Nuo svajonės apie žurnalistiką iki mokslininko ir diplomato

Šį mėnesį į savo gimtąjį Kelmės rajoną buvo atvykęs istorikas, habilituotas mokslų daktaras, ambasadorius, mūsų rajono Garbės pilietis Alfonsas Eidintas. Garsus kraštietis bendravo Kelmėje su J. Graičiūno gimnazijos, „Kražantės“ progimnazijos, Profesinio rengimo centro bei Pakražančio gimnazijos mokiniais ir mokytojais. Minėtos mokyklos dalyvauja Užsienių reikalų ministerijos projekte „Atgal į mokyklą“. A. Eidintas apsilankė ir gimtojoje Vaiguvoje. Čia mokslininkas ir diplomatas susitiko su vaiguviškiais bei iš kitų rajonų vietovių atvykusiais žmonėmis. Vietos bibliotekai paliko daug savo parašytų knygų. A. Eidinto susitikimus moderavo Eugenijus Šaltis, su kuriuo kartu prieš 55 metus, t. y. 1969-aisias, baigė Vaiguvos vidurinę mokyklą. E. Šaltis Tauragėje dirbo žurnalistu, švietimo, kultūros vadybininku, yra šio rajono Garbės pilietis.

Kaip žurnalistiką nurungė istorija

Alfonsas, dar besimokydamas Vaiguvoje, buvo neetatinis mūsų laikraščio korespondentas. Rašė žinutes, straipsnelius apie moksleiviško gyvenimo įvykius, vaiguviškius.

– Pirmoji mano svajonė buvo studijuoti žurnalistiką. Tačiau neatitikau tais laikais keliamų sąlygų, nes reikėjo turėti dviejų metų darbo stažą arba pirma tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Tad šios minties teko atsisakyti. Arčiausiai žurnalistikos buvo istorija. Todėl ją ir pradėjau studijuoti tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute,– susitikimuose prisiminė A. Eidintas.

Likimas lėmė, kad Alfonsui šioje aukštojoje mokykloje teko praleisti ne ketverius studijų, o 20 metų. Baigęs studijas, jis tuometinėje TSRS istorijos katedroje pradėjo dirbti asistentu, po to vyr. dėstytoju, docentu, vadovavo Visuotinės istorijos katedrai. Dirbdamas pedagoginiame institute apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją.

Įdomu, kad A. Eidinto klasės draugė Vida Kniūraitė taip pat baigė istorijos studijas. V. Kniūraitė tapo klasės draugo bendradarbe. Ji po studijų taip pat pasiliko dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakultete, ne vienerius metus buvo jo dekanė. Tais laikais ir man teko studijuoti šiame fakultete, o studijų draugai juokaudavo: „Tau pasisekė, esi apsuptas vien saviškių“. Tada šiame fakultete dirbo dar daugiau kraštiečių. Katedros vedėju dirbo iš Kražių kilęs archeologas kitas mūsų rajono Garbės pilietis Mykolas Michelbertas, 1972 m. Vaiguvos vidurinę mokyklą baigęs Petras Tomkus.

– Rašiau daktarinę disertaciją. Jai turėjau skirti daug laiko. O jo trūko, nes buvo didžiulis 900 valandų per metus akademinio darbo krūvis. Todėl po stažuotės JAV į savo Alma Mater negrįžau ir pradėjau darbuotis Mokslų akademijos Istorijos institute. Čia visą dėmesį sutelkiau moksliniam darbui, parašiau ne vieną knygą, sudarinėjau dokumentų rinkinius, – sako A. Eidintas.

Trys dešimtys knygų

Darbas Istorijos institute sudarė sąlygas ir mokslinei-kūrybinei veiklai. Profesorius parašė tris dešimtis mokslinių ir grožinės literatūros knygų. Yra trylikos dokumentų, straipsnių rinkinių sudarytojas ar bendraautorius. Šiemet turi pasirodyti solidi knyga apie tarpukario Lietuvos politinį veikėją Ernestą Galvanauską. Mokslininkas tikisi, kad tai bus pati geriausia jo knyga. Beje, A. Eidinto knygos yra išverstos į penkiolika kalbų. Ne tik į labiausiai paplitusias Europoje, bet ir japonų, netgi bengalų.

A. Eidintas daug dėmesio skyrė tarpukario Lietuvos istorijai. Parašė knygas apie visus tuometinės Lietuvos prezidentus: Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį, Kazį Grinių. Beje, pirmoji knyga apie A. Smetoną išleista dar sovietmečio pabaigoje. Vaiguvoje kelmiškis Kęstutis Lukošius pasiteiravo autoriaus, ką šis dabar pakeistų rašydamas dar vieną knygą apie pirmąjį Lietuvos prezidentą.

– Keisčiau maždaug trečdalį. Pirmiausia dėl to, kad atsirado naujų dokumentų, faktų apie A. Smetoną. Tą jau esu padaręs vėliau išleistose dar dviejose knygose apie A. Smetoną,– atsakė A. Eidintas ir pridūrė. – Pirmoji knyga apie A. Smetoną buvo išleista, kai dar buvo sovietinė cenzūra. Be to, kompartijos centro komiteto veikėjai norėjo, kad pažymėčiau, jog Lietuvoje 1939 m. susidarė revoliucinė situacija. Paaiškinau, kad tuo metu Lietuvoje buvo ramu ir jokių revoliucinių nuotaikų nebuvo. Tačiau galiausiai parašiau apie tai, kad kai kurių tarybinių istorikų nuomone, tais metais Lietuvoje susidarė revoliucinė situacija… Tada man svarbiausia buvo A. Smetoną buvo grąžinti į politinę istoriją.

Kaip rašytoją jį išgarsino istorinių romanų trilogija: „Ieškok Maskvos sfinkso“, „Erelio sparnų dvelksmas“, „Aukštai šaltos žvaigždės“. O jo knyga „Pūga prie Mėmelio“ įvertinta Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

– Paskatų pasukti ir rašytojo keliu buvo įvairių. Pavyzdžiui, 1992 m. į leidyklą nunešiau dokumentų rinkinį, kuriame buvo viskas sudėta, kas susiję su tragiškaisiais Lietuvai 1939–1940 metais. Leidykloje man pasakė, kad jau tiek daug prirašyta apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius protokolus, Sovietų sąjungos ir Lietuvai primestas pasirašyti sutartis, kad vargu, ar šis rinkinys sudomins skaitytojus. Ir dar pridūrė: „Geriau parašyk apie tai romaną. Neblogai būtų, kad kokiai meilės istorijai vietos atsirastų“, – prisimena mūsų kraštietis.

Diplomatinėje tarnyboje

1993 m. A. Eidintas gavo pasiūlymą dirbti diplomatinėje tarnyboje. Pirmiausia jam pasiūlė antrojo pareigūno pagal rangą pareigas Lietuvos ambasadoje JAV arba ambasadoriaus pareigas Suomijoje, Austrijoje. Jau buvo apsisprendęs vykti į Austriją, tačiau kandidatas į ambasadorius JAV už Atlanto vykti atsisakė. Tuomet A. Eidintui ir buvo pasiūlytos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV pareigos. Alfonsas su šiuo pasiūlymu sutiko. Išvyko į šią šalį su žmona Birute beje, buvusia jo studente, sūnumi Donatu bei dukra Aiste. Amerikoje gimė dar viena dukra Monika Albina. Pradžia buvo nelengva. Ambasados penkių aukštų pastatas reikalavo didžiulio remonto, nes iš penkto aukšto į pirmąjį varvėjo vanduo. O žmonės į ambasadą plūdo, nes tuomet net ir šios šalies lietuviams, norintiems vykti į Lietuvą, dar reikėjo vizų. Vėliau jų buvo atsisakyta. Nebuvo ir jokio bukleto ar informacinio leidinio apie Lietuvą. Tuo pasirūpino pats ambasadorius. Čia jam daug padėjo ir istoriko žinios. Pirmuosius du aukštus padėjo suremontuoti lietuvių bendruomenė. Bet liko dar trys aukštai, o lėšų tam nebuvo, nes pačioje Lietuvoje buvo aibė problemų.

– Buvo ir problemiška politinė situacija. Amerikos lietuviai negalėjo suprasti, kad 1992 m. į valdžią vėl grįžo buvusio kompartijos lyderio Algirdo Brazausko vadovaujama partija, o dar po kelių mėnesių jis buvo išrinktas ir prezidentu. Nenuostabu, kad ir lietuvių bendruomenė kalbėjo, girdi, komunistą išrinko prezidentu, o šis ambasadoriumi atsiuntė irgi komunistą. Tačiau situacija pasikeitė, kai A. Brazauskui prezidentaujant 1993-iųjų rugpjūčio paskutinę dieną iš Lietuvos buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Daugelis suprato, kad bent ketverius metus reikės bendrauti su demokratiškai išrinkta valdžia, o vėliau tikėtis kitos. Taip ir įvyko. 1996 m. Seimo rinkimus laimėjo kitos politinės jėgos,– prisimena A. Eidintas.

Lietuva – nedidelė šalis, todėl ir jos biudžeto galimybės ribotos. Ribotas buvo ir tebėra ambasadų steigimas. Dabar mūsų valstybė savo ambasadas turi 37-iose šalyse. Diplomatinėje kalboje yra žodis „dengia“, t.y. ambasadorius, reziduojantis vienoje šalyje, kartu atstovauja Lietuvą dar ir kitose valstybėse. Ambasadoriaujant JAV, A. Eidintui teko atstovauti Lietuvą ir Meksikoje bei dvejus metus Kanadoje. Vėliau Kanadoje buvo atidaryta Lietuvos ambasada, tad mūsų kraštietis, baigęs kadenciją JAV, dar dvejus metus atstovavo Lietuvą „klevo lapo“ šalyje.

Vėliau A. Eidintas atstovavo Lietuvą Izraelyje, Norvegijoje, Graikijoje. Kai dirbo Izraelyje, ambasadorius Lietuvą atstovavo ir Kipre, Nigerijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Etiopijoje. Dirbdamas Graikijoje, „dengė“ Albaniją. Tarp rezidavimo minėtose šalyse būdavo ir pertraukos. Tuomet A. Eidintas Užsienio reikalų ministerijoje vykdydavo ambasadoriaus pareigas ypatingiems pavedimams.

Narystė NATO ir Europos Sąjungoje – saugumo ir pažangos galimybė

Prabėgo du dešimtmečiai, kai Lietuva yra šių tarptautinių organizacijų pilnateisė narė. Šių procesų, o ypač narystės NATO, dalyviu teko būti ir A. Eidintui. Tad, mūsų kraštiečio paprašėme atsakyti į kelis su šiais įvykiais susijusius klausimus.

– Lietuvai ypač sudėtinga buvo prisibelsti į NATO duris. Kaip visa tai vyko?

– NATO pirmiausia žalią šviesą uždegė tik trims buvusio socialistinio lagerio šalims: Lenkijai, Čekijai, Vengrijai. Mums grėsė pavojus likti pilkoje zonoje. Tuometiniam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui buvo nesuvokiama, kaip buvusios sovietinės respublikos gali tapti NATO narėmis. Kai žvelgiu šių dienų akimis, grįžtu į 1939–1940 metus. Kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lietuva pasiskelbė neutralia valstybe. Mūsų delegacijai, 1939 m. nuvykus į Maskvą, Molotovas pareiškė: „Esate neutralūs, kol mes leidžiame“. Kuo viskas baigėsi – žinome. Ką tada Lietuva galėjo padaryti be sąjungininkų?

Atsargiai į Lietuvos narystę NATO žiūrėjo ir tuometinis JAV prezidentas Bilas Klintonas. Narystę NATO turėjo patvirtinti visų šiai gynybinei organizacijai priklausančių šalių parlamentai. Tačiau buvo kelios valstybės, kurių parlamentarai skeptiškai į Aljanso plėtrą. Nuolat į ambasadas skambindavo tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Kai žurnalistai paklausė, ką daryti ambasadoriams, jei parlamentai nepritaria Lietuvos narystei NATO, V. Landsbergis atsakė: „Tegu ambasadoriai susidegina ant parlamento laiptų“.

– Vyksta karas Ukrainoje, mūsų žmonės yra sunerimę dėl Lietuvos likimo, abejoja, ar bus paisoma penktojo NATO sutarties straipsnio, kuris garantuoja, kad užpuolus Aljanso narę, ji bus ginama sąjungininkų.

– Per NATO gyvavimo laikotarpį dar nebuvo atvejo, kad šiam gynybiniam blokui priklausanti šalis būtų užpulta. Jei kiltų Baltijos šalims grėsmė pirmiausia reaguotų Lenkija. Be to, Lietuvoje kuriasi Vokietijos kariškiai, yra amerikiečių.

– Yra besibaiminančių: jei būtų išrinktas JAV prezidentu Donaldas Trampas, Lietuvos saugumui iškiltų naujų grėsmių.

– D. Trampas jau ketverius metus buvo prezidentu. Ar JAV išstojo iš NATO? Ar NATO subyrėjo? Prieš rinkimus kandidatų kalbos būna radikalesnės, kupinos pažadų, tačiau kai žmogus išrenkamas į vienas ar kitas pareigas, jis susiduria su realybe. Paaiškėja, kad ir to negalima padaryti, jog kažką reikia daryti ne taip, kaip kalbėjo iki rinkimų, bei t.t.

– Kai kurie mūsų rajono gyventojai baiminasi, kad netoli, prie Baisogalos yra planų statyti šaudmenų gamyklą. Baimė kyla dėl to, kad ši vieta gali būti ir Lietuvos nedraugų taikiniu. Ar pagrįsta tokia baimė?

– Dar tėra tik pasvarstymai, kur bus ši gamykla. Nėra jokio sprendimo. Nėra ir karo. Be to, jei mes priklausome NATO, tai turime prisidėti ir finansiškai, ir kitais dalykais. Mane stebina, kad žmonės taip toli užbėga įvykiams, kurių net nėra, į priekį. Juk nebus taip, kad, prabudę vieną rytą, pamatysime, jog esame užpulti. Juk, pavyzdžiui, 2022 m. jau gerokai anksčiau prieš naują Rusijos puolimą Ukrainoje buvo matomas rusų karinių pajėgų telkimas šios šalies pasienyje, kariuomenės judėjimas Baltarusijoje. Žvalgyba irgi dirba savo darbą.

– Ar yra branduolinio karo grėsmė?

– Apie ją kalbėti nerealu, nes abejuose pusėse yra jėgų pusiausvyra. Tad būtų beprasmiška visiems susinaikinti.

– Dvidešimt metų esame Europos Sąjungoje (ES). Dėl šios narystės Lietuva turėjo atsisakyti dalies suvereniteto. Yra skeptikų, kurie sako, kad iš vienos sąjungos įstojome į kitą.

– Skirkime du dalykus. Sovietų sąjungoje atsidūrėme prievartos būdu ir ji buvo totalitarinė. ES – demokratinė organizacija. Į ją stojome savo noru ir ne taip jau lengvai, nes reikėjo atlikti aibę namų darbų. Labai mums padėjo, kad 2003 m. vyko referendumas ir buvo narystei šioje tarptautinei organizacijai pritarta. Dėl narystės ES Lietuva gavo didžiulę paramą, kuri kai kuriais metais prilygo mūsų šalies biudžetui. Naudą jaučia ir Kelmės rajonas, mano gimtoji Vaiguva. Be to, narystė ES sutempė ir mūsų visas iki šiol buvusias valdžias. Jei ne narystė ES, mūsų valstybė galėjo tapti ir „bananų“ šalimi.

A. Eidinto asmeninio archyvo ir S. Maziliausko nuotraukos