Danguolės rankose gimstančios namuose augintų žiedų puokštės

Dažnas, pravažiuojantis pro Naudvarį, ko gero pastebi kelio pašonėje, prie gyvatvorės, įsikūrusį baltą kioskelį, kuriame nuolat puikuojasi įstabaus grožio gėlių puokštės. Šios gėlės ne paprastos, o Danguolės Andrulienės namų darželiuose užaugintos. Moteris prisimena dar pradinėse klasėse įvairiais gėlių žiedais marginusi sąsiuvinius, o dabar neįsivaizduoja nė dienos be gėlių.

Danguolė pasakoja, kad idėja pradėti auginti gėles tarsi atėjo iš aukščiau. Iki tol jie kartu su vyru ūkininkavo, per laiką sunkus fizinis darbas atsiliepė sveikatai, tad abu nusprendė ūkį parduoti ir persikelti gyventi į Naudvarį. Nė vienas iš jų ypatingų planų iš karto nekūrė, tačiau jau tais pačiais metais, atėjus pavasariui, išdirbo žemę ir pasėjo gėlių. „Buvo be galo įdomi patirtis dar kai esi žalias toje srityje ir viskas nauja. Iš pradžių atrodė, kad viskas klostysis labai paprastai, visko ko panorėsi gausi, o realybėje buvo visiškai kitaip. Tai reikalavo didžiulių investicijų, tad visi kurie galvoja kažką daryti šioje srityje, turėtų gerai apsvarstyti. Tai ne daiktas, ne drabužis, kurį gali sandėliuoti. Augalas yra gyvas. Jeigu jam netinkama zona, aplinka, tuomet viskas – kitąmet jo nebėra, o tai reiškia, kad visas darbas ir investicijos perniek“, – gėlių auginimo pradžią prisimena D. Andrulienė.

Dabar jos auginamų dekoratyvinių augalų plotas užima apie aštuoniolika arų, o paklausus, kiek skirtingų rūšių augalų ten auga, moteris susimąsto, nes niekada jų neskaičiavo, bet mano, kad galėtų augti apie penki šimtai skirtingų rūšių. Danguolė su šypsena prisimena pirmą kartą, kai važiavo į turgų pardavinėti gėlių ir apimta jaudulio stovėjo susigūžusi kamputyje, o šiandien užsakymus priima iš namų. Jų kartais sulaukia tiek, kad nespėja reikiamas kiekis žiedų pražysti.

Atrastas puokščių rišimas

Moteris gėles augina jau nuo 2009 metų. Kaip prisimena, vieną vasarą ar nuo pervargimo, ar dėl kitų priežasčių ją apėmė mintys viską baigti. Tačiau tada jos vyras ją nuramino ir patarė neskubėti visko užbaigti, o daryti tiek, kiek gali ir savęs per daug nevarginti. Dabar Danguolė galvoja, gal tai ir buvo pirmieji žingsniai link puokščių gamybos. 2021 m. D. Andrulienę apėmė noras keistis ir ji pabandė rišti pirmąsias puokštes. Namuose augintų žiedų puokštės sulaukė didžiulio dėmesio. Jos klientai teigia, kad įprastos gėlės iš parduotuvės jau pabodo, norisi kažko naujo.

Pasidomėjus, ar moteris lankė kokius puokščių rišimo kursus, ji nusijuokia: „Viską gyvenime darau pagal pajautimą, mišrainę – taip pat. Lygiai tas pats galioja ir su puokščių rišimu“. Ji neslepia, kad stebi pasaulines tendencijas, iš ten semiasi idėjų, tačiau jokio stiliaus nekopijuoja. Kiekviena puokštė yra atskiras kūrinys, kuris gimsta derinant jau nuskintas gėles. D. Andrulienė pasakoja, kad niekada negalvoja, kokią puokštę darys dar stovėdama darželyje, pirmiausia nusiskina visas žydinčias gėles, žalumynus ir tik tada juos nuvaliusi ir paruošusi pradeda komponuoti. „Aš pirmiausia nusiskinu, kas žydi, parsinešu, tada pradedu sukti ir niekada nežinau kokia puokštė išeis. Taip gimsta mano puokštės, sakyčiau gana chaotiškai. Esu laisva siela, nespaudžiu savęs į rėmus. Kad sektųsi kurti, turiu būti pailsėjusi ir viduje gerai jaustis. Yra buvę, kad rišau tris ar keturis kartus iš naujo tą pačią puokštę, nes niekas neišėjo. Kitą kartą yra buvę, kad spalvų sąskambis buvo ne tas ir vienos spalvos gėlę reikėjo dėti į kraštą, o ne komponuoti viduryje. Man patinka tirštos ir didelės puokštės, nemoku daryti mažų, būna ir klientai prašo, kad galbūt pavyktų padaryti mažesnę, pigesnę, o man neišeina. Labai mažos iš darželio gėlių ir nepadarysi, kaip sakykim, jei tu gali tris rožės žiedus imti ir nešti dovanų, tai darželio gėlių kompozicija būtų labai tuščia iš mažo kiekio gėlių. Jei sudėsi tris šakeles chrizantemų, nelabai kažką pasveikinsi šitaip. O didelę, įspūdingą puokštę padaryti galima“, – apie kūrybinį procesą pasakoja Danguolė.

Per dieną Danguolė gali padaryti daugiausiai šešias puokštes, nes nors ši veikla ir veikia kaip meditacija, tačiau tuo pačiu labai vargina. Visais darželiuose augančiais žiedais moteris labai džiaugiasi, eina jais pasigrožėti ir net kalbasi. Mums pasakodama juokiasi, kad nežino, ką, ją išgirdę, galvoja kaimynai.

Moteris pastebi, kad įvairių rūšių sėklų puokštėms Lietuvoje tikrai galima nusipirkti, o taip pat jai patinka nuvykti į turgų ir vaikščioti „pakampiukais“, kur močiutės turi pasidėjusios įvairiausių „perliukų“. Danguolės rišamose puokštėse galima pastebėti daug skirtingų žiedų. Pasak jos, daugiausia dėmesio sulaukia bijūnai ir jurginai, o labiausiai nenorimos gėlės – chrizantemos. „Žmonėms labai keistai atrodo chrizantemos puokštėse, o man labai gražiai žiūrisi. Geriausiai būna, kai nekomentuoji, kad tai yra chrizantemos, nes ir kokios spalvos bebūtų, jos žmonėms kažkodėl asocijuojasi su laidotuvėmis. Darželyje jos auga įvairių spalvų, tai būna, sakau, kad puokštės bazę sudarys jurginai ir įvairių spalvų ramunės ir tada žiūri į tą chrizantemą kaip į ramunę ir viskas būna gerai. Galbūt dar reikia užaugti ir pakeisti mąstymą apie šias gėles“.

D. Andrulienė planuoja šiemet surengti puokščių rišimo edukaciją, į kurią kvies norinčius išmėginti pasidaryti sau puokštę.

Savitarnos kioskelis

Prie Danguolės namų pirmiausia visus pasitinka puokščių kioskelis. Čia viskas veikia savitarnos principu. Atvykus kiekvienam patogiu laiku, galima išsirinkti patinkančią puokštę, prie kurios nurodyta kaina, o šalia yra padėtas stiklainis pinigėliams. „Kioskelis čia stovi nuo pernai. Man gimė tokia vizija, kad būtų neblogai pastatyti puokštėms kioskelį. Pažiūrėjau, kad šitaip ūkininkai pardavinėja savo produkciją, pagalvojau, kad gal pavyktų man kažką panašaus pritaikyti. Pasidalinau vizija su dukra, ji surado variantą, kuris būtų tinkamas, žentas „sulipdė“, kartu nuvykome, pastatėme ir jis labai pasiteisino“, – apie gimusią idėją savitarnos kioskeliui pasakoja D. Andrulienė.

Moteris pasakoja, kad stengiasi, jog kioskelyje puokščių būtų kiekvieną dieną. Jei neturi užsakymų, būna, kad puokštes riša kas antrą dieną. Užsakymus geriausia pateikti bent pora dienų prieš, kad ji galėtų įsitikinti, ar priskins pakankamą kiekį gėlių. Pirkėjų puokštės kioskelyje laukia tris dienas ir yra pakeičiamos. Kioskelyje esančias gėles klientai nuolat išperka, per šį sezoną buvo likusios tik dvi nenupirktos puokštės.

Kūryba ir eilėraščiai, nugulę į knygas

Jau nuo pavasario Danguolės visą laiką užima gėlių auginimas. Moteris juokiasi, kad kol nuravi gėlynus iki galo, pradžioje iš naujo suželia žolė, bet dar žemės ir gėlių ji tikrai neatsisakytų. Labiausiai moterį išvargina fiziniai darbai, kurie dažnai nėra moteriški, o po vyro mirties jai viską tenka daryti pačiai. D. Andrulienė neslepia, kad tam tikriems darbams atlikti pasisamdytų pagalbos, tačiau neatsiranda norinčių. Pats puokščių rišimas jai yra kūryba, meditacija, kaip ji pati sako – kažkas magiško.

Atėjus rudeniui, moteris pradeda eiti į darbą mokykloje, o orams vis vėstant ir gėlėms nebežydint ji skiria sau laiko pailsėti. Su poilsiu ir ramybe grįžta ir dar vienas moters pomėgis – eilėraščiai. Danguolė Andrulienė yra parašiusi ir išleidusi jau tris eilėraščių knygas: „Begalybės link“, „Visada kartu“ ir „Iš gilumos į krantą“. „Pirmiausia mano gyvenime atsirado dainos, po to gėlės, nors rašyti pradėjau gal būdama devyniolikos. Pirmosios eilės buvo apie meilę, skirtos mylimam žmogui. Tada trumpai gyvenome per atstumą ir rašydavau ilgiausius eilėraščius, bet gaila, kad nė vieno neišsaugojau. Pastebėjau, kad eilės su metais keičiasi. Gal nuo brandos priklauso? Kartais skaitau senus eilėraščius ir stebiuosi, nejaugi aš tokią nesąmonę parašiau, o kitą kartą nustembu iš gerosios pusės, paskaitau ir galvoju, vau, negi aš taip parašiau. Trečioji knyga skirta mano vyro atminimui, ji gal tokia labiau išgyventa. Juk sako, kad gražiausi dalykai gimsta didžiausiam skausme“, – apie kūrybą pasakoja Danguolė.

Moteris atskleidžia, kad jai atsipalaiduoti padeda buvimas prie jūros: „Aš gaunu prie jūros nusnausti 5 minutes, jaučiuosi pailsėjusi visiems metams“.

Be gėlių auginimo ir eilėraščių, Danguolė dar dainuoja kolektyve „Vakarė“ bei lanko chorą „Cantio“, nes muzika jos gyvenime užima taip pat didelę vietą.

D. Andrulienės asmeninio archyvo nuotr.