Jeigu būčiau vyras…

Antosė KRAUJELIENĖ

Na, mielosios likimo draugės, ar gavote kokią Kovo 8-osios tulpelę?.. O, dabar jos spalvingesnės ir gražesnės, nei tos sovietinės – blyškiais, šviesos nemačiusiais lapeliais ir išlinkusiu nelyg seno kuino nugara kotu…

Aš tai gavau – tradiciškai tris raudonas. Ir mano priesiega, bučiuodamas į žandą, dvelktelėjo iš anų laikų pažįstamu kvapu.

Jei būčiau Jeronimas, per keturias dešimtis bendro gyvenimo metų sugebėčiau išsiaiškinti, kad mano Antosė mėgsta hiacintus, o tulpių pakęsti negali. O gal kada palepinčiau žmoną kokiu vilkdalgio žiedu, mimozos ar lelijos šakele? Ir be progos, nes tada gėlė – dvigubai gražesnė…

Galvoju: jei būčiau vyras, tai būčiau tikras Kazanova! Mokėčiau prieiti prie bet kurios moters. Mano komplimentai būtų tokie panašūs į teisybę, kad protingiausią moterį įtikintų. Žiūrėčiau į savo moterį, žmoną ar mylimąją, išpūtęs akis ir tikrai nepražiopsočiau, kada ji lankėsi kirpykloje, o kada nusipirko batelius.

Vyrai nežiūri. Ir vis prašauna pro šalį. Anąsyk Jeronimas sako:

– Mat, sijoną naują nusipirkusi… Ir visai nieko.

Pagyrė – mazgote per veidą švystelėjo. Sijoną pirkau prieš tris metus. Atbuvau su juo marčios jubiliejų ir septynerias giminių laidotuves…

Jei būčiau Jeronimas, žinočiau, kad Antosė nemėgsta likerio ir nesiūlyčiau jo prisispyręs per kiekvieną balių. Atsiminčiau, kad ji pakęst negali tų idiotiškų balerinų saldainių ir vietoj tų idiotiškų balerinų saldainių „Rafaelo“ nupirkčiau ilgametei žmonai jos mylimų greipfrutų, o ne bananų…

Stebėti belieka, kokios mes savo vyrams nesvarbios bei neįdomios. Kartą skaičiau knygą, kurioj mokė pardavimų meno. Jei nori sukelti simpatiją ir ką nors žmogui įsiūlyti, rašė joje, pasivargink kuo daugiau sužinoti apie tą žmogų, įskaitant ir tai, ar jis turi vaikų, kokie jų vardai, šunis ar kates labiau mėgsta… Taigi, dauguma vyrų – prasti pardavėjai! Nežinau, kuo jų galvos užimtos, kad pro vieną ausį viskas įeina, pro kitą išeina…

Ačiū, žinoma, ir už tulpes, vis geriau negu nieko. Jūs gi tokie užsiėmę ir svarbūs, kur ten iki žmonų ir draugių pomėgių… O kaip nebūsit užsiėmę, jei parodėt vienas kitam pirštą, ir jau į prokuratūrą! Kai atsimenu, kiek tų pirštų esu mačiusi, net juokas ima… Na taip, vyrai jautresni, juk kažkada dėl skerso žvilgsnio dvikovose šaudėsi.

Taigi. Bet gyventi vien moterų pasauly irgi nenorėčiau. Kaip be Jeronimo arti, sėti, šienauti? Kaip be jo parpimo naktį? Baisoka būtų.

Papasakojau savo godas Petrei, o ji ir sako:

– Juokinga esi, Antose. Nori hiacintų, tai ir pasakyk tiesiai. Juk žinai, kad vyrai patys susipranta tik filmuose.

Gal? Artėja gimtadienis. Imsiu ir pasakysiu: noriu rankinės iš interneto parduotuvės. Natūrali oda, retro stilius, su parsiuntimu – 300 litų. Ir tegul pabando apsimesti, kad nežinojo, ką padovanoti, tai vėl nupirko kaliošus,- neprapuls, atsiet, pravers į tvartą eiti…

Taigi, Jeronimai. Šįsyk neatsipirksi taip pigiai, kaip buvai pratęs!