BIČIULIS

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

                      Tik vieną kartą metuose ant aukšto kalno, sugaudus ragams ir daudytėms, susirenkama pagarbinti ugnies, rasos ir žolynų. Birželio 24-toji – aukščiausias Saulės ir gamtos klestėjimo taškas. Rasos šventės metu Saulė virš horizonto pakyla aukščiausiai ir išbūna ilgiausiai. Tai laikas, kai žmogus gali pasisemti labai daug jėgų iš gamtos, atrasti ar sustiprinti ryšį su ja. Kasmet prie Gryžuvos upelio ant pačio aukščiausio Kelmės krašte Kubilių piliakalnio, žmonių dar vadinamo Birutkalniu, renkasi ir šventei ruošiasi tie kam brangi mūsų protėvių išmintis, mokanti mus gamtoje įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų dvasią. Šią šventę rengia ir į ją kviečia Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus specialistai ir Šiaulių Dainų muzikos mokyklos folkloro ansamblis „Vieversėlis“, vadovaujamas Arūno Stankaus.

                      Nusiprausę, švarūs, žengdami pro žolynais apipintus Rasos šventės vartus, tarsi peržengiame ribą, skiriančią šį akimis aprėpiamą pasaulį ir tą nematomą, bet stipriais jaučiamą. Tada kopiame į aukštą kalną palydėti besileidžiančios saulės sutikti patekančio mėnulio. Kai po ilgiausios dienos į patį dangaus viršų užkopusi saulė ima krypti vakarop ir ant margaspalvės pievos, pasipuošusios kvepiančiais žolynais, driekiasi besileidžiančios saulės šešėliai, į žemę nusileidžia paslaptingo laukimo nuojauta. Rasos šventė tai žmogaus džiūgavimas gamta, jos suvešėjimu, kupa. Tokia gamta tarsi žmogaus trapusis jaunystės tarpsnis, tad jaunimas yra pagrindinis Kupolių, Rasos šventės dalyviai. Ir labai džiugu, jog ant Kubilių piliakalnio susirinko labai gausus jaunimo būrys. Trumpiausią metų naktį laukia daug stebuklų. Vienas jų – ateities būrimas iš surinktos kupolės. Būrėjos žiūrėjo į surinktų žolynų puokštę, kalbėjo, jog ryškios gėlės – džiaugsmas, platūs lapai –apsauga nuo negandų. Viena išskirtinė žolė visoje kupolėje – gyvenimo tikslas. Nužydėjęs augalas – senos nuoskaudos, išsitaršiusios smilgos – svajonės. Vėliau vieni nešis kupolę į namus, kaip apsaugą nuo negandų, kiti, sugalvoję norą, sudegins ją šventoje Rasos šventės ugnyje. Kadangi augaluose yra daug vandens, o vanduo Rasos šventėje ypatingas – ypač stiprus ir nuskintų augalų poveikis. Rasos šventėje pinti vainikai kaip ir kupolė turi magišką galią. Pindami vainiką sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – save karūnuojame. Etnologai sako, jog Ratas reiškia pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą, o ratu sudėti daiktai (akmenys, ar karoliai ant kaklo, žiedas ant piršto) turi apsauginę – vienijančią paskirtį. Rasos šventėje nepamirštami medžiai – beržas, liepa, ąžuolas – senojo tikėjimo įvaizdžiai, paaiškinantys mus supančios vietos po saule pasaulį – šaknys-požemis, praeitis, per vidurį apdainuojamos medyje dūzgiančios bitelės – gyvasties, judėjimo, plušėjimo, dabarties pasaulis, viršūnėse – dangaus šviesa, dvasios buveinė. Žmogus žemės vaikas, turintis dangiškų pradų, todėl vienas iš svarbesnių simbolių yra medis, kurio pradžia – žemėje, o viršūnė – danguje. Aplankomi javai. Nusileidus nuo kalno įžiebiama ugnis, kuri apsaugos. Šventės ugnis – šventa. Ji turi kūniškai ir dvasiškai apvalančią, gydomąją bei gėrį gausinančią galią. Uždegamos aukštose kartyse medinių ratų stebulės, ugnis keliama kuo aukščiau, regis, iki pat dangaus, kad apšviestų kuo didesnį plotą, kuo didesni kraunami ir laužai. Artėjan vidurnakčiui, grojant muzikantams aplink laužą sukasi jaunimas, skamba dainos, juokas. Juk pasakyta: kuo garsiau skambės armonika, kuo smarkiau suksis poros, tuo toliau trauksis tamsos jėgos. Kol sukasi poros merginos bandys laimę per petį mesdamos vainiką ant padabinto šakoto medžio, kad išsiburtų – ar sulauksiančios piršlių dar šiais metais. Po vidurnakčio nuo piliakalnio leidžiami degantys ratai, simbolizuojantys saulę, kuri po Rasos šventės tolsta, leidžiasi žemyn ir, kovodama su naktimi, kasdien vis trumpėja. Šiais metais jie toli ritosi. Degantis ratas – saulė, kuri nuo Rasos šventės riedės į pakalnę – švies vis trumpiau. Baltų pasaulėjautos tyrinėtojas Aleksandras Žarskus sako, jog Rasos šventė – Rasa – siejasi su prasidėjimu, žydėjimu: rasoti reiškia žydėti, plaukti kaip kalbama apie rugius, Rasa yra žodis artimas žodžiui „rastis“ kuris reiškia „kilti, dygti, susidaryti“. Tad rasa yra gyvasties dvasia, kuri rasdamasi, tampa naujos gyvybės priežastimi. Šventės pavadinimas Rasa išreiškia slėpiningiausią, akiai nematomą gyvybės esmę, be kurios neatsirastų jokia gyvybė.

Valdo Bandzos nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA