Juodlės ežero ramybėje atgijo amatai, dvi savaites jungę tradiciją ir kūrybą

Diana STUNGURIENĖ

„Amatas duonos neprašo, o duoną duoda“, – sakydavo mūsų senoliai, puikiai supratę rankų darbo ir praktinių įgūdžių vertę. Šia išmintimi vadovavosi ir birželio 2–12 dienomis Šaukėnų seniūnijoje, prie vaizdingo Juodlės ežero bendruomenės namuose, vykusios vasaros stovyklos „Tikras menas amžiams pasilieka“ organizatoriai. Šį renginį organizavo Kelmės kultūros centro Šaukėnų kultūros ir amatų skyrius, Šaukėnų kraštotyros muziejus, o iniciatorė ir organizatorė – tautodailininkė Alma Meškienė. Prie iniciatyvos įgyvendinimo prisidėjo Šaukėnų bendruomenės asociacija, leidusi stovyklautojams įsikurti bendruomenės namuose. Šaukėnų miestelio seniūnas Algimantas Šukys šią gražią iniciatyvą palaiko ne tik šiltais žodžiais, bet ir realiais darbais.

Į stovyklą susirinko dalyviai iš įvairių vietovių: Šiaulių, Kuršėnų, Ginkūnų, Kražių, Pakėvio, Pašilės, Kelmės bei Šaukėnų. Alma Meškienė subūrė amatų meistrus ir sukūrė neįtikėtinai šiltą, kūrybišką atmosferą. Stovyklautojai dėkojo Almai už jos patarimus, kantrybę ir širdies šilumą. Lina Vaičiuvienė iš Naisių, mezgimo būrelio vadovė, negalėjusi šiemet dalyvauti, atvyko į stovyklos uždarymą nors trumpam pabūti kartu. Stefa Pagojutė, organizuojanti mezgimo dienas Šiauliuose, reklamavo stovyklą savo feisbuko paskyroje. Stovyklos uždarymo šventėje buvo daug gražių žodžių ir prasmingų palinkėjimų. Kiekvienas, stovyklavęs nors dieną, ilgam įsimins šį renginį, kuris prie Juodlės ežero vyksta jau trečią kartą. Magiškos Juodlės ežero gamtos prieglobstyje virė aktyvus kūrybinis gyvenimas; talentingi žmonės dosniai dalijosi savo žiniomis, patirtimi ir amato paslaptimis. Ežero gaiva bei miško ramybė visiems suteikė neaprėpiamo įkvėpimo.

Almai Meškienei stovykloje aktyviai talkino tautodailininkė Vanda Gedvilienė iš Pakėvio, buvusi tikra dešinioji ranka visuose organizaciniuose ir kūrybiniuose darbuose. Kelmės „Auksarankių“ ir Šaukėnų „Mezgu rezgu“ klubų narės Vandos gyvenimas neatsiejamas nuo kūrybos, ji tęsia šeimos tradicijas. Močiutė buvo audėja, o mama puikiai mezgė, siuvinėjo paveikslus bei siuvo drabužius. Pati Vanda megzti išmoko dar būdama visai mažutė – prieš pradėdama lankyti mokyklą. Ši ankstyva vaikystės aistra virto viso jos gyvenimo palydove: su virbalais moteris nesiskiria iki šių dienų. Ji mezga raštuotas kojines ir pirštines, audžia juostas, kuria makramė (macrame) papuošalus. Vanda pailsėti sugeba tik tuomet, kai jos rankose juda virbalai, vąšelis ar adata.

Popieriaus karpinių magija ir gamtos estetika

Edukaciją „Karpiniuotas rėmelis“ vedė Lietuvoje puikiai žinoma karpinių meistrė, pedagogė iš Kuršėnų Alma Stugienė, kurios gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo lietuviškos gamtos grožio ir tautodailės tradicijų. Kūrėja didžiausią įkvėpimą atranda miško takuose ir upių bei ežerų pakrantėse. Nuo 1996 metų A. Stugienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, 2006 m. įvertinta prestižiniu respublikinio tautodailės konkurso „Aukso vainikas“ Šiaulių krašto laureatės titulu. Šią vasarą kūrėjos kelias ją vėl atvedė į Šaukėnus. Pasibaigus renginiui, Alma neslėpė džiugių emocijų: „Greitai bėga laikas… Kasryt mindavau į Šaukėnus prie Juodlės ežero į kūrybinę amatų stovyklą, o ji ėmė ir pasibaigė. Liko sukurti darbai, prisiminimai, apsikabinimai, įspūdžiai, įvairių edukacijų mokymų patirtys, nauji draugai ir nuostabus laikas miško ir ežero apsuptyje. Ačiū stovyklos vadovei, šaukėniškei bendravardei Almai Meškienei už kantrybę ir praktines žinias. Taip pat nuoširdžiai dėkoju visiems, buvusiems ir kūrusiems kartu.“

Judesio terapija ir smulkiosios motorikos dermė

Šaukėnų kultūros ir amatų centro kūrybinėje stovykloje užvirė tikros netikėtų žanrų dirbtuvės. Prie tautodailininkių ir menininkų prisijungė KKC Šaukėnų kultūros ir amatų skyriaus choreografė Virginija Medžiaušienė, pakvietusi visas dalyves į edukaciją „Įvairūs deriniai smulkiajai motorikai“. Po judesio užsiėmimo, skirto pečių juostai ir viso kūno pažadinimui, dalyvių akys tiesiog žibėjo. Moterys neslėpė pakilių emocijų: „Aš taip bijojau, kad esu nerangi, o dabar taip gerai jaučiuosi!“, „Nebesu meškutė!“

Edukacija tapo abipusiais mainais – pati šokių vadovė čia pirmą kartą mokėsi rišti makramė mazgelius. „Sąžiningai pasakysiu – jei ne Almos Meškienės pedagoginė kantrybė, nebūtų pavykę! Man šokti lengviau, nei painiotis, kuri virvelė iš viršaus…“. Pamačiusi ir pasidžiaugusi šia nuostabia stovykla gamtos apsuptyje, Virginija į stovyklos uždarymą atvyko jau kartu su savo šokių grupėmis.

Molio paslaptys ir skambantys linkėjimai

Kūrybiniame procese svarbiausia – vidinė būsena, polėkis ir tinkama nuotaika. Tuo įsitikinusi ginkūniškė tautodailininkė Gitana Morkienė. Stovyklos metu Gitana dalyvius mokė senojo amato paslapčių – visi norintys galėjo patys pasigaminti molines švilpynes. Dėkingumas ir prasmingas linkėjimas jautriai nuskambėjo stovyklos uždarymo šventėje. Gitana stovyklos organizatorei ir šio projekto sielai Almai Meškienei įteikė ypatingą dovaną – simbolinį molinį varpelį. Įteikdama jį, kūrėja linkėjo: „Nors šis varpelis mažas, tačiau jis aidi garsiai ir toli. Teišgirsta visoje Lietuvoje apie šią stovyklą, jungiančią žmones.“

Meno terapija ir naujas daiktų gyvenimas

Dailininkė Birutė Kuicienė iš Šiaulių stovyklautojoms vedė dvi pamokas: „Menas, mezgimas ir psichologija“ bei psichologinį susipažinimą su savimi „Meno terapija“. Jų metu B. Kuicienė pasakojo, kaip namuose susikurti asmeninę meninę erdvę, skoningai eksponuojant meno dirbinius. Dailininkė dalijosi įžvalgomis apie tai, kad kūrybai ribų nėra – net ir suiręs, nebenaudojamas daiktas gali būti sėkmingai prikeltas naujam gyvenimui. Tuo įsitikino ir pačios stovyklautojos, išbandžiusios unikalią veiklą – piešimą ant gintaro, sutrūkusios apyrankės gabalėlių. Įkvėpta stovyklos aplinkos grožio, menininkė ir pati nenuobodžiavo – tapė paveikslus, perkeldama gamtos grožį ant drobių.

Velykaičių marginimo filosofija

Amatų stovykloje prie Juodlės vyravo pakili nuotaika – čia viešėjusi tautodailininkė Kristina Jankūnienė dalijosi unikalaus kiaušinių skutinėjimo ir marginimo meno paslaptimis. Edukacijos dalyvius ji ne tik supažindino su tautiniu paveldu, bet ir įkvėpė naujai pažvelgti į tradicijas. Autorė pastebėjo, kad didesnis kiaušinis – tarsi platesnė drobė, leidžianti nupiešti gražesnį raštą. Kristina velykaičius margina nuo ketverių metų – nuo tada, kai rankose pradėjo nulaikyti degtuką. O dabar jau jos šeimoje galioja griežta taisyklė: nori blynų – išpūsk kiaušinio lukštą Kristinai! Kūrėjai margutis – tai gili gyvenimo filosofija, kurioje kiekvienas brūkšnys turi prasmę: „Jeigu margindamas jį padalini išilgai, vienoje pusėje diena, kitoje – naktis. Jei padalini skersai – jame turi atsispindėti dangaus ir žemės ženklai.“

Miško eskizai ir istorinio paveldo atgimimas

Šiauliškio Gintauto Stungurio veikloje persipina režisūra, dokumentika, dailė ir paveldo išsaugojimas. Šiuo metu menininkas gyvena Kražiuose, kur toliau tęsia pradėtus darbus. Kultūros metraštininkas savo dokumentiniuose filmuose ir vaizdo darbuose dažnai fiksuoja iškilias krašto asmenybes, partizaninio pasipriešinimo atmintį ir regionų tradicijas. Šis kūrybinis impulsas atsiskleidė ir stovyklos metu, kur menininkas visas dienas paskyrė piešimui: eskizuose buvo gyvai užfiksuoti unikalūs Juodlės miško vaizdai ir stovyklavietė. Be to, čia G. Stungurys prasmingai pritaikė ir jaunystėje įgytą restauratoriaus specialybę. Vedamas pagrabos praeities reliktams, jis atjaunino Juodlės simboliu tapusią Marijos skulptūrą, kuri prie ežero buvo pastatyta dar 1993 metais.

Amatų perdavimas ateities kartoms ir kūrybos filosofija

Per dvi savaites stovyklą aplankė ne vienos mokyklos mokiniai, kurie savo akimis pamatė, kaip gimsta juostos, riešinės, makramė papuošalai. Ši stovykla – tai gyvas įrodymas, kokią didžiulę galią turi rankų darbas. Amatininkų perduodama išmintis šiandien yra aktuali kaip niekada, ypač jaunam žmogui. Juk kuriant savo rankomis lavinamas protas, ugdoma kantrybė, charakteris ir pasitikėjimas savimi. Senolių posakis „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ kviečia jaunąją kartą nepraleisti progos ir patiems atrasti šį vertingą gyvenimo bagažą.

Ši stovykla tapo puikia erdve gyvai pamatyti, kaip persipina dvi, atrodo, artimos, tačiau skirtingos sąvokos – amatininkas ir tautodailininkas. Nors abu meistrai dirba rankomis ir tęsia šimtametes tradicijas, jų kūrinių tikslas skiriasi. Amatininkas kuria praktiškus, kasdienybėje pritaikomus daiktus, kur pirmenybė teikiama funkcijai, patvarumui ir griežtam technologijų laikymuisi. Tuo tarpu tautodailininkas orientuojasi į dvasinę, estetinę vertę ir etnokultūros reprezentavimą, todėl jo darbai yra unikalūs autoriniai kūriniai, paliekantys vietos asmeninei meninei interpretacijai. Kitaip tariant, amatininkas nukala tvirtą tvorą, o tautodailininkas – unikalų saulutės kryžių. Juodlės stovyklos dvasia sujungė abu šiuos pradus.

Kaip byloja lietuvių išmintis, „gatavas amatas – tikras pamatas“. Ši stovykla įrodė, kad praktiniai įgūdžiai geba ir iš vartotojo „padaryti“ kūrėją. Organizatoriai, įkvėpti pavykusio renginio, tikisi, kad kitąkart Juodlės ežero ramybėje savo kūrybines galias išbandys ir smalsi jaunoji karta. Žinios ir amato paslaptys yra lengviausias, bet vertingiausias bagažas gyvenime, padedantis tvirtą pamatą savarankiškam keliui. Amatai ir rankų darbas jaunam žmogui gali tapti neįkainojama gyvenimo mokykla.

Vakaras prie Juodlės: dainos ir eilės, sujungusios bendruomenę

Stovyklą vainikavo pasidainavimų vakaras, kuriame dalyvavo Šiaulių rajono savivaldybės KC Bridų filialo Pakapės romansų atlikėjų grupė „Vėjūnė“ (vad. Julius Muliarčikas) ir Kelmės kultūros centro Šaukėnų kultūros ir amatų skyriaus pagyvenusių žmonių vokalinis-instrumentinis ansamblis ŠONA (vad. Diana Astrauskienė). Dainomis ir eilėmis kartu buvo pažymėta Gedulo ir vilties diena. Prisiminimais pasidalijo šaukėniškis mokytojas Stanislovas Jokūbauskas, o verčiančias suklusti eiles padeklamavo Sofija Blažienė.

Birželio 12 dieną nuskambėjęs amatų stovyklos uždarymas paliko neišdildomus įspūdžius. Skambėjo ne tik dainos, primenančios skaudžią istoriją, bet ir nuoširdžiausios padėkos stovyklos iniciatorei tautodailininkei, muziejininkei Almai Meškienei bei visiems, palaikantiems ir puoselėjantiems amatus. Nors šių metų stovykla jau baigėsi, jos organizatoriai jau dabar tiesia tiltus į ateitį, parodydami, kad tikrasis meistriškumas gimsta įdedant pastangų, o norintys pažinti rankdarbių kūrybos paslaptis ateityje visada laukiami prie šio kūrybinio židinio.

Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 9000 Eur.