Kankliavimo meno mokanti Aušra Vilimaitė-Karyznienė

Etninės kultūros globos taryba 2026 metus paskelbė atmintinais Kanklių metais dėl Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukakties. Lietuvoje kanklės nuo seno vertinamos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys. Nuo XX a. pradžios kanklės laikomos lietuvių kultūros bei Lietuvos nepriklausomybės simboliu ir iki šiol tebenaudojamos kaip tautinio identiteto ženklas.

Skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi kanklių paplitimas. Aukštaitijoje paplitusios skobtinės penkiastygės kanklės, kuriomis kankliuotos sutartinės. Žemaičių kanklės – trapecijos formos, plokščiadugnės, pasižyminčios negausiomis puošmenomis. Žemaitijoje ilgiausiai išliko muzikavimas kanklėmis tradicinėse kapelose. Senosios kartos žemaičių muzikantai kanklėmis skambino dainų, šokių, taip pat ir šventų giesmių melodijas. Suvalkijoje kanklėmis ne tik skambinamos dainų bei šokių melodijos ir pritariama dainuojant – čia nuo seno gyvuoja ir ansamblinis muzikavimas vienarūšiais instrumentais, tai yra kanklėmis.

Kanklių metai – tai galimybė ne tik prisiminti praeitį, bet ir iš naujo atrasti gyvą, skambančią tradiciją, jungiančią kartas ir stiprinančią mūsų kultūrinį tapatumą. O ši tradicija itin gyva mūsų rajone. Tad ta proga kalbėjomės su kanklininke, ilgamete Kelmės Algirdo Lipeikos menų mokyklos mokytoja Aušra Vilimaite-Karyzniene.

Aušra Vilimaitė-Karyznienė į Kelmę atvyko 1988 metais, tačiau juokiasi, kad kelmiške savęs dar nevadina. Tada į mūsų miestelį moteris atvyko pagal paskyrimą, nes ilgametė Muzikos mokyklos kanklių mokytoja šviesios atminties Irena Jankuvienė sirgo ir Muzikos mokykloje trūko kanklių mokytojos. Nuo tada čia likusi Aušra dirba Kelmės Algirdo Lipeikos menų mokykloje, dalyvauja įvairiuose renginiuose, aktyviai prisideda prie folkloro veiklos, yra prisijungusi prie ansamblio „Taduja“. Veda kankliavimo pamokas Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose.

Į Kelmę A. Vilimaitė-Karyznienė atvyko iš Joniškio. Moteris dar dabar puikiai prisimena, kai atvykusi, mieste iš karto pajautė skirtumą nuo jos gimtinės. Čia, Kelmėje, labai giliai įsišaknijusios etnokultūros ir kankliavimo tradicijos. Moteris pastebėjo, kad vietiniams tai buvo tarsi natūralu, tačiau atvykus iš kito miesto šis skirtumas buvo aiškiai pastebimas.

Mintimis grįždama į vaikystę, ji prisimena, kad ją nuo mažens traukė muzika. Tad ji pradėjo mokytis meno mokykloje Joniškyje. „Atėjau į meno mokyklą Joniškyje, bet buvau jau per didelė fortepijonui, smuikui ar kažkam iš klasikinių instrumentų. Tad mane nukreipė į kankles ir mano svajonė realizavosi. Man buvo gal vienuolika metų“, – prisimena A. Vilimaitė-Karyznienė. Nuo tada šis instrumentas moteriai tapo tarsi galimybė save išreikšti per muziką.

Nuo 1988 metų Aušra dirba kanklių mokytoja ir tai išlieka jos pagrindine aistra. Kitais instrumentais moteris groja tiek, kiek to reikalauja kasdienis darbas. Moteris mano, kad, ko gero, ją nuo mažens lydėjo mintis apie mokytojo specialybę: „Provincijos, kaimo vaikas ką jis mato dažniausiai, tas jo dėmesį ir patraukia. Tai mokytojas arba gydytojas, jeigu dažnai sergi. Tad mano matymo lauke vyravo mokytojai. O muzikos mokykloje pamokos yra individualios ir mokytojas su mokiniu bendrauja tiesiogiai, skirdamas daug laiko ne tik dalyko mokymui, bet ir vaiko asmenybės pažinimui ir lavinimui. Todėl ryšys tampa labai asmeniškas, artimas“.

1. Vilimaitė-Karyznienė teigia, kad labai džiaugėsi gavusi šį darbą, o ir mokinių tada netrūko: „Turėti kokį penkiolika instrumento mokinių, tai buvo iš tiesų nemažas krūvis, dėl to dirbdavome ir šeštadieniais“.

Ilgametė patirtis jau moteriai leidžia pastebėti, kad kanklės niekada nebuvo itin populiarios. Tik dalis mokinių ateina jau konkrečiai žinodami, kokiu instrumentu nori groti. Kiti išsirenka, kai susipažįsta su instrumentais. Menų mokyklos mokytojai bando atkreipti vaikų dėmesį rengdami edukacinius renginius. Tai daro ne tik siekdami pritraukti mokinius, bet ir norėdami supažindinti vaikus su instrumentų įvairove. „Dabar yra tokia banga, kai į kanklių klasę atvyksta nemažai vaikų, tai tikrai turime pilną krūvį, tokį, kokį galime turėti dvi mokytojos“, – džiaugiasi Aušra.

Kalbėdama apie dabartinį vaikų susidomėjimą muzika ir kankliavimu, mokytoja pastebi, kad darosi ypatingai sunku išlaikyti vaikų dėmesį ir juos sudominti. „Didžiausia problema dabar yra kantrybės nebuvimas. Jie turi labai daug dalykų, kas juos traukia. Veiklą nori keisti greitai, viską daryti trumpai. Pasitenkinimo laimėjimais jausmas jiems tampa sunkiau pasiekiamas. Labai dažnai vaikai nesulaukia to sunkaus darbo vaisiaus ir prireikia imtis gudrybių. Pavyzdžiui, keisti veiklas per pamoką, pritraukti renginiais, kitokiais kūrinėliais. Iš tiesų, tokių programų, kokias grodavome mes arba tik atėjus dirbti kurias paruošdavo vaikai, dabar jau tikrai neparuošia, jos žymiai siauresnės. Bet vaikai tokie pat kūrybingi, išradingi, gal net labiau. Tas jų įvairiapusiškumas turi savų pliusų“, – pasakoja A. Vilimaitė-Karyznienė.

Kanklių mokytoja pastebi, kad vaikams išlieka svarbu koncertuoti ir pasirodyti: „Net tie, kurie sako, kad bijo scenos, jie nori pasirodyti. Tik reikia atrasti, kodėl taip yra ir kaip valdyti jaudulį, stresą, kaip išėjus į sceną patirti džiaugsmą. Taip, kartais pritrūksta laiko ar galimybių puikiai paruošti solo programą, bet ansamblyje gali groti visi ir taip patirti bendro muzikavimo džiaugsmą. Kiekvienam vaikui pagal jo galimybes galima pritaikyti atliekamą partiją. Mokantis groti liaudies instrumentais galimybių save realizuoti yra tikrai daug: festivaliai, konkursai, stovyklos ir pats įspūdingiausias renginys – Dainų šventė, kur vaikas patiria didelį džiaugsmą, bet nėra paliktas vienas prieš žiūrovą“.

Kalbėdama apie vaikų požiūrį į tautiškumą, Aušra pastebi, kad vaikai turėtų tiesiog jausti gyvą, natūralų ryšį su savo šeima, seneliais, tarme, kultūra. „Gal vaikai dar per maži suprasti, kas tai yra, tačiau mokyklai ir mokytojui svarbu tai pateikti ne pompastiškai, o rasti kitokią prieigą, pavyzdžiui per liaudies žaidimus, šokius, dainas. Problema nebe vaikuose, o ugdymo sistemoje. Jei ji mokinių neįtraukia į liaudies dainas ir žaidimus laiku, nuolatos, nuo pirmų klasių, o vėliau nuo kokios 5–6 klasės bandoma įvesti folkloro-etnokultūros pamokas, tada jam tai nebeatrodo įdomu, tam jis neturi šaknų“, – pastebi A. Vilimaitė-Karyznienė.

Kanklės visiškai pamirštamos muzikos pamokose vidurinėje mokykloje: „Gaila, kad vidurinės mokyklos programose į muzikos pamoką nebuvo įtrauktas kankliavimas, kaip lavinimo dalis. Kažkodėl atėjo dūdelė, ukulėlė, ne mūsiško, svetimo skambesio instrumentai, bet nuošalyje liko mūsų kanklės, nors tai gali tapti puikia ritmo, dėmesio koncentracijos, smulkiosios motorikos lavinimo priemonė. Ir, žinoma, kankliavimas stiprina ryšį su lietuvių kultūra, skatina bendravimą skambinant drauge, ugdo pasitikėjimą savimi. Deja, šiuo metu mūsų tautiniai instrumentai nesulaukia išskirtinio dėmesio, supažindinama gana paviršutiniškai, neakcentuojant, kad tai – mūsų instrumentas. Kartais vaikams kanklės ir ukulėlė turi tą pačią reikšmę. Būna ateina vaikai, paprašai padainuoti kokią lietuvių liaudies dainą ir jie nežino „Jurgelio meistrelio“, elementarių dainelių. Gal jie tuo metu neprisimena, sunku pasakyti, juk būna, kad neatranda, į kurį stalčiuką informaciją įsidėjo“, – šypsosi Aušra.

Kelmės Algirdo Lipeikos menų mokyklos veikla neapsiriboja tik Kelmės miestu. Jos filialai veikia ir Kražiuose, Užventyje, Pakražantyje bei Tytuvėnuose. Aušra vaikus mokyti vyksta į Kražių filialą ir džiaugiasi: „Ten turime nemažai mažų vaikučių, net sunku sutalpinti tvarkaraštyje. Kražiai gyvuoja. Iš tiesų džiaugiamės, kad kaimo vaikai yra labai imlūs, galbūt mažiau išblaškytas jų dėmesys. Tik dėl gyvenamų vietovių truputį sunkiau kurti kolektyvus. Iš mokyklos jie labai greitai išvežiojami, išskaidomi, negali dalyvauti veikloje iki vakaro. Kartais šventės bei koncertai rengiami šiek tiek paskubomis ir su įtampa, nes pritrūksta laiko pasiruošti, parinkti tinkamą laiką, tinkantį vaikams ir tėveliams“.

Nors muzika moters gyvenime užima visą laiką, tačiau groti savo malonumui akimirkų ji atranda vis mažiau. Džiaugiasi kad gali pamuzikuoti drauge su „Tadujos“ ansambliu. „Jei lieka laiko ir sėdu prie kanklių, tai dažniausiai būna paieškos kažkokio įdomesnio kūrino, jo pritaikymas kanklėms, nes kompozitorių, kuriančių chromatinėms kanklėms, yra labai mažai. Na, o senosios diatoninės kanklės – puikus būdas atsipalaiduoti, pamedituoti. Tai – laikas ir melodijos sau. Esu entuziastinga klausytoja beveik visokių žanrų: klasikinės, šiuolaikinės, džiazo. Tobula, kai gali pasirinkti ir klausyti tik profesionaliai skambančios muzikos. Lietuvoje to tikrai netrūksta, esame lepinami pasaulinio lygio koncertais“, – pasakoja Aušra.

Laisvalaikį moteris leidžia namuose arba vyksta į keliones, ar mažesnes išvykas. Lanko keramikos klubą. „Kasdienybė gyvenant kaime yra labai paprasta ir kartu labai ypatinga: čia visada persipina darbas su maloniu nieko neveikimu, stebint kaip laikosi sukulentų kolekcija, stengiantis atpažinti koks paukštis šalia čiulba, kieno vikšrą surado katinas, kokios samanos paslėpė akmenis… nuobodu nebūna“.

„Noriu pakviesti atkreipti dėmesį į kankles – instrumentą kuris yra gyvas mūsų krašte ir turi gilias šaknis. Jeigu kažkas yra pagalvojęs, kad gal aš norėčiau kada nors pabandyti, tai šie metai gali būti paskata tai padaryti. Tai neįpareigoja susieti gyvenimo su kanklėmis ir kasdien po valandą groti, bet suteikia galimybę išpildyti savo užstrigusią svajonę“, – prisiminti mūsų tradicinį instrumentą Kanklių metų proga kviečia Aušra Vilimaitė-Karyznienė.