Nuo miesto atskyrė… Vilbėnas
Ona PETRAVIČIENĖ
Kelmės miesto Vytauto Didžiojo gatvės 142-ojo namo gyventoja Birutė Petrauskienė, užsukusi redakcijon, piktinosi tuo, kad dėl tinkamai nesuremontuoto tilto per Vilbėno upelį jos ir kaimynystėje gyvenanti dar viena šeima, norėdami nuvykti į rajono centrą, negali važiuoti tiesiai, o yra verčiami daryti didelį vingį.
– Keliasdešimt metų mes naudojomės tuo tiltuku, o dabar miesto seniūnas jo nebetaiso ir mums į miesto centrą pasiūlė važiuoti Paupio, Nepriklausomybės gatvėmis ir po to patekti į Vytauto Didžiojo gatvę. Bet juk mes gyvename Vytauto Didžiojo gatvėje. Kai susirgus prireikia medikų pagalbos, greitosios automobilis atvažiuoja pagal mūsų gyvenamąją vietą – iš Vytauto Didžiojo gatvės, bet per tiltuką nevažiuoja,– piktinosi garbaus amžiaus senjorė.
Birutė teigė, kad šį pavasarį Kelmės miesto seniūnija seną medinį tiltą paremontavo. Bet supuvusią medieną pakeitė šakotais rąstais. Pas senelius su dviratuku per tiltą važiavusi mergaitė dėl to skaudžiai nukentėjo.
– Nesuprantu, kodėl miesto seniūnas negali paprašyti lėšų naujo tilto statybai ir nieko apie tai girdėti nenori. O kaip mums toliau gyventi be tiesioginio susisiekimo su miesto centru ir ypač žiemą, kai aplinkiniai keliai yra užpustyti?– klausė senjora.
Susitikusi su Kelmės miesto seniūnu Romu Atkočaičiu, išsakiau B. Petrauskienės priekaištus. Romas sakė, kad gerai žino kitapus upelio gyvenančių žmonių rūpesčius. Jis prisiminė, kad vos pradėjęs dirbti seniūnu ir pamatęs per Vilbėną savavališkai padarytą tiltą, vedantį į anapus upelio esančias dvi sodybas, stengėsi kuo greičiau padaryti kitą kelią – per Nepriklausomybės ir Paupio gatves. Apie naujo tilto statymą per Vilbėną ir važiavimą juo iš Vytauto Didžiojo gatvės pusės, seniūnas visai nekalba.
– Šis tiltas nėra oficialiai įteisintas, o važiuojantys juo rizikuoja gyvybėmis. Upelio krantus jungia permestos statybinės kolonos, kurios neatlaiko apkrovų. Iš tokių medžiagų tiltų niekas nestato. Be to siauras tiltas neturi turėklų, todėl prie šio savavališko statinio seniūnija iš abiejų pusių pastatė automobilių eismą draudžiančius ženklus. Jei atvažiuojant iš miesto pusės (Vytauto Didžiojo gatve) šis ženklas vietiniams neužkliūva, tai ženklą pastačius nuo minėtų sodybų pusės – jis piktybiškai nuverčiamas. Vietiniai ženklus rauna ir meta į upelį, o mes juos traukiame ir vėl statome,– sakė R. Atkočaitis.
Seniūnas patvirtino, kad pėstiesiems skirtas medinis tiltas kiekvienais metais yra suremontuojamas, o papuvusi eglinė mediena yra keičiama nauja. Bet skersai per upelį sudėti medžiai nėra saugūs važiuoti dviračiu. Atsakydamas į B. Petrauskienės kaltinimus, kad seniūnijos siūlomas apvažiavimas žiemą nėra gerai prižiūrimas, R. Atkočaitis sakė nenorintis ginčytis, nes mieste yra daug gatvių.
Paklausus, kaip seniūnija toliau ruošiasi spręsti šią problemą, Romas sakė, kad čia matąs tik vieną išeitį – suradus pinigų per Vilbėną padaryti 1,20 m pločio pėsčiųjų lieptą. Kartu seniūnas stebėjosi ir keistu miesto gatvių paskirstymu, kai tolokai nuo pagrindinės – Vytauto Didžiojo – gatvės, kitoje Vilbėno pusėje gyvenantys žmonės yra deklaruojami kaip šios gatvės gyventojai. Seniūnas teigė, kad šiems žmonėms, prireikus specialiųjų tarnybų pagalbos, skambinant reikėtų paaiškinti kaip prie jų sodybų privažiuoti aplinkkeliu.
…Pabandžiau ir aš nuvykti nurodytu adresu. Važiuojant Vytauto Didžiojo gatve, už rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos pasukus į miško gilumą, be jokio klaidžiojimo radau Vilbėną ir per jį nutiestą siaurą medinį tiltą, už kurio stovi dvi tvarkingos sodybos. Tik važiuoti per upelį nerizikavome, nes matėme prieš jį stovintį draudžiamą ženklą. O pamėginus B. Petrauskienės namus pasiekti aplinkkeliu, greitai apsidžiaugiau, kad su manimi yra vietos gyventoja. Iš Nepriklausomybės gatvės pasukus Paupio gatve, pastaroji išsišakoja į dvi puses, o link Birutės sodybos tenka važiuoti pakrūmėmis.
Apie tokią gražią, ramią vietą, kur gyvena B. Petrauskienė, tik pasvajoti gali dauguma miesto gyventojų. Tačiau kaip iki jos nuvykti? Kol kas tai tenka spręsti vietiniams.