Dievą, Tėvynę ir artimą mylėti labiau už jaunystę ir gyvybę

„Gimiau 1958 m. gegužės 20 d. Kelmės rajone, Labūnų kaime. Patį gražiausią – Mergelės Marijos mėnesį. Po trijų savaičių tapau katalike – birželio 7 d. Kelmės bažnyčioje mane pakrikštijo kunigas Dumša.“ – taip prasideda nauja, Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo DONUM išleista, disidentės vienuolės Editos Reginos Teresiutės autobiografinė knyga, kurią galite įsigyti interneto parduotuvėse, Šiluvos piligrimų centre ir Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne. Tai pačios sesers Reginos parašyti prisiminimai nuo vaikystės iki šių dienų. Daugybė labai rimtų, skaudžių, o kartu ir juokingų, ironiškų įvykių iš jos disidentinės veiklos nugulė knygos puslapiuose. Būdama dar vaikas, kartu su mama ir broliu Adolfu (A. Teresius, skulptorius, liaudies menininkas) dažnai dalyvaudavo Šv. Mišiose ir žavėjosi ne tik bažnyčios didybe, bet ir vargonų muzika.

„Mama mus mokė nesavanaudiškumo, nuolankumo. Ji visą gyvenimą stengėsi padėti kiekvienam, dalijosi viskuo, kuo galėjo. Kepdavo labai skanius pyragus ir duoną. Žiūrėk,

įvynioja į ryšulėlį ir įduoda mums nunešti tai klebonui, tai zakrastijonui, tai vargonininkui ar kokiai močiutei. Vis mokydavo dalytis: „Skalsins Dievas mažais kąsneliais, užteks visiems.“ Sovietmečiu, kai siųsdavau siuntinius ar lankydavau politinius kalinius, tremtyje esančius, ji visuomet pasirūpindavo kažką įdėti. Tėvelis net kartais paburbėdavo, bet mama savo gerumu, meile ir jį paveikdavo. Nuo kūdikystės mane žavėjo vargonų muzika. Mama sakydavo: „Kai užgroja vargonai, Reginėlės akys plačios, ausys stačios ir nė krust.“ Vargonams užgrojus, įsivaizduodavau, kad ten skraido angelai ir gieda mažam Jėzui giesmes. Broliukas iškart patekdavo į miego ekstazę. Man, priešingai, miegas imdavo, kai bažnyčioje būdavo tylu, negrodavo vargonai. Nuo vaikystės stebino bažnyčios didingumas. Bažnyčia man buvo tarsi didžiuliai rūmai, kuriuose gyvena Jėzus, Marija ir šventieji. Kelmės bažnyčios didžiajame altoriuje yra kryžius su Nukryžiuotoju, o po juo – Švenčiausioji Mergelė Marija, Marija Magdalena ir apaštalas Jonas. Žiūrėdama į juos, dažnai galvodavau, kaip jie gailisi Jėzaus. Jei aš ten būčiau buvusi, nebūčiau leidusi Jėzaus prikalti. Neprisimenu, kad bažnyčioj būtų buvę nuobodu ar būčiau norėjusi kuo greičiau iš jos pasprukti.“

Taip pamažu ir prasidėjo sesers Reginos kelias link vienuolinio pašaukimo, o kartu augo drąsa ir pasiryžimas stoti į kovą už Lietuvos laisvę. Baigiant mokyklą Regina turėjo pasirinkti „studijuoti ar degraduoti“ – toks buvo saugumiečių pasiūlymas.

„Ponas kagėbistas“, pastebėjęs, kad nekreipiu į jo klausimus dėmesio, pyktelėjo, bet susivaldęs pakartojo antrą kartą: „Ką galvoji veikti baigusi mokyklą?“ „Dar daug laiko, pamatysiu. Koks jums skirtumas, ką aš veiksiu?“ Klausinėjo apie eiseną į Šiluvą: kas organizavo, kas dalyvavo, kas mus kvietė? Kai į klausimus neatsakiau, paaiškino, kad jie viską žino. „Jeigu žinote, tai kodėl klausiate?“ – nustebau aš. Tuomet jis pradėjo šaukti ir grasinti, kad neleis man baigti mokyklos, laikyti egzaminų, toliau mokytis, todėl nereikėtų būti tokiai užsispyrusiai ir gerai pagalvoti apie savo ateitį.

– Ir jūsų, ir mano ateitis yra Dievo rankose, gal dar šiandien nieko nebereikės, – atsakiau.

– Tu ką, mums grasini?

– Aš negrasinu, tik sakau, kad nežinome savo ateities, todėl visiškai dėl jos nesijaudinu.

Baigdamas pokalbį, saugumo darbuotojas pasiūlė savo pagalbą stojant į aukštąsias mokyklas. Žinoma, jei nustosiu lankyti bažnyčią ir nebeužsiimsiu antitarybine veikla. Davė net savo telefono numerį ir liepė, jei reikės kokios pagalbos, paskambinti. „Ačiū, bet man nei jūsų pagalba, nei telefonas nereikalingi.“ Tada jis pradėjo gąsdinti ir grasinti, kad neleis laikyti egzaminų ir negalėsiu toliau mokytis. „Negalėsiu ir nereikės, eisiu pas tėvą karvių ganyti. Darbo nebijau, duonai užsidirbsiu“, – atsakiau. Čekistai savo pažadą įvykdė: pavaduotoja pranešė, kad mokytojų taryba nutarė neleisti laikyti vidurinio mokslo baigimo egzaminų. Atestatas buvo sulaikytas iki rudens.“

Būdama dar moksleivė, Regina įsitraukė į Kelmėje veikusį Eucharistijos bičiulių sąjūdį, kuris tuomet buvo labai svarbus impulsas jaunimo dvasiniam augimui. Vykdavo susitikimai su kitų parapijų jaunimu, rekolekcijos, žygiai, paskaitos apie moralę, religiją, tautinį sąmoningumą ir Lietuvos istoriją.

Sesuo Regina pati sako, kad jaunystėje buvo labai padūkusi ir ne kartą saugumiečiai griebėsi už galvos, negalėdami jos sutramdyti. Dar iki šių dienų, tarp artimų bičiulių Regina dažniau žinoma Pykšt Pokšt pravarde. Tačiau, tai tik viena jos pusė, kita – jautrumas ir dėmesys kiekvienam žmogui. Sesuo Regina kartu su kunigais Juozu Zdebskiu, Alfonsu Svarinsku ir kitomis Eucaristinio Jėzaus vienuolijos seserimis lankydavo politinius kalinius ir sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, rašydavo jiems palaikymo laiškus, siųsdavo siuntinius. Ji taip pat labai aktyviai įsitraukė į vadinamuosius „Kryžių karus“, kuomet jaunimas naktimis slapta statydavo kryžius pakelėse ar istorinėse vietose, saugumiečiai juos griaudavo, o jaunimas vėl juos statydavo.

Regina Teresiutė ne kartą buvo sulaikyta, tardyta, patyrė kratas ir grasinimus. Nepaisant visko ji ištikimai ir drąsiai laikėsi savo vertybių ir rinkosi gyvenimą be kompromisų.

Štai dar kelios ištraukos iš disidentės R. Teresiutės autobiografinės knygos:

„Dar pamenu, kunigas Juozapas Razmantas ir draugai man šaukė: „Regina, laikykis!“ Kur jau pasipriešinsi tokiam milicininkų skaičiui? Mašinoje, kuria vežė į saugumą, net vienuolika jų buvo. Du ginkluoti. Aš jiems ir sakiau: „Žinote, vyrai, pasijutau, kaip pats Leonidas Brežnevas, nes iki šiol niekada neturėjau tokios sargybos.“ Nuvežė į Lenino rajono milicijos poskyrį. Priėjęs uniformuotas pareigūnas šaiposi: „Tai ką, prisidirbai? Iš kur atvykai?“ Pareikalauju prisistatyti, parodyti dokumentus, su kuo kalbu. Pakiša užverstą dokumentą ir pakartoja:

– Iš kur?

– Iš Lietuvos, – atsakau.

Saugumietis šaukia:

– Sakyk, iš kokio miesto?

– Kelmės.

– Gatvė?

– Laisvės.

– Parodysiu aš tau laisvę! Pas baltas meškas atsidursi, tai bus laisvė! Kokia gatvė?

– Laisvės.

– Sakyk adresą!

– Moj adres ne doma, ne ulica, moj adres sovetskij sajuz. (Rus. Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga.)

– Uždaryti į kamerą, gal supras tada, ko klausiu! Kokioje gatvėje gyveni?!

– Laisvės. Jei nepatinka, paprašykite Kelmės saugumiečių, kad pakeistų.

Nutilo, tada pareikalavo, kad pasirašyčiau, jog atsižadu visos antitarybinės veiklos. Sakė, jei nepasirašysiu, tai man bus taip pat, kaip kunigui Alfonsui Svarinskui. Atsakiau: „Vyrai, negąsdinkit, nes aš nebijau, parodykite geriau, kur ta mano kamera, nes ir ten su Dievu galima išgyventi.“ Padarė asmeninę kratą, paėmė laikrodį, žiedą, tušinuką, raktus, užrašų knygutę, kryželį su grandinėle ir 103 rublius. Skyrė dešimt parų ir įmetė į kamerą. Įeidama peržegnojau kamerą ir sakau: „Sveiki, mano naujieji nameliai.“ Užrakino. Atsiguliau ant žemės, nes gulto nebuvo, ir pradėjau dainas dainuoti, kokias tik mokėjau, po to – giesmes. Atėję sargybiniai šaukia: „Užtilsi tu kada ar ne, ilgai grojanti plokštele!“ „Aš sėdžiu už tiesą, todėl man gera. Jaučiuosi kaip namie ir manau, kad jūs elgiatės neteisėtai“, – atsakiau.“

<…>

„Kelmės autobusų stotyje nuo rugpjūčio 20 d. buvo pakabintas skelbimas: „Šių metų rugpjūčio 21–22 dienomis autobusai į Tytuvėnus nevažiuos. Pradės važiuoti nuo rugpjūčio 23 d.12 val. Karantinas.“ Šiaulių autobusų stotyje kabėjo skelbimas, informuojantis, kad uždaromi kai kurie maršrutai iš Kauno į Šiluvą arba nukreipiami kita kryptimi. Geležinkelio stotyje raštas taip pat skelbė: „Bilietai į Tytuvėnus ir Lyduvėnus neparduodami.“ Traukiniai šiose stotyse nestojo. Dėl kiaulių maro bei snukio ir nagų ligos buvo skelbiamas karantinas.

Negalima eiti, nes tai pavojinga gyvybei! Iš visų pusių Šiluva buvo apstatyta barikadomis, buvo užtverti keliai. Šiluvos gyventojai tik juokėsi, sakydami, jog nenugaišo nuo tos ligos net pats menkiausias paršelis. Kelyje iš Kelmės į Šiluvą barjerai stovėjo kas 5 kilometrus ir juos saugojo milicija bei veterinarijos darbuotojai. Prie barjerų užrašai: „Dėmesio! Pravažiavimas uždraustas. Karantino postas.“ Iš Tytuvėnų iškėlė pionierių stovyklą, o ten pat miške išaugo garnizono ir saugumiečių palapinės.

Tais metais nusprendėme keliauti į Šiluvą mažomis grupelėmis. 1981 m. rugpjūčio 22 d. vakare pas mane į Kelmę atvyko keliolika draugų. Mama išvirė vakarienę. Kartu pavalgę, kūrėme planą, kaip KGB nepastebėtiems pasiekti Šiluvą. Kadangi esu gimusi Kelmėje ir nuo vaikystės kasmet vykdavome į Šiluvą, gerai žinojau visus aplinkinius kelius. Ėmiau vadovauti kelionei. Antrą valandą nakties jaunimo grupelė iškeliavo iš Kelmės.“

Editos Reginos Teresiutės knyga „Laimė yra mylėti“ – tai ketvirtoji serijos „Pergalės ženklas“ knyga. Ši knygų serija–dalis viso projekto, kuris skirtas atminti ir išsaugoti 1940–1990 m. Lietuvos laisvės kovų istoriją, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, drąsiai kovojusius prieš sovietų okupaciją ir siekusius atkurti Lietuvos laisvę. Pirmoji šios serijos knyga yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“ (2023 m.), antroji –  P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“ (2024 m.), trečioji – G. E. Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“ (2025 m. vasario mėn.). Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosioms ir mokyklų bibliotekoms, tokiu būdu prisidedama prie jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietiškumo ugdymo.

Editos Reginos Teresiutės knyga „Laimė yra mylėti“ bus pristatyta Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos renginių erdvėje sausio 15 d., 17.30 val.

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“

Editos Reginos Teresiutės asmeninio archyvo ir K. Karašausko nuotraukos