Dešimt metų be Antano Račo

Į jaukų, šiltą vakarą Vasario 16-osios išvakarėse Tytuvėnų piligrimų centre Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija sukvietė paminėti prieš dešimt metų Amžinybėn išėjusį Nepriklausomybės akto signatarą, politiką, pedagogą, visuomenės veikėją Antaną Račą. Į atminties vakarą, kurį vedė Jadvyga Gaupšienė, gausiai susirinko a.a. Antano buvę bendražygiai, draugai, pažįstami, mokiniai, artimieji…

Antano Trejybė

Antano Račo pagerbti atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kuris malda bei gražiais prisiminimais ir pradėjo atminties vakarą. Tai Antano Račo rūpesčiu į Šilinių atlaidų pradžios eisenas pradėjo atvykti tarptautinės TFP (Tradicija, Šeima, Nuosavybė) organizacijos atstovai iš įvairių pasaulio šalių, kurie, nešini Fatimos Dievo Motinos statula, žygiuoja bendroje eisenoje su mūsų krašto žmonėmis, prašydami visame kame Dievo Motinos užtarimo. Tos eisenos, vykstančios paskutinįjį rugpjūčio sekmadienį, pavadintos Padėkos už Laisvę dienomis, tebevyksta iki šiol. Pasak vyskupo, ir paties Antano Račo širdyje visada buvo savita trejybė, kuriai jis liko ištikimas: Dievas, Šeima, Lietuva. Jam pritarė ir Šiaulių vyskupijos kancleris, kadaise klebonavęs Tytuvėnuose, Rimantas Žaromskis.

Tarpparlamentiniai ryšiai

Seimo narys Kęstutis Masiulis prisiminė, kaip Antanas Račas jį atvedė į politiką, į tarpparlamentinių ryšių grupę.

Antanas Račas1990–2000 metais buvo Tarpparlamentinių ryšių su Vokietija grupės pirmininkas. 1991-ųjų sausyje jis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pavedimu Hüttenfelde (Hesenas, Vokietija) įkūrė Lietuvos informacinį biurą ir jam vadovavo visą dešimtmetį. Juk buvome kūdikiško amžiaus valstybė, viską reikėjo pradėti nuo nulio. Buvęs Bundestago narys, Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje, mūsų rajono garbės pilietis, Parlamentinių ryšių su Baltijos valstybėmis grupės vadovas, profesorius baronas Wolfgangas von Stettenas ne kartą yra juokavęs, kad Antanas Račas net jo kabinetą Berlyne būdavo „okupavęs“. Su šiuo žmogumi Antano Račo dėka užsimezgusi Lietuvos, atskirų rajonų draugystė tebesitęsia iki šiol, nors pats baronas aktyvioje politinėje veikloje nebedalyvauja. Jo pilyje, kurios amžius jau skaičiuoja devintą šimtmetį, lankėsi praktiškai visi jaunos Lietuvos vadovai, buvo aptariami ne tik materialūs dalykai, bet ir visi svarbiausi Lietuvos užsienio politikos klausimai, stojimo į Europos Sąjungą ir NATO perspektyvos.

Ūkininkavimo pradžiamokslis

Rajono meras Ildefonsas Petkevičius priminė Antano Račo pagalbą jauniesiems mūsų rajono (ir ne tik) ūkininkams. Labai daug jaunuolių gavo progą išvykti į Vokietiją padirbėti šios šalies ūkininkų ūkiuose. Oficialiai tai buvo pavadinta jaunųjų ūkininkų praktika. Lietuviai ne tik įgijo vakarietiško ūkininkavimo patirties, bet ir užsidirbo, jiems buvo suteiktas pradžios tramplinas į sėkmingą šiandienos ūkininkavimą.

Račo klubas

Buvęs Seimo narys ir Antano Račo kolega Rytas Kupčinskas pasvarstė, kad  šio atminimo dalyvius būtų galima pavadinti Račo klubu. Tai tie patys žmonės, kurie dažniausiai būdavo šalia jo, kurie rinkdavosi jo namuose ir kuriems visiems užtekdavo vietos. Račų namuose dažnai vykdavo Seimelio susirinkimai. Beje, Kelmė Antano Račo iniciatyva buvo vienintelis rajonas Lietuvoje, kuriame buvo ne Sąjūdžio rajono taryba, o Seimelis. Ir Sąjūdžio pradžių pradžia rajone nuo Antano Račo prasidėjo.

Kolegos nepamiršo

Pagerbti Antano Račo atminimą iš Vilniaus atvyko ir buvusi jo kolegė Genovaitė Deveikienė su dukra, kuri prisiminė jį buvus talentingą pedagogą, kurio mokiniai ne bijojo, bet gerbė.

Aldutis Prapuolenis pasigyrė Antaną Račą pažinojęs ir kaip gabų vadovą, darbų organizatorių. Sakė, su Antanu Raču jam tekę dirbti tuomet, kai buvo statoma Šaukėnų mokyklos, kurios direktoriumi buvo Antanas Račas, sporto salė. Tuomet tokio dalyko, kaip sporto salė, rajone dar niekas neturėjęs.

Mokiniai tęsia

Saulius Mockus, buvęs Antano Račo auklėtinis, prisipažino, kad jis šiandien tęsia savo auklėtojo 1992 metais įkurtos Lietuvos samariečių bendrijos veiklą. O kartu prisiminė ir savo mokyklinius metus – och ir „pasiutę“ jie buvo, ne vieną klasės vadovą buvo pakeitę, kol galop Antanui Račui į rankas patekę. Ir netrukus juos vadino „Račo klasė“. Pasak Sauliaus, jie, rodos, nė gabumų neturėdami, pradėjo šokti, dainuoti, koncertuoti. Įdomiausia, kad ir pats Antanas Račas muzikalus nebuvo. O iš Vokietijos už antitarybines dainas net išprašyti buvo, kai kažkas juos įskundė. Juk ėjo tuomet tik 1988-ieji. Tačiau apie tai jie sužinojo gal tik po kokių penkerių metų. Šioje vietoje turiu įkišti trigrašį, kad šią klasę teko ir man šiek tiek mokyti, pavaduoti sirgusią lituanistę – jie buvo nuostabūs mokiniai. Smalsūs ir jau su ryškiu politiniu stuburu, labai vieningi.

Neįvertintas

Atminties vakaro dalyviai atkreipė dėmesį, kad Antanas Račas už savo nuopelnus nėra tinkamai įvertintas rajone. Jo nuopelnus apdovanojimais vertino vokiečiai, jis 2009 metais apdovanotas Baltijos Asamblėjos medaliu už nuopelnus Sąjūdžio veikloje ir Baltijos kelio organizavime, 2000-aisiais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis. 2010-aisiais jam buvo suteiktas Kelmės rajono garbės piliečio vardas. Bet tai ir viskas. Todėl vakaro dalyviai, naudodamiesi proga, kad dalyvauja rajono meras, prašė deramiau įvertinti šio žmogaus, tikrai labai nusipelniusio visos Lietuvos nepriklausomybei, atminimą.