Gamtos siaubūnai – keturračiai

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Seime įregistruotos Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kuriomis bus siekiama iš miškų išguiti žalą aplinkai darančius keturračius. O kodėl tik iš miškų? Ar šie XXI amžiaus monstrai niekur kitur žalos nedaro?

Išdarkytos paklotės

Jau prieš keletą metų, klajodama Tytuvėnų regioniniame parke esančių miškų takais, pastebėjau klaikiai išmaurotas miškų proskynas, pasivaikščiojimų takus, miškų keliukus, visiškai sudarkytas miškų paklotes. Tik kurį laiką nesupratau, kas tas darkytojas? Vėliau ant pasivaikščiojimo takų rasdavau užverstų medžių. Ne šiaip nuvirtusių, o specialiai užverstų. Supratau, kad kažkas (gal miškininkai, gal regioninio parko darbuotojai) šitaip gina mišką nuo niokotojų. Kitose vietose rasdavau ant takų užridentus didžiulius akmenis, stulpelius įkastus. Tačiau jokie atitvarai ne ilgai teatlaikydavo. Panašu, kad Gamtos darkytojai net benzininius pjūklus ėmė vežiotis ir sau kelius bemat atsilaisvindavo. Net Tytuvos upeliuką, čiurenantį per mišką, ištaškytą rasdavau.

O vieną dieną tą miškų pabaisą sutikau. Pasirodo, viso labo tai – tik paauglys iš netolimos man  gatvės. Už tai ant labai galingo keturračio. Tuo pat metu man pro nosį prablerbė dar trys tokie monstrai ir iš mano tako nebeliko nieko, tik graudi pliurzė. „Auksinio jaunimėlio“ pramogų pasekmė…

Gal baudų išsigąs?

Dabar miškų niokotojams praktiškai niekas negresia. Nors keturračių vairavimo taisyklės nurodo, kad jie gali važiuoti tik tais pačiais keliais, kaip ir kitos transporto priemonės, bet kas jų paiso. Juk prie kiekvieno miško keliuko miškininko ar policininko nepastatysi. Šiems miškų siaubūnams negalioja ir Lankymosi miške taisyklės, nes jos, jas pažeidus, numato… įspėjimą arba baudą nuo 20-ties iki 50-ties eurų. Dabar galiojantis Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už neteisėtą važiavimą per žolinę dangą, miško paklotę ar ledu pasidengusį vandens telkinį užtraukia tik įspėjimą arba baudą nuo… 14 eurų iki 144. Net už nustatytą padarytą žalą bauda yra nuo 144 iki 289 eurų. Tai yra išties juokingos sumos, nes keturračiais pramogauja tik turtingų tėvų vaikeliai. Keturračių sportas tikrai ne bėdniokų. Bent mano mišką niokojo vieno stambiausių verslininkų sūnus.

Dabar siūloma esamas baudas didinti keliasdešimt kartų: už važiavimą transporto priemone miškais ten, kur tai daryti draudžiama, taip pat už neteisėtą važiavimą per miško paklotę siūloma bausti nuo 500 iki 1500 eurų bauda. Turėtų griežtėti ir atsakomybė už pakartotinį nusižengimą – nuo 1500 iki 3000 eurų. Taip pat už šiuos pažeidimus vairuotojui būtų konfiskuojama transporto priemonė.

Paleido gyvulius

Kai pasivaikščiojimų potyriais pasidalinau su ūkininke, auginančia aubrakus, ši liūdnai atsiduso: „Tau tik pasivaikščiojimo taką sugadino, na dar miško paklotę sudarkė. O man tai gyvulius paleido, elektrinius piemenis išdraskė.“ Ūkininkė vietą aubrakams auginti buvo susiradusi nepriekaištingą: toli nuo kelių, nuo žmonių, kad netyčia pasileidę galvijai kam nors žalos nepridarytų. Specialiai gerą žemę į prastesnę keitė, kad tik kuo didesni plotai būtų, nes nuo pat ūkininkavimo pradžios buvo apsisprendusi auginti pusiau laukiniais laikomus aubrakus. Daug hektarų prastos žemės buvo apaugusi krūmais, kuriuose gyvuliai rasdavo ir užuovėją, ir nuo saulės slėpdavosi. „Ir štai vieną vakarą paskambina žmogus ir teigia, kad mano galvijai palaidi plento pusėn patraukė. Net per pakinklius sulinko. Neduokdie, į kelią išeis, avarija dėl to įvyks, juk mums reikės atsakyti. Ir už gyvulių nepriežiūrą, ir už padarytą žalą. Per šitiek ūkininkavimo metų nieko panašaus nėra buvę. Nuvažiavę prie ganyklos pamatėme, kad sutraukytas elektrinis piemuo, o ganykla taip išmaurota, kad net apsakyti sunku. Iš pradžių net nesupratau, kas čia atsitiko. Žinojau, kad kartais labai akiplėšiškai elgiasi medžiotojai, bet iki tokio lygio net jiems dar toli. Net ganyklų viduryje buvęs aptvertas senkapis „nudrožtas“. Panašu, kad iš jo pramogautojai tramplyną buvo pasidarę. Tada ir supratau, kad čia pramogavo keturratininkai.“

Pagauk, jei gebi

Į klausimą, ar pavyko ūkininkei išsiaiškinti, kas tie piktavaliai, ji tik atsiduso: „Kaip, jei aš jų nė nemačiau? Aplink mus niekas tokių monstrų neturi, vadinasi, jie iš kažkur kitur atvažiavo. Gali būti, kad niekas jų nematė, ganyklos juk atokios.“

Nedaug naudos ir iš to, jei niokotoją pamatai. Neseniai pažįstamas vienkiemio gyventojas, kurio sodyba yra regioninio parko teritorijoje, dūsavo, kad, atėjus pavasariui, jis savo keliuku iki pagrindinio kelio vėl nebeišvažiuos. Sakiau, daraisi senas bambeklis, kiek jau čia to tavo keliuko tėra, gal 200-300 metrų. Be to, juk vos keletas šeimų juo važiuoja, niekas neišdarko. „Taip ir buvo, kol neatsirado keturračiai. Tu neįsivaizduoji, kas iš kelių po jų lieka“,- sakė. Ilgėliau pakalbėjusi su vienkiemio gyventoju supratau, kad tokius niokotojus ir pričiupti nėra lengva. Jie dažniausiai būna su šalmais, keturračiai dažniausiai būna be valstybinių numerių, transporto priemonės neregistruotos.

Visų mūsų namai

Prie savo pasivaikščiojimų trasų jau radau keturračių pasivažinėjimus draudžiančių ženklų. Ir tos juokingosios baudos už ženklų nepaisymą nurodytos. Tikėkim, nebeilgam. Gal Seime užteks sveiko proto ir bus priimtos naujos Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, kuriose ne tik baudos būtų didinamos dešimteriopai, bet ir  palengvintas pažeidėjų sulaikymas bei nubaudimas. Siūloma iki 600 eurų didinti baudas ir už važiavimą transporto priemone be valstybinio numerio, su suklastotais, uždengtais ar kitaip užmaskuotais numeriais. Trumpiau sakant, žalą Gamtai darančioms turtingųjų pramogoms turėtų būti ir pažeidėjų „statusą“ atitinkančios baudos.

Tikim, kovai prieš tokias „auksinio jaunimėlio“ pramogas bus pasitelkta ir visuomenė, informaciniuose stenduose atsiras telefonų numeriai bei adresai, kam galima pranešti, jei pavyktų užfiksuoti niekadėją? Juk dabar kone kiekvieno mūsų kišenėje yra telefonas, gebantis fotografuoti. Manau, vien gamtininkai, pareigūnai su šia problema nesusidoros. Prie kiekvieno miško takeliuko po ženklą pastatysi? Be to, ženklai statomi gebantiems juos suprasti, kaip ir taisyklės rašomos mokantiems skaityti… Taigi, jei Gamta dar tebėra visų mūsų namai, visiems ir reikėtų padėti ginti nuo įsibrovėlių. Antraip dar labai ilgai žiūrėsime reportažus apie „nudrožtas“ pajūrio kopas, išmaurotą Neries regioninį parką, išdarkytus rezervatus, suniokotus pažintinis takus, išdraskytas saugojamų rūšių buveines, „išspardytus“ kaulus iš senkapių ir t.t., jau nekalbant apie paleistus gyvulius ar išgadintus kelius.