Klasės susitikimas po 55 metų

Esam iš tų nedaugelio praeities abiturientų, kurie drausmingai susitinka kas penkmetį. Taip pasižadėjome užverdami Kražių vidurinės mokyklos duris, taip ir tebedarome iki šiol. Paskutinį šiųmetės gegužės savaitgalį susitikome po 55-erių…

Šiaip jau šis susitikimas mums liūdnas, nes jame nebebuvo mūsų auklėtojos Danutės Repšytės- Mazrimienės, kuri taip pat nėra praleidusi nė vieno mūsų, savo pirmųjų auklėtinių, klasės susitikimų. Vylėmės, kad taip bus ir šįkart, deja, balandį ji mus paliko. O mes jautėme pareigą pirmiausiai aplankyti bent nebylų šviežios žemės kauburėlį, o prie jo prisiminti ir kitus Amžinybėn išėjusius bendraklasius. Nuoširdų ačiū tarėme savo klasės žentui, auklėtojos vyrui Alfonsui, atėjusiam į mūsų šventę… Šiaip jau ponas Likimas mums gan maloningas: iš 28-ių baigusiųjų dar 22 miname šios žemės žolę. Gal čia mums Likimo kompensacija už tai, kad tuos šešis mūsiškius išsivedė gan jaunus? Nors, kuo labiau bėga metai, tuo stipriau žodis „jaunas“ įgyja kitokią reikšmę. Mano mažiausias anūkėlis, išgirdęs apie būsimą mūsų klasės susitikimą, didžiai nusistebėjo: „O tai jūsų dar yra gyvų?“ Ką ten anūkai, žvelgiantys į mus per septynis dešimtmečius, net vaikai, išgirdę, kad paruošėme stenduką išėjusiems, nusistebėjo: „Tai gal čia kokias  mirties metines minėsit?“ Teko primint, kad mes visi jau kaip ir galudieniai…

Rakto detektyvas

Ruošiantis klasės susitikimui ir kuisiantis po mokyklines nuotraukas, iškrito nuotrauka, kuri iš esmės pakoregavo mūsų susitikimo planus. Joje mes pozuojame nuotraukai prie mokyklos, o man ant kelių – simbolinis raktas. Išeitų, kad buvome dešimtokai. Pagal tuo metu buvusią mokyklos tradiciją, išeidami iš mokyklos vienuoliktokai įteikdavo dešimtokams simbolinį mokyklos raktą ir įpareigodavo juos būti tikrais ir atsakingais mokyklos šeimininkais. Dešimtokai vienuoliktokams įteikdavo lazdą, kad jie nesukluptų gyvenimo keliuose, kad turėtų į ką atsiremti. Bet nuotraukoje stovi keletas lyg ir ne klasiokų: kažkelintose klasėse mokėmės kartu, bet vidurinės kartu nebaigėme. Kaip čia taip? Pasitelkę bendras pastangas, vis tik išsiaiškinome, kad mes čia esame tikrai dešimtokai, kad dalis klasiokų iš nuotraukos į vienuoliktą klasę nebeatėjo dėl įvairių priežasčių pasirinkę vakarinę mokyklą…

Net DI nežino

„Užsivedę“ su rakto detektyvu, panūdome atgaivinti atmintį ir kitais klausimais. Silvai parūpo, o kada gi mes įžengėme į naująją Kražių mokyklą? Sako, kad dabarties laikais yra paprasta, kad užtenka dirbtinio intelekto paklausti. Pasirodo, nieko panašaus. Arba mes jau tokie seni, kad net DI informacijos neberanda? Jis parašė, kad tai nutiko 1962 metais. Bet tai buvo netiesa,  nes tais metais aš dar mokiausi Lenkvyčių pradinėje mokykloje, o po to, kai atėjau į Kražius, dar ne vienerius metus mokiausi „raudonojoj“ mokykloj. Taip ją vadinome dėl raudonų pastato plytų. Tuo metu Kražių mokykla, turėjusi apie 800 mokinių, talpinosi trijuose pastatuose: minėtame raudonajame pastate, esančiame pačiame centre, baltajame, buvusiame netoli bažnyčios, ir buvusioje kolchozo kontoroje. Atstumai tarp pastatų buvo nemaži, o mokytojai turėdavo per pertraukas suspėti iš vieno pastato į kitą. O ir „lauko būdelės“ tokiam būriui mokinukų šiandien būtų nesuvokiamas reikalas. Man, kadangi iš savo kaimo kasdien atvažiuodavau 7 kilometrus dviračiu, slidėmis ar pėsčiomis (priklausomai nuo oro sąlygų, nes autobusai Kaltinėnų keliu tuokart dar nekursavo, pavėžėti mokinukus niekam  nė į galvą neateidavo), tai svarbiausia būdavo nepavėluoti, nes tada savo klasę galėdavau pasiekti tik sutrukdžiusi trijų klasių pamokas – klasės buvo pereinamose patalpose. Ir jau su visam vargas, jei kuriam iš galinės klasės per pamoką pilvuką susukdavo… Šiandien, kai žvelgiame atgalios į tuos metus, atrodo, kad nuo jų nutolome šviesmečiais. Tad natūralu, kad šiandienos vaikams mes atrodome iš dinozaurų laikmečio.

Tiesiai į jubiliejų

Į naująją mokyklą mes atėjome jau būdami septintokai, 1966-aisiais. Oficialiai mokykla priduota eksploatacijai buvo 1965-ųjų antroje pusėje, o pamokoms duris atvėrė nuo 1966-ųjų rugsėjo. Šiandienos mokiniui net įsivaizduoti neįmanoma, kokia tai buvo šventė – it iš landynės patekus į rūmus. Ir Kražiai šventė. Tai buvo nepaprastos svarbos įvykis ne tik švietimo padangėje, juolab, kad Kražių mokykla ruošėsi minėti 350-ąsias mokyklos metines. Ir tai buvo 1967-ųjų kovą. Ir kokios tai buvo iškilmės! Sugužėjo į Kražius buvę mokyklos auklėtiniai, mokytojai, mokslo žmonės, o ir šiaip kražiškiai  iš visos Lietuvos. Kražiuose mokytojavęs Juozas Petrulis parašė ir pastatė pjesę „Juodieji broliai“. Artistai buvo mokytojai, moksleiviai. Buvo išleisti pašto ženklai ir vokai skirti Kražiams, o taip pat ir jubiliejinis ženkliukas, kurį išdidžiai segėjome. Po daugelio metų, jau mūsų Nepriklausomybės pradžioje, teko net pačiai vaidinti „Juoduosiuose broliuose“, pastatytuose Algimanto Armono. Mokykla vėl šventė kažkelintą jubiliejų. Vaidinome Medžiokalnyje. Aš buvau  bendrabučio prižiūrėtoja, o mano sūnus – vienas juodųjų brolių.

Rimkatės

Grįždami iš kapinių, stabtelime prie pat kapinių esančios trobelės. Šiandien jis tvarkingas namukas, o mūsų vaikystės metais buvo visiška lūšnelė, kurioje gyveno dvi senos panos davatkėlės – Natalija ir Rozalija. Rimkatėmis visi vadindavo, nes Kražiuose visos mergautinės pavardės baigdavosi galūne – atė: Balčiūnatė, Petrošatė, Rimšatė… Tai va toji Natalija Rimkatė mus visus mokė poterių, ruošė Pirmajai Komunijai. Sunku beįsivaizduoti, kaip mes į jos miniatiūrinį kambarėlį, kuriame dar stovėjo staklės skuduriniams takams austi, o prie tų staklių dar būdavo pririšta ožka, sutilpdavom? Ir dar tyliai turėdavom elgtis, nes mums jau buvo įkalta, kad tokie mūsų  mokslai yra sovietinės valdžios netoleruotini. Bet, ko gero, visi praėjome pro tą „akademiją“, bet neteko girdėti, kad kas blogo už tai būtų mūsų Natalijai nutikę. Per šiųmetį susitikimą jo organizatorė Silva paprašė pakelti rankas, kas įveikė Rimkatės „studijas“? Pasirodo, beveik visi, tik keletas mokėsi pas Ačatę.

Muziejuje

Aplankėme ir „mūruose“ įsikūrusį Kražių muziejų. Juk taip įdomu atgaivinti prisiminimus, juolab, kad ir tuose „mūruose“, tada dar aptriušusiuose ir griūvančiuose, taip pat vyko darbų pamokos, veikė mokyklos bendrabutis, virtuvė ir valgykla. O kartu gyveno keletas kražiškių šeimų, buvo naudojami kaip rūsiai daržovėms. Tokio pastato, tokių patalpų, kokios jos yra šiandien, mes net šviesiausiose vizijose negalėjome įsivaizduoti. Prie vieno stendų prisiminėme savo pirmąją lituanistę Vandą Rakauskaitę, kuri, kaip sužinojome po Nepriklausomybės paskelbimo, buvo partizanų ryšininkė Žibutė, leido partizanų laikraštį. Tada supratom, kodėl ji niekaip „neištardavo“ TSRS – visada sakydavo „tusurusu“… Nuo muziejaus neatsiejamas mūsų istorijos mokytojas Edvardas Dirmeikis, Kražiuose labiau Bomba nei pavarde vadintas. Tai buvo vienintelis mokytojas, kurio pravardė buvo stipresnė už pavardę ir niekad nekito. Oi kaip mes jo bijojom, bet kai atėjo stojamieji į aukštąsias, supratome, kokio stiprumo mokytojas buvo. Šiaip jau mokytojų be pravardžių nebūna, bet mūsų laikmečiu jų kaip ir nebuvo. Bent jau piktų, skaudžių. Tik atsimenu, kaip vieną mokytoją Katinu „pakrikštijom“, mat jis ėmė merginti vienuoliktoj klasėj vieną mūsų moksladraugę, o kadangi tai prasidėjo kovo mėnesį, mes  nusprendėme, kad tai – morčius, t.y. katinai aktyvūs. Nežinojom, kad Katiną palikome ilgam… Ačiū muziejininkei Sigitai už puikią ekskursiją.

Alytus Kražiuose

Kaip nepasivaikščiojus po senuosius Kražius, nepaieškojus jų gatvelių užkaboriuose senų prisiminimų. Kaip gražiai sutvarkyta Sarbievijaus gatvė, mūsų laikais Žemąja vadinta!!!  Bet  gatvelėse radom, mūsų akimis, ir lengvą chaosėlį. Kražiai buvo iš tų nedaugelio gyvenviečių, kur nebuvo sovietinio paveldo gatvių. Nebuvo nei Kolūkiečių, nei Komjaunimo, o tuo labiau kažkokių leninų. Bet Nepriklausomybės pradžioje vis tik kažkam šovė galvon gatvių pavadinimus keisti. Ir taip atsirado Alytaus gatvė. Atseit, alytnamių ten pastatė. Mes tai juokavom, kad Lauko gatvelę pervadino mūsų klasiokės Nijolės Miknevičiūtės garbei, nes ji po mokslų įsikūrė Alytuje. Mums nesuprantama, kodėl istorinė Kaltinėnų gatvė tapo Dariaus ir Girėno? Su visa pagarba šiems didžiavyriams, bet su Kražiais jų nesuriši. Mes iš Kražių išėjom, kai buvo dvi svarbiausios miestelio gatvės: Aukštoji ir Žemoji. Aukštosios neberadom, o Žemosios pavadinimą tik keletas namų besaugo. Matyt, dėl istorinės tiesos. Mūsų akimis, būtų labai gražu  buvę, jei kurią nors gatvelę būtume pavadinę rašytojo, dramaturgo, pedagogo Juozo Petrulio vardu. Jis buvo pirmasis mokytojas į Kražius tarpukaryje atvykęs su aukštuoju išsilavinimu, neminint gausybės Kražiams ir Lietuvai nuveiktų jo darbų.

Kiek gegutė iškukuos

Ilgam įnikome į mokyklinius albumus, kuriuos privalu buvo atsivežti. Už kiekvienos nuotraukos – ištisos istorijos. Juk ne tie laikai buvo, kai telefoną spaudinėdamas „kepi“ nuotraukas, o nepatikusias čia pat ištrini. Va taip ir diena ištirpo. Pasigirdo siūlymų, susitikimą pakartoti vėl po 5-erių, o jei būtų ūpas, ir dar anksčiau. Optimistai, sakyčiau… Bet, kita vertus, juk nežinai, kiek ta Medžiokalnio gegutė mums dar iškukuos…

Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 9000 Eur.