek ta Nepriklausomybė užsilaikys. Bet tikėjo, kad bent tai, kas jau padaryta, gal išliks. „Kai į Baltijos kelią važiavome, bažnyčia jau iki pusės buvo pamūryta. Taip sutartinai bedirbdami ir surentė bažnyčią. Augustinas Terminas, Bronius Urbonas, Albertas Muzikantas – visi vienas už kitą geresni. Vladas Joniškis pinigų pamatams davė…

Ir vėl kaulai

Oi tie pamatai… Kai tik ėmė juos kasti, kauleliai it bulvės vagose pabiro. K. Kukanauza sukalė karstą, jo žmona dailiai jo vidų išklojo. Ir sudėjo į jį viską ką radę, pakvietę kunigėlį gražiai palaidojo.

Švč. Mergelė Marija į naująją bažnyčią „parėjo“ pati, tik jau su „protezais“. K. Kukanauzos rūpesčiu ją restauravo Šiaulių meistrai. Tuo užsimojimu vyrai ir buvusį šulinį surado, kurį anais laikais laikė stebuklingu. Jis buldozeriu buvo užverstas. Atkasė, išvalė, rentinį uždėjo ir užrašė „Apšlakstyk, Viešpatie, mane vandeniu ir būsiu tyras.“ O šalia Bažnyčios vis dar auga kryžių kalnelis. Už mirusius, už gyvuosius, ramybės nerandančius, ar iš meilės ir pagarbos Aukščiausiajam – tik pats kryžiaus statytojas žino, ko iš Aukštybių prašo ir viliasi. Vienas didelis kryžius pastatytas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę.

Po buldozerių šėlsmo prie bažnyčios liko nemaža aikštelė. Joje miškininkai „išsodino“ Gedimino stulpus ir „ištiesė“ Trispalvę: iš raudono raugerškio, geltono pūslenio ir žalio gyvatvorių krūmo. Sukalė didelę medinę pakylą, čia dukart per metus vyksta atlaidai.

Dar nebuvote Agailiuose? Būtinai apsilankykite. Juk jie – taip šalia, miškininkų rūpesčiu sutvarkytas puikus privažiavimas. Geras emocijas jums garantuoju. O pakeliui pamatysite nuorodų ir į kitus dėmesio vertus objektus.

Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 9000 Eur.