Ar Kelmė taps Kultūros sostine?

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Neseniai tokį klausimą, susirinkę į Kelmės kultūros centrą, sprendė rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros bei viešosios tvarkos komiteto, Kultūros ir meno tarybos nariai, kultūros įstaigų atstovai bei kitas aktyvas.

                      Pirmasis idėją, kad Kelmė taptų 2019 m. Lietuvos kultūros sostine, 2015 metais kandidatuodamas į savivaldybės mero postą iškėlė dabartinis rajono vicemeras Egidijus Ūksas. Tada jis rinkimų nelaimėjo, jo atstovaujami konservatoriai-krikščionys demokratai dirbo opozicijoje, o to meto valdantieji tokią mintį numarino. E. Ūksas buvo atkaklus. Į mero postą kandidatavo ir 2019 m. bei savo programoje vėl siūlė, kad Kelmė Kultūros sostine taptų 2023 m. Politikas ir šių rinkimų nelaimėjo, tačiau jo atstovaujama partija buvo pakviesta dirbti valdančioje daugumoje, o politikui pasiūlytas mero pavaduotojo postas, į kurį jis ir buvo išrinktas. Taip valdančiųjų koalicijos programoje atsirado ir nuostata, kad Kelmė taptų Lietuvos kultūros sostine 2023 m. Ši mintis pradėjo materializuotis 2019 m., kai Kultūros ministerijos atstovai į mūsų rajono centrą atvežė garbingą apdovanojimą, liudijantį, kad Kelmės kultūros centras pripažintas geriausiai dirbantis Lietuvoje. Vėliau buvo sudaryta darbo grupė, kuri praėjusių metų rudenį pateikė savo viziją Kelmės rajono savivaldybės tarybos kolegijai, o neseniai ir platesnei auditorijai.

                      Parengtos programos matmenis pristatė darbo grupės atstovas, Kelmės kultūros centro direktorius Arnas Arlauskas. Įžangoje jis pateikė kai kuriuos Kelmės ir jos krašto istorinius akcentus. Pasak pranešėjo, Kelmė yra dėkingoje geografinėje padėtyje, nes pro ją nutiestas garsus Via Hansa kelias, einantis nuo Peterburgo per Rygą, Šiaulius, Kelmę, Tauragę, Tilžę bei pasiekiantis Karaliaučių. Šis kelias ypatingas tuo, kad pakelėse stovi išlikusios „karaulkos“, t.y. carizmo laikais buvę apsaugos postai. Lietuvoje tėra tik dar vienas toks su „karaulkomis“ kelias, dabar vadinamas Via Baltica.

                      Arlauskas akcentavo, kad II pasaulinio karo metais senoji Kelmė tiek su lietuviškais materialios kultūros, tiek su žydų paveldo akcentais sudegė. Dabar teturime kelis senosios Kelmės akcentus: Šaulių sąjungos būstinę, kurioje dabar įsikūrusi rajono savivaldybė, katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčias, Kelmės dvarą. A. Arlauskas kalbėjo, kad tarpukario metais centrinė miesto Vytauto Didžiojo gatvė buvo grįsta akmenų bruka. Pasak jo, pastaraisiais metais, kai ši gatvė buvo rekonstruojama, statybininkai akmenis atkasė ir užpylė nauju asfalto sluoksniu. Jo nuomone, tikslinga būtų buvę, jog mažoje centrinės miesto gatvės atkarpėlėje būtų išsaugota atkastoji bruka, simbolizuojanti senąjį miestą. Šis istorinis akcentas galbūt tiktų ir prie dabartinės savivaldybės, taip pat menančios tarpukario laikus.

                      Vyko diskusija, kurią Kelmės aikštę vadinti centrine – Laisvės gynėjų, esančią priešais Algirdo Lipeikos menų mokyklą, ar Atgimimo, kuri yra priešais kultūros centrą. Pirmasis variantas buvo atmestas, nes ten masiniams renginiams trūktų vietos. Tad apsistota prie Atgimimo aikštės, kurią reikia kompleksiškai tvarkyti kartu su parkeliu, esančiu už evangelikų liuteronų bažnyčios. Šių metų biudžeto projekte šios aikštės tvarkymui iš karto buvo numatyti 25 tūkst. eurų. Tačiau dėl lėšų stygiaus savivaldybės tiesioginėms funkcijoms vykdyti, t.y. mokėti atlyginimus biudžetininkams, atsiskaityti biudžetinėms įstaigoms už paslaugas ir t.t., pinigų trūko. Kita vertus, 25 tūkst. eurų neužtektų kapitaliniam šios aikštės sutvarkymui. Pasak A. Arlausko, dabar Atgimimo aikštė netinka didesniems renginiams. Jo teigimu, nereikalingos aikštėje augančios eglės, gadina vaizdą ir medžiai, „prilipę“ prie bažnyčios.

                      – Nebent tie medžiai tik pridengia apšiurusias bažnyčios sienas,– pastebėjo kultūros centro vadovas. – Apskritai dalis kelmiškių nepagrįstai gaili senų ir sutrešusių medžių. Nieko nepadarysi, atėjo laikas, ir jie turi virsti malkomis. Amžino nieko nėra. Kiek buvo aistrų dėl peraugusių medžių kirtimo, kai vyko Vytauto Didžiojo gatvės rekonstrukcija! Bet vietoje jų buvo pasodinti jauni medeliai, kurie dabar gražiai auga ir nuo miesto centro link buvusio linų fabriko atsiveria nuostabus vaizdas. Nežinau, iš kur atsirado nuostata nieko nedaryti, nieko nekeisti? Prasčiau būna, kai tą padaro pati gamta, nes kilusi vėtra ar audra išverčia ne tik savo amžių baigusius medžius, bet dar aplamdo ir automobilius.

                      Darbo grupė pasiūlė Kultūros ministerijai teikti paraišką, kad Kelmė taptų kultūros centru ne 2023 m., o metais vėliau. 2024 m. Kelmė minės 540 metų sukaktį, kai pirmą kartą buvo paminėta istoriniuose šaltiniuose. Šios idėjos tikslas – stiprinti Kelmės miesto ir krašto išskirtinumą kaip ambicingo kultūros centro poziciją regione Lietuvoje ir tarptautiniame lygmenyje, formuoti visuomenės požiūrį į kultūros paslaugų kokybę, skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą rengiant aktualius miesto kultūros plėtrai projektus, kokybiškomis kultūrinėmis veiklomis ir naujais inovatyviais produktais formuoti Kelmės miesto patrauklumą, žinomumą bei platų prieinamumą, skatinant turizmą, atskleidžiant kultūrinį senosios Žemaitijos identitetą. Šiais laikais Žemaitijos sostine tituluojami Telšiai, be jų minimi kiti šio regiono centrai – Plungė, Mažeikiai, Kretinga, Palanga ir t.t. O senosios Žemaitijos pagrindinei centrai buvo Varniai, Kražiai, Raseiniai.

                      Pasak projekto rengėjų, jie siūlo akcentuoti Kelmės herbą, kuriame pavaizduotas ratas, ir šią programą pavadinti „Kelmė kultūros ratu“. Rato aštuoni stipinai simbolizuotų aštuonias programos kryptis: istorinį krašto pažinimą, etninę kultūrą, literatūros programą „Literatūriniai pasižvalgymai“, profesionalų ir šiuolaikinį, mėgėjų meną, jaunimo kultūrą, bendruomeniškumą bei kultūrinį turizmą. Preliminari programos sąmata – 399285 eurai. Iš Kultūros ministerijos būtų prašoma 100 tūkst. eurų, o likusius beveik 300 tūkst. sudarytų savivaldybės biudžeto ir įvairių rėmėjų lėšos. Jei Kelmė taptų Lietuvos kultūros sostinė, didelė tikimybė, kad prie finansavimo prisidėtų verslininkai, užsienio partneriai. Žmogiškaisiais ištekliais, kurie taip pat turi kainą – nevyriausybinės organizacijos. Pastarųjų svarbą ypač akcentavo E. Ūksas. Kelmės miesto seniūnas Romas Atkočaitis vylėsi, kad savivaldybės biudžetas, tiksliau, jo lėšos tiesioginėms funkcijoms vykdyti, pasipildys, nes artimiausiu metu Seimas ruošiasi tikslinti miestų ir rajonų biudžetus. Apie Atgimimo aikštės sutvarkymo svarbą kalbėjo ir savivaldybės administracijos direktorius Stasys Jokubauskas. Kartu jis pastebėjo, kad administracijai rūpi ne tik žmonių kultūriniai, bet ir kiti, o ypač kasdieniniai poreikiai. Todėl privalu atsižvelgti į visų interesus. Žinoma, galutinis žodis priklausys savivaldybės politikams, kurie projektui pritars arba nepritars savo balsais.

                      – Mielieji, ne pinigai svarbiausia, o idėja,– diskusijoms dalyviams sakė Kelmės mažojo teatro vadovas Algimantas Armonas. – Pradėkime nuo idėjos, ir tik po to kalbėkime apie pinigus. Pavyzdžiui, skaitau knygas, nagrinėju šaltinius apie senąją Kelmę, brandinu mintį spektakliui ir kai viskas galvelėje suguls, tada dairysiuosi finansų. Mane labai domina kai kurie Kelmės žydų gyvenimo momentai, iškilios jų asmenybės. Galbūt nereikės nei Kultūros ministerijos, nei rajono biudžeto lėšų, juk yra tarptautinių fondų. Žinome, kad žydai brangina savo praeitį ir jos išsaugojimui yra įsteigę tarptautinius fondus. Gal bus galimybė į juos kreiptis?

                      Be to, A. Armonas pastebėjo: kai beveik prieš 40 metų atvyko į Kelmės rajoną ir nuvažiuodavo į Užventį, norėdavosi kuo greičiau nešdintis iš šio apšiurusio miestelio. Dabar vaizdas priešingas ir pasak teatralo, jam miela vaikščioti sutvarkytais pavenčiais ir kuo ilgiau džiaugtis Užvenčio aplinka. Užventis pasikeitė, nes atsirado žmonės, kurių dėka iškilo kultūros centras, sutvarkytas dvaro malūnas, muziejus, Ventos pakrantės.

                      Iki 2024 metų dar reikėtų padaryti daug namų darbų. Kultūros sostinė – tai ne tik pastatai, bet ir jai, poilsiui, sportui skirta bei sutvarkyta infrastruktūra. A. Arlausko teigimu, Draugystės parkas kultūrai kol kas nepritaikytas. Jis pasiūlė idėją – pastatyti Kražantėje sceną. Tokia praktika rajone jau pasiteisino, kai Tytuvėnuose ant Bridvaišio ežero įrengtoje scenoje vykdavo renginiai. Be to, R. Atkočaičio galvoje jau kirba mintis vienoje Vilbėno pakrantėje įrengti pasivaikščiojimo takus. Kelmiškių poilsiui reikia pritaikyti ir Kražantės upės pakrantes, pastatyti tiltą, jungiantį Draugystės ir Tūkstantmečio parkus ir pan.

                      Jei Kelmė taptų kultūros sostine, tai ji apimtų ne tik miestą, bet ir visą jos rajoną, kultūros įstaigas, sportuojančių žmonių entuziazmą, turizmą.

                      – Kažkada atrodė neįmanoma atkurti Kražių kolegiją, apleistame Tytuvėnų vienuolyne įkurti Piligrimų centrą, sulaukti solidžių investicijų į Kelmės kultūros centro atnaujinimą, Sporto centro statybą, bet žemaitiškas užsispyrimas buvo mūsų palydovas. Manau, jei sutartinai dirbsime, pasieksime, kad 2024 m. Lietuvos kultūrinio gyvenimo centru taptų Kelmė ir jos kraštas,– sakė E. Ūksas.