Linkėjo mažąją sceną keisti į didžiąją

Tokiais palinkėjimais, paįvairintais humoru, dabar jau į buvusį Kelmės mažojo teatro vadovą Algimantą Armoną kreipėsi jo kurso draugas Feliksas Paulauskas iš Jonavos, įteikęs kitos bendramokslės Violetos Vegelevičienės nutapytą Algimanto portretą. Visa tai vyko A. Armono atsisveikinimo vakare su Mažuoju teatru. A. Armonas yra jo steigėjas ir šiam kolektyvui vadovavo 32 metus. Iškilaus mūsų krašto teatralo pagerbti atvyko didžiausi jo talento gerbėjai iš Kelmės ir kitų jos rajono vietovių, jau minėti studijų draugai, taip pat teatro mėgėjai iš kitų Lietuvos vietovių. Bilietų į spektaklį nepirko tik vietinės valdžios atstovai. Tad jie viešai Algimantui ir nedėkojo.

Jaudinantis vakaras prasidėjo A. Armono režisuotu pagal S. Mrožeko pjesę „Atviroje jūroje“ spektakliu, kurį vaidino Mažojo teatro aktoriai.

Po spektaklio teatro aktorė, jau Lietuvoje žinoma atlikėja Austėja Gendvilaitė atliko kelias dainas, kurias skyrė ilgamečiam teatro vadovui. Paskui žodį tarė A. Armonas ir, rodydamas į savo švarko atlapą, sakė:

– Anksčiau šiame atlape buvo įsegtas Rotary ženklelis, po to – Žemaičių draugijos, o dabar ženklas liudijantis, kad esu gavęs apdovanojimą „Už nuopelnus Kelmės rajonui“. Tai mane įpareigoja visada likti kelmiškiu, dirbti Kelmės krašto žmonėms, dirbti su jais. Nenoriu daug išsiplėsti. Tik prašau vieno – neleiskite Kelmėje numirti teatrui.

Ta proga priminsime, kad A. Armonas pirmą kartą į Kelmės rajoną atvyko dar būdamas Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto režisūros specialybės diplomantu ir Tytuvėnuose pastatė diplominį spektaklį „Ulijona“. Po studijų tarnavo sovietinėje kariuomenėje, o po jos atvyko dirbti ir gyventi į Kelmę. Pirmiausia dirbo tuometiniuose rajoniniuose kultūros namuose metodininku–režisieriumi. Tuometinėje Kelmės trečiojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Aukuro“ pagrindinė mokykla, – aut. pastaba) dėstė kultūros istoriją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dirbo Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoju kultūrai ir kartu pradėjo brandinti mintį apie savo teatro įkūrimą. Ši svajonė išsipildė, 1991 m. buvusio kompartijos Kelmės rajono komiteto pastato salėje įkūrė Mažąjį teatrą. Ir Algimantas, ir jo vadovaujama trupė greitai įgijo populiarumą ir pripažinimą. Algimantas du kartus tapo Boriso Dauguviečio premijos laureatu, pelnė apdovanojimą Už nuopelnus Lietuvos mėgėjų teatrui, gastroliavo ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Estijoje, Latvijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje bei kitose šalyse. Jis savo kolektyvą 2003 m. pristatė Kanadoje. Nuo 2006 m. Mažasis teatras tapo pirmuoju rajone ir kol kas vieninteliu profesionaliu meno kolektyvu. Algimanto požiūris į teatrą yra labai platus. Tam įtakos turėjo jo išsilavinimas. Pirmiausia jis baigė Vilniuje M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kur mokėsi choreografijos klasėje, šoko reprezentaciniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Kelerius metus Klaipėdoje studijavo choreografiją. Dėl to A. Armono spektakliuose, kurių jis pastatė 35, yra daug veiksmo, judesio, šokio. Jis dirbo ir su Panevėžio jaunimo dainų ir šokių ansambliu „Pynimėlis“, režisavo jo tris programas, kurių dvi pelnė aukščiausią meno mėgėjų kultūros įvertinimą – „Aukso paukštę“. Kauno valstybiniame lėlių teatre pastatė spektaklį pagal Vytauto. V Lansbergio kūrinį „Krokokatinas“.

– Algimantas kalbėjo apie tris ženklelius. Bet jis turi dar vieną – mūsų partijos (socialdemokratų, – aut. pastaba), – kalbėjo Savivaldybės tarybos narė Emilija Kvietkuvienė. – Tik dabar, kai tenka atsisveikinti su savo kūrybinės išmonės ir vaizduotės dėka sukurtu kolektyvu, kyla klausimas, ar šis partinis ženklelis tam neturėjo įtakos? Bet tai paaiškės truputį vėliau.

– Galiu drąsiai pasakyti, kad tik socialdemokratų partijos dėka Kelmėje pavyko įkurti jos vardą garsinantį teatrą. Už tai esu dėkingas ir rajono, ir Lietuvos socialdemokratų partijos vadovams, – pridūrė A. Armonas.

Kiti kalbėjusieji pasidžiaugė, kad A. Armono dėka Kelmės vardas buvo išgirstas ir Rytų, ir Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje bei linkėjo naujai būsimai teatro vadovybei, kad garsas apie Mažąjį teatrą ateityje pasiektų ir kitus kraštus. Buvo ir nuogąstavimų. Kol kas teatras neturi nei nuolatinio direktoriaus, nei režisieriaus. Vienas kalbėtojas pasakė, kad, jei taip nutiks, jog meno vadovo nebus ne tik, kaip dabar – 10 dienų, bet ir 10 savaičių, tuomet žlugs ir teatras bei retoriškai klausė: „O gal yra norinčių, kad profesionalaus teatro neliktų, nes valdžios atliekami veiksmai kaip tik veda link to?“

Šiltus padėkos žodžius tarė buvę teatro aktoriai bei kiti darbuotojai, Algimanto talento gerbėjai, profesionalus dailininkas, kūręs ne vienam A. Armono spektakliu scenografiją, Andrius Seselskas ir kiti. O dabartiniai ir buvę trupės nariai savo ilgamečiam vadovui padovanojo originalų krėslą. Pabaigoje visi vakaro dalyviai giedojo „Ilgiausių metų“.

Gyvenimas vietoje nestovi. A. Armonas jau dirba Tytuvėnų kultūros centre, dalyvaus šalies mėgėjų teatrų apžiūros konkurso „Atspindžiai“ vertinimo komisijos darbe, turi kvietimų statyti spektaklius žinomuose Lietuvos teatruose.

S. Maziliausko ir E. Kvietkuvienės nuotraukos