Po 15 metų – vėl rajono sportiniame gyvenime

Kelmiškį Arūną Bernadišių vyresniosios kartos mūsų skaitytojai prisimena, kaip perspektyvų imtynininką, jaunesni – kaip Kelmės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį bei Žaliųjų judėjimo lyderį, o paskui savivaldybės administracijoje dirbusį sporto specialistą. Gyvenimas taip susiklostė, kad penkiolika metų teko praleisti emigracijoje ir gyventi Londone. Praėjusiais metais Arūnas su žmona Regina grįžo į gimtąją Kelmę, o kartu ir į rajono sportinį gyvenimą. Dabar jis dirba Kelmės sporto centro metodininku ir rūpinasi suaugusiųjų žmonių įtraukimu į masinius kūno kultūros, sveikatingumo renginius.

Sportas ir politikos prieskoniai

Arūnas nuo vaikystės mėgo sportą ir tam turėjo fizinius duomenis. Tuometiniai iš mūsų rajono kilę Panevėžio sporto mokyklos internato treneriai Juozas Šapalas ir Valentinas Venckus važinėjo po rajonus ir jų akiai perspektyvius vaikus bei paauglius ragino siekti sporto meistriškumo aukštumų. Tada tai buvo galima padaryti specializuotose švietimo įstaigose. V. Venckaus paragintas, Arūnas jau penktoje klasėje atsidūrė Panevėžio sporto mokykloje internate. Tokio amžiaus vaikai atskirose rungtyse dar nesispecializuodavosi, o treneriai stebėdavo, kam jie labiausiai tinka. A. Bernadišius sako, jį treneriai matė pirmiausia kaip daugiakovininką.

– Deja, tik metus iškenčiau Panevėžyje, nes traukė namai ir kiekvieną savaitgalį iš Panevėžio grįždavau į Kelmę. Todėl šeštą klasę vėl pradėjau lankyti gimtinėje. Netrukus į Kelmės sporto mokyklą dirbti atvyko ką tik studijas baigęs laisvųjų imtynių treneris Romas Sodaitis. Jam tiko mano fiziniai duomenys ir pakvietė lankyti laisvųjų imtynių treniruotes. Buvau tarp pirmųjų jaunųjų kelmiškių, paskleidusių žinią, kad Lietuvoje Kelmė tapo svarbiu imtynių centru. Lietuvos laisvųjų imtynių čempionu tapti nepavyko, tačiau prizines vietas iškovojau ne kartą. Be manęs tuo metu treniravosi ir rajoną savo laimėjimais garsino treniruočių draugai Romualdas Navickas, Saulius Jasiukaitis, Saulius Jurčys, Adolfas Teresius ir kiti,– prisimena moksleiviško gyvenimo metus A. Bernadišius.

1980-aisias metais baigęs tuometinę Kelmės I-ąją vidurinę mokyklą, Arūnas nusprendė studijuoti teisę. Pamatė, kad šis mokslas ne jam. Todėl po metų įstojo į tuometinį Kauno kūno kultūros institutą, kuriame baigė Sporto fakultetą ir įgijo trenerio-fizinio lavinimo mokytojo specialybę. Institute toliau sportavo, dalyvavo laisvųjų imtynių varžybose.

Gavęs diplomą, imtynių varžybose nebedalyvavo, bet grįžęs į Kelmę žaidė krepšinį, futbolą, dalyvaudavo kitų sporto šakų varžybose. Švietimo skyriuje jam pasiūlė fizinio lavinimo mokytojo darbą tuometinėje Šaukėnų vidurinėje mokykloje.

– Bet Šaukėnuose dirbti neteko. Tais laikais, kai atvykdavo į rajoną jauni specialistai, jie turėdavo paklausą. Nutiko taip, kad mane pakvietė dirbti į rajono komjaunimo komitetą. Sutikau, nes darbas vietoje, o į Šaukėnus būtų tekę kasdien važinėti. Nežinau, gerai ar blogai tuomet pasielgiau,– mena tuos laikus Arūnas. – Mano darbas komjaunime sutapo su Michailo Gorbačiovo paskelbta „perestroika“. Komjaunimas buvo viena iš oficialių organizacijų, kuri greičiausiai sureagavo į permainas. Pirmiausia Lietuvoje pradėjo kurtis ekologijos klubai, kurių veiklą rėme ir centrinė komjaunimo valdžia. Į šį judėjimą įsitraukė ir Kelmės II-osios vidurinės mokyklos mokytojas, būsimasis rajono Sąjūdžio lyderis ir Kovo 11-osios akto signataras Antanas Račas. Pradėjome su A. Račo auklėtiniais organizuoti žygius pakražančiais, padubysiais, pavenčiais, juos valyti, bendraudavome ir su žmonėmis, mokiniai jiems koncertuodavo. Tokių savaveiksmių iniciatyvų dėka susikūrė Žaliųjų judėjimas, kurio vadovu ir tapau. Šis judėjimas vėliau sėkmingai įsiliejo į Sąjūdį. Kaip šio judėjimo atstovas buvau išrinktas ir į Sąjūdžio Kelmės rajono iniciatyvinę grupę. Tada jau prasidėjo rimtesni dalykai. Daug su kelmiškiais bendravo Šiaulių žaliųjų lyderis Rimantas Braziulis. Pamenu, pasklido kalbos, kad prie Bijotės ežero, kur sovietmečiu jau buvo įkurta poilsio bazė, planuojamos naujos statybos. R. Braziulio pakviesti, ten vykome piketuoti. Kai Sąjūdis buvo tuometinės valdžios pripažintas, mes, rajono „žalieji“, pasikvietę higienistę Almą Monkauskaitę, Kelmės pieninės atstovę Ritą Jurgaitienę, vykome į kolūkių fermas, žiūrėjome, kokiomis sąlygomis laikomos karvės, jos melžiamos ir t.t. Užteko kartą ar du nuvykti, kai rajone pasklido anekdotinis gandas. Girdi, po rajoną važinėja „žalieji“, užsisegę žalius diržus, konfiskuoja fermose pieną ir jį išpila. Žinoma, nebuvo nieko panašaus. Specialistai darydavo, kas jiems priklauso, o mes, visuomenininkai, tik juos kviesdavome dažniau lankytis kolūkių fermose.

Komjaunimas gerokai anksčiau už savo vyresniuosius draugus komunistus atsiskyrė nuo Maskvos pavaldumo, pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos jaunimo forumu. Tuometiniai komjaunimo lyderiai matė, kad atsikuria tarpukaryje veikusios jaunimo organizacijos, kuriasi naujos. Todėl jie kvietė buvusiu komjaunimo turtu naudotis visus. Tai buvo teisingas požiūris, nes sovietmečio pabaigoje beveik visi jauni žmonės buvo komjaunuoliai ir mokėjo nario mokestį. Paskui ekskomjaunuoliai išsiskirstė į įvairias organizacijas. Tad ir teisę į buvusį komjaunimo turtą turėjo. Tačiau 1991 m. pabaigoje Gedimino Vagnoriaus vyriausybė, kurią aktyviai rėmė ir tuometinis Valstybės kontrolierius Kazimieras Uoka, komjaunimo turtą suvalstybino ir jį atidavė tiems, kuriems tuometinės valdžios nuomone jo labiausiai reikėjo.

1990 m. žiemą A. Bernadišius dalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusią Kovo 11-osios aktą, Kelmės vienmandatėje apygardoje. Rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomas kandidatas. Sąjūdis nutarė šioje apygardoje remti A. Račą. Tačiau Arūną rėmė Žaliųjų judėjimas ir Tautinis olimpinis komitetas. Jis pateko į antrąjį turą, kuriame nežymia persvara pralaimėjo A. Račui. Gal rinkimų rezultatai būtų ir kitokie, tačiau Arūnui reikėjo per rinkimų kampaniją derinti ne tik tiesioginį darbą su išvykomis pas rinkėjus, bet dar ir su krepšiniu. Kaip tik per rinkimų kampaniją vyko rajono krepšinio pirmenybės, Arūnas nenorėjo nuvilto komandos, kuriai atstovavo. O antrojo, lemiamo balsavimo išvakarėse dar ir apsirgo. Tačiau A. Bernadišius tuo nesigaili, o džiaugiasi sukaupta patirtimi, kuri vėliau pravertė gyvenime.

Nuo 1991 iki 1998 m. dirbo mūsų savivaldybėje specialistu atsakingu už sportą.

Šalia kasdieninių organizacinių darbų Arūnas išskiria Kelmėje puikios futbolo aikštės įrengimą. Tuomet pagal vejos kokybę Kelmės futbolo aikštei prilygo tik Palangos stadiono aikštė. Neatsitiktinai į Kelmę atvykdavo ir rengdavo treniruočių stovyklas kai kurios geriausios futbolo komandos.

– Tik ir tada, ir dabar išliko viena problema. Sunku rengti, organizuoti treniruočių stovyklas, varžybas, kuriose yra daugiau dalyvių, nes Kelmėje nėra kur apgyvendinti sportininkų, – kalba A. Bernadišius. – Šiandien sportininkams, treneriams, teisėjams, varžybų organizatoriams jau reikia normalaus viešbučio kambario su visais patogumais. Juk Kelmėje neturime ko pasiūlyti.

Tačiau Arūnas visų jėgų savo mėgstamai veiklos sričiai skirti negalėjo. Tuometinio valdininko atlyginimo neužteko, kad normaliai galėtų gyventi jauna šeima. Todėl sporto specialistas dar įsidarbino ir apsaugos darbuotoju banke. Bet keitėsi įstatymai ir valstybės tarnautojas negalėjo tada užsiimti papildoma veikla. Teko atsisakyti mėgstamo darbo ir apsivilkti muitininko uniformą.

2006 m. šeima išvyko į Angliją. Bernadišiai prižiūrėjo vienos Maskvoje gyvenusios žydų šeimos namą Londone. Pats šeimininkas daugiau gyveno Maskvoje, o šeima – Londone. Regina šeimininkavo virtuvėje, o Arūnas dirbo apsaugininku, vežiojo vaikus į pamokas, užsiėmimus, prižiūrėjo namo aplinką ir t.t. 2018 m. vėl grįžo į Kelmę. Arūnas pabandė laimę keliuose konkursuose, tačiau jų nelaimėjo, ir vėl keleriems metams išvyko į Londoną dirbti pas tuos pačius šeimininkus. Praėjusiais metais gal jau galutinai grįžo į gimtinę…

Nearti fizinio aktyvumo ir sveikatingumo dirvonai

A. Bernadišius – pirmasis rajono sporto istorijoje darbuotojas, kuris pirmiausia rūpinasi ne mūsų atletų rezultatų siekimu, o žmonių skatinimu daugiau dėmesio skirti fiziniam aktyvumui, sveikatingumui. Pernai Sporto centre pradėjęs dirbti metodininku Arūnas kiekvieną šeštadienį kelmiškius kviesdavo į rytines mankštas, šeimoms skirtus renginius, dviračių žygius. Pastarieji – masiškiausi, nes į juos vyksta ir vaikai, ir suaugusieji. Jei yra galimybė, išvykų metu aplanko ir žymesnes vietas, menančias vienus ar kitus įvykius, žmones. Šią žiemą suorganizavo pirmą slidžių žygį. A. Bernadišius džiaugiasi Visuomenės sveikatos centro direktorės Linos Nekrašės sumanymu Draugystės parke įrengti diskgolfo trasą. Ji populiari. Arūnas konsultuoja norinčius šioje trasoje praleisti laisvalaikį, supažindina su žaidimo taisyklėmis.

Populiariu tapo ir Kelmėje iki šiol nekultivuotas piklbolo žaidimas. Tai – stalo, lauko teniso ir badmintono žaidimų mišinys. Jį galima žaisti ir patalpoje, ir lauke. O svarbiausia, šis žaidimas prieinamas vyresnio amžiaus žmonėms. Tinklas ištiesiamas žemai ir per jį varžovai mušinėja lėtokai judantį kamuoliuką. Sporto centro salėje vienu metu parengiamos šešios aikštelės ir gali žaisti dvylika žmonių. Be to, šį žaidimą gali žaisti ir vienetai, ir žaidėjų poros.

Kai pernai Sporto centre buvo įrengti teniso kortai, neliko abejojančių, ar atsiras norinčių ir mokančių šį žaidimą žaisti. Pasak Arūno, norinčių yra, o ypač savaitgaliais. Sporto centro budintieji pildo užimtumo grafiką. Ypač daug norinčių buvo pirmuosius du mėnesius, kai kortais visi naudojosi nemokamai. Dabar valanda, praleista kortuose, kainuoja žmogui penkis eurus. Šiuos sportu labiau domisi moterys. Kelis mėnesius iš Raseinių atvykdavo treneris.

– Pastebiu vieną tendenciją – į įvairius renginius ateina vis tie patys žmonės ir daugiausia senjorai. Dar sveikatinimo renginius mėgsta Paprūdžio grupinio gyvenimo namų gyventojai. Kartą vieną dieną sportui skyrė Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Kai pamačiau žmones, visų veidai buvo pažįstami, nes tie patys ateina ir į kitus mūsų renginius,– pastebi A. Bernadišius.

Pasak Arūno, fizinio aktyvumo bazei plėsti jis savivaldybės Bendruomenės sveikatos tarybai (BST) teikė paraišką, tačiau padarė kažkokią biurokratinį netikslumą, nes nuo gegužės mėnesio pradėjusi dirbti naujoji taryba paiso, kad viskas būtų tikslu.

Nuo vasario 12 d. Draugystės parke viena firma atveš treniruoklius, kuriais žmonės galės naudotis šešias savaites. Pasak A. Bernadišiaus, tie treniruokliai yra pritaikyti mankštinimuisi ir šiltuoju, ir šaltuoju metų laiku, todėl svarbu pažiūrėti, kaip žmonės šią naujovę priims žiemos mėnesį. Paskui teks spręsti, ar verta juos įsigyti.

– Žinojome, kad praėjusių metų pabaigoje BST dar turi 15 tūkst. eurų. Draugystės parke, kur dabar yra riedlenčių aikštelė, planavome ją pakeisti krepšinio aikštele. Tačiau BST atstovai pinigų neskyrė, nes aikštelė dar būtų likusi su asfalto danga. Bet mes planavome pirmiausia ją aptverti, pastatyti keturis krepšinio stovus, o jau šiais metais rašyti dar vieną projektą ir prašyti pinigų dangos įrengimui. Gal paprasčiausiai nesusikalbėjome. Bendravimas su šios tarybos atstovais vyko telefonu, o ne betarpiškai,– sakė sporto specialistas. 

Arūnas teigia, kad šiais laikais, kai rajone sumažėjo ir mokinių, ir suaugusių, sunku suburti komandas tiek įvairioms varžyboms, tiek fizinio aktyvumo ar sveikatinimo renginiams. Jo nuomone, kai kas labai greitai nori pragyventi iš sporto. Pasak jo, tokio lygio varžybose, kaip Šiaulių apskrities futbolo pirmenybės, Anglijoje būtų vertinamos tik kaip aktyvus laisvalaikio praleidimas. O pas mus futbolininkai jau nori už kiekvienas rungtynes gauti pinigų.

– Manau, kad į didįjį sportą mūsų rajono sąlygomis reikia eiti nuo mėgėjiškų renginių, nes juose atsiskleidžia norinčio sportuoti gebėjimai. Kas jų, o svarbiausia ryžto ir valios turi, tiems tik vėliau sportas gali tapti ir pragyvenimo šaltiniu,– pastebi A. Bernadišius. – Mokslininkų teigimu, žmogus privalo kiekvieną savaitę ir beveik kiekvieną dieną skirti bent po pusvalandį paprastam fiziniam aktyvumui, ir bent du kartus – fizinės jėgos stiprinimui.

S. Maziliausko nuotrauka