Kelmės lengvaatlečių „problema“

Lietuvos Respublikos nusipelnęs treneris

                      „Bičiulio“ laikraščio balandžio 21 d. numeryje buvo išspausdintas Kęstučio Lukošiaus straipsnis „Lengvaatlečiai be medalių ir su problema“, kuriame rašoma, kad rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius ignoruoja mane, kaip lengvosios atletikos trenerį. Šia tema noriu ir aš pasidalinti savo mintimis.

Kaip daug metų dirbantis trenerių matau vieną kelią sprendimui – uždrausti treneriui P. Sabaičiui dirbti. Aišku, bus mažiau medalių, mažiau vaikų lankys lengvosios atletikos treniruotes. Ši sporto šaka mūsų rajone „serga Covid-19“ apie 3 metus. Mane eliminavus, viena problema rajono sporte bus mažiau… Nebus prašoma neorganizuotiems sportininkams (vaikams) maistpinigių, transporto nuvykti į varžybas bei kovoti dėl medalių ir t.t. O kad to trenerio paruošti auklėtiniai „nubėgo“ iki olimpinių žaidynių – tai jau istorija. Mokesčių mokėtojų pinigus geriau juk atiduoti kaip maistpinigius suaugusiems (samdytiems) sportininkams iš kitų rajonų, o jauni sportininkai (nesvarbu, kad iš socialiai remtinų šeimų) gali varžytis ir be jų. Juk jie nepriklauso jokiam klubui, o ir atstovauja savo gimnaziją. Net ir sovietiniais laikais tokių dalykų nebuvo …

Dauguma respublikoje dirbančių trenerių nesupranta situacijos, kada sportininkai, gyvenantys rajone, neduoda taškų komandai. Atsakau – per 6 metus auklėtiniai iš rajono sporto biudžeto buvo „sušelpti“ 200 eurų spec. avalynei ir buvo nupirktos starto kaladėlės (vienas komplektas)… Nurašytais barjerais padėjo kolegos iš Šiaulių (suremontavome patys), tai padėjo Nagliui Baranauskui tapti Baltijos šalių čempionu jaunučių grupėje. Labai ačiū mano ir mano grupės sportininkų vardu UAB „Etovis“ vadui Tomui Adomaičiui, kuris (tokių daugiau kaip ir nėra) reguliariai paremia finansiškai. Jaunystėje Tomas pats lankė treniruotes mano grupėje.

Visada į varžybas sportininkus vežu savo transportu. Ačiū Tytuvėnų gimnazijai, kuri padeda su sportiniu inventoriumi, leidžia naudotis sporto baze.

Šiais metais prašiau Sporto tarybos skirti 350 eurų inventoriui pirkti. Paaiškino, kad nepriklausome jokiam sporto klubui, nes tik jie turi teisę gauti finansavimą iš rajono biudžeto. Po to oficialiai kreipiausi į savivaldybę, bet atsakymo iki šiol nesulaukiu.

Ačiū laikinajam rajono Merui E. Ūksui, kad skyrė iš Mero fondo paramą N. Baranauskui už praėjusių metų rezultatus. Pasirodo, yra dar gerų žmonių rajone, kurie supranta, kaip nelengva užlipti ant aukščiausios pakylos tik savo noru, savo darbu ir savo finansiniais pajėgumais…

Panaši situacija buvo su tuo metu kandidatu į Lietuvos olimpinę rinktinę M. Norbutu (kartu dirbome apie 7 metus). Po eilinės pergalės Lietuvoje sportininkas gavo kvietimą į varžybas Vokietijoje. Ieškome lėšų nuvykti į varžybas. Tėvai pinigų neturi, treneris neturi, rajono valdžiai tokie dalykai absoliučiai nerūpėjo. Federacija užduoda klausimą: „Ar olimpinis normatyvas bus?“ Bet mes ne šamanai, burti nemokame… Federacija atsakė: „Tada kaip norite…“. Mindaugas sėda su draugu į savo mašiną, dvi paras važiuoja iki varžybų vietos, tada gaunu SMS žinutę: normatyvas įvykdytas ir pagerintas Lietuvos rekordas! Federacija pasielgė garbingai – viską apmokėjo (dar ir daugiau). Ir tokios „smulkmenos“ nuveda Mindaugą iki Atėnų olimpiados.

Įdomiai buvau pasijutęs Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje, kada paprašiau lėšų man ir Nagliui Baranauskui nuvykti į Lietuvos čempionatą (ten Naglis du kartus tapo Lietuvos čempionu). Gavau atsakymą, kad esu privatus asmuo ir prašyti lėšų neturiu teisės. Ačiū Naglio tėvams – ir nuvežė, ir apnakvydino, ir parvežė. Tai mes sutaupėme pinigų rajono sporto biudžetui… Žinoma, juk rajone yra ne tik P. Sabaičio treniruojami lengvaatlečiai, kurie (prie viso to) dar ir nepriklauso jokiam sporto klubui!

Peršasi išvada: kuo mažiau bus norinčių gerai dirbti žmonių, tuo bus mažiau problemų. O dar geriau samdyti krepšininkus ir tinklininkus iš kitų rajonų, ir juos aprūpinti biudžeto lėšomis skirtomis rajono sportui.

p.s.

Tačiau neužmirškime vieno dalyko: kiekviena sporto šaka prasideda nuo lengvosios atletikos. O mes juk įžengiame į kompiuterių, telefonų, elektrinių paspirtukų amžių. Vaikų sveikata nueina ne į antrą planą, o daug toliau… Nekreipsime į tai dėmesio – išauginsime ligonių kartą, per slenkstį į tą „šviesią“ ateitį jau žengiame. Jokie skiepai nuo to nepadės…

Tad netrukdykite dirbti, kai kada atkreipkite dėmesį į siekiančius gerų rezultatų individualistus. Pagalbos daugiau neprašysiu – tik netrukdykite dirbti…