Lietuviškos kainos varo į neviltį

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Premjeras Saulius Skvernelis viešai pareiškė, kad tokių kainų kaip Lenkijoje Lietuvoje niekada nebus. Mėsos perdirbėjai garsiai svarsto, kad mėsa ir jos produktai netrukus turėtų brangti 8-10 proc. Pieno produktai šįkart brangsta kažkaip tyliai, tik atėjęs į parduotuvę pamatai, kad vienas ar kitas pieno produktas jau keletu centų pabrangęs. Nuo visų neatsilieka ir daržovių  augintojai – sako, dėl šlapios vasaros daržovės turėtų brangti bent 5 proc. Jau kažkokios bangos kyla ir dėl cukraus branginimo. Iš užsienių sugrįžtą mūsų artimieji šiurpsta: kaip jūs prie tokių kainų išgyvenate? Ir ką į tai atsakyt? Kad lietuviai ir Sibire ant ledo luito išgyveno?

Atlyginimai kainų nepaveja

Valdžios galvos, net į televizorių dėžutes sulindusios, vis labiau skurstančią tautą bando raminti, kad mes vejamės ES šalių kainas ir niekur nuo to nesidėsime. Tačiau kažkaip paslaptingai nutyli, kad mūsų atlyginimai nuo kitų ES šalių skiriasi kaip diena nuo nakties. Taip, vidutinis atlyginimas Lietuvoje pamažu didėja, tačiau daug metų jis yra vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje. Ekonomistai neslepia, kad, nepaisant į ES panašėjančių prekių kainų, mūsų šaliai reikės dar bent dešimtmečio, kol vidutinis atlyginimas bus panašus į Vakarų Europos šalių. Šiuo metu mūsų atlyginimai yra ketvirti nuo galo. Šiek tiek mažesni nei mūsų atlyginimai yra tik Rumunijoje, Vengrijoje ir Bulgarijoje. Tačiau skurdžiausiomis įvardintose šalyse ir kainos nė iš tolo neprilygsta lietuviškoms. Tose šalyse su mūsų piniginėm pasijunti padoriai turtingu. Oficialiai pripažįstama, kad Lietuvos vidutinis atlyginimas beveik 2,5 karto mažesnis už bendrą ES vidurkį. Be to, mūsų ekonomistai nė nedrįsta prognozuoti, kiek dešimtmečių prireiks, kol Lietuvoje atlyginimų ir kainų santykis bent daugmaž susilygins su kitomis ES šalimis. Kiek naudos iš 5 proc. padidėjusio atlyginimo, jei kainos per tą patį laikotarpį bus išaugusios 10 ar 15 proc.? Kaip toj Vytauto Šiškausko dainoj, „praraja vis gilės ir gilės…“

Vokietijoje – jau pigiau

Dažnas esame girdėję, kad ne tik kaimyninėje Lenkijoje, bet ir turtingoje Vokietijoje kai kurių prekių kainos yra mažesnės negu Lietuvoje. Ir tuo akivaizdžiai įsitikinau, kai vienai nakvynei teko sustoti Vokietijos viduryje, o kelionės gidė pasiūlė mums apsilankyti „Kauflande“, dideliame nedidelės gyvenvietės prekybos centre. Laiko apsipirkimui davė vos valandą, tad jokių lūkesčių kaip ir neturėjome, nes per tiek laiko net susigaudyti tokiose erdvėse neįmanoma. Tačiau eidama per prekybos salę atkreipiau dėmesį į lagaminą. Lygiai tokį pat, kokį ketinau pirkti prieš išvykdama į kelionę. Nedidukas, vieno žmogaus trumpai kelionei. Žiūriu, ir firma ta pati, ir modelis, netgi spalva tokia pat, kaip ir dizaino detalės. Lietuvoje lagamino nepirkau, nes pagailėjau pinigų. Jis kainavo 52 eurus. Tuo tarpu ant „manojo“ lagamino Vokietijoje buvo nurodyta, kad jis kainuoja… 26 eurus. Nepatikėjau, todėl su lagaminu nuėjau iki kasos pasitikslinti – taip, vokiškasis lagamino variantas kainavo lygiai dvigubai pigiau. Ir tai nebuvo jokia akcija ar išpardavimas.

Kadangi jau turėjau talpą, tad daug nesirinkdama (nes tam neturėjome laiko) prisikroviau prekių, kiek tilpo į lagaminiuką: skalbimo priemonių, šampūno, kavos… Manau, to gėrio parsivežiau mažiausiai metams. Namuose nuėjusi į savo miestuko „Maximą“ ramiai sulyginau savo prekių čekio ir lietuviško prekybos tinklo lentynos kainas. Pasidarė silpna: šampūnas, kurį Vokietijoje pirkome už 2 eurus, namuose kainavo beveik 6. Skalbimo priemonė, už kurios pakuotę Vokietijoje mokėjau 4 eurus, „Maximoje“ kainavo 6 eurus… Netgi kava pigesnė, už ją mokėjau tiek, kiek Lietuvoje kainuoja akcijų metu…. Kelionės draugė pasičiupo maudymosi kostiumėlį anūkėlei: sakė, „Akropolyje“ jis kainuoja 8 eurus, o „Kauflande“ – du. Puskojinių pakuotė (5 poros) – vienas euras…

Vokiška kokybė – neginčijama

Ne mažiau nei kaina svarbu ir prekių kokybė. Dėl tikrai vokiškų prekių kokybės dar neteko girdėti nė vieno burnojant. Kiekviena šeimininkė patvirtins, kad Vokietijoje pirkti skalbimo milteliai kur kas švariau skalbia, kur kas kokybiškesnės yra jų kitos cheminės buities priemonės, o Vokietijoje pirktos kavos su ta, kuri parduodama mūsų prekybos centruose, nė lyginti negalima. Ir tai jau nebėra vien nepatenkinto pirkėjo burnojimai. Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos vadovai neseniai kreipėsi į Europos Komisiją, kad ši imtų tirti skundą, paremtą keliais pastaraisiais metais atliktais tyrimais dėl produktų kokybės. Nors gandai, kad į Europos rytus yra siunčiamos prastesnės kokybės prekės, sklandė ne vienerius metus, tik 2011 metais Slovakijos vartotojų asociacija palygino savo šalyje ir kaimyninėje Austrijoje parduodamus tokius pačius produktus. Ir visais atvejais, išskyrus vieną, Slovakijoje parduodami produktai buvo prastesni. Po jų tokius tyrimus atliko ir čekai, kurie išsiaiškino, kad pusė produktų, parduodamų Čekijoje, buvo prastesnės kokybės. Antai, „Rama“ margarine buvo aptikta mažiau riebalų. Čekijoje parduodamuose „Pepsi“ ir „Nestea“ gėrimuose buvo saldiklio vietoj cukraus. Kiaulienos konservuose Vokietijoje buvo tik kiauliena, tačiau Čekijoje juose jau buvo ir mechaniškai atskirtos paukštienos mėsos, įvairių priedų. Atlikti tyrimai parodė, kad Vakarų bendrovės buvusioms komunistinėms valstybėms skirtiems maisto produktams naudoja pigesnius ingredientus. Bulgarijos premjeras Boiko Borisovas tokią praktiką pavadino „maisto apartheidu“, o Čekijos žemės ūkio ministras Marijanas Jurecka vasario pabaigoje pareiškė, kad Rytai jau pavargo būti „Europos šiukšliadėže“. Deja, Lietuvoje dar neteko girdėti, kad tokiais tyrimais būtų užsiimta. Nors kainų pasiutpolkė tęsiasi, dėl kokybės kol kas niekas nekvaršina galvų.

Lietuviui ir Šveicarijoje – nebebrangu

Taip jau atsitiko, kad birželį teko maklinėti su kolege Vilniuje po parduotuves, nes ji ieškojo  dovanos anūkei diplomo gavimo proga. Ieškojom laikrodėlio. Gero, šveicariško, kad ji visada močiutę prisimintų, net kai šios nebebus. Tuomet ir aš atkreipiau dėmesį į laikroduką, kainavusį, berods, 580 eurų. Labai gražus, tik kaina man buvo neįkandama. Ir štai liepą atsidūriau labai brangia šalimi laikomoje Šveicarijoje, o pasivaikščiojimo po Liucerną metu kelionės gidė pasiūlė mums užsukti ir į laikrodžių parduotuvę. Firminę, kur garantijas 5-eriems ir net daugiau metų duoda. Vajetau… toks pat laikrodėlis, tik galiu jį pirkti už… už 96 eurus. Tiesa, tokia kaina buvo su nuolaida, vyko akcija. Tačiau jei net pridėtum antrą tiek ir laikrodis liktų be nuolaidos, vis tiek jis nė dviejų šimtų nekainuotų. O Lietuvoje jis kainavo 580 eurų. „Nusiaubėme“ Liucernoje ir kitos parduotuvės skyrių, prisipirkdami „Victorinox“ firmos peilių, kurie ten kainavo ketvertu eurų pigiau nei Lietuvoje, ir tuo pačiu galėjai būti garantuotas, kad perki tikrai firminį daiktą, o ne kokią kinų klastotę, kas labai „madinga“ Lietuvoje. Beje, atkreipėme dėmesį, kad Šveicarijoje tik maisto kainos yra aukštokos, tačiau visa kita mūsų, pripratusių prie lietuviškų kainų, nebebaido.

Vokiečiui Nidoje per brangu

Neseniai kaimynas, dirbąs „Sedulos“ poilsiavietėje, pasakojo, kaip vokietis, su savo kemperiuku atvažiavęs į „Sedulą“, jam, kaip senam pažįstamam rodė nuotraukos iš Latvijos pajūrio, girdamas šio grožį. „Aš jam sakiau, kad ir mūsų Nidoje ne prasčiau. O jis atsakė tai žinąs, bet Nidoje jam per brangu…“,– pasakojo kaimynas.

Taigi, net vokiečiams mūsų Nidoje jau per brangu. Pokalbis su vokiečiu paskatino pasidomėti, kokios ten kainos iš tikrųjų. Skaičiuojam: persikelti keltu lengvuoju automobiliu per marias kainuoja 11,05 euro, keleiviui 0,8 euro. 20 eurų už įvažiavimą į Neringos savivaldybės administruojamą Kuršių nerijos nacionalinio parko reikia sumokėti Alksnynės poste.

Tiesa, galima iš Klaipėdos patiems persikelti keltu ir į Nidą važiuoti autobusu. Keturių asmenų šeimai autobusu iš Smiltynės kelionė kainuos 13,6 eurų. Tačiau kur palikti automobilį? Visos aikštelės Klaipėdos miesto centre yra apmokestintos. Artimiausia jų – Pilies gatvėje greta piliavietės. Kas gali garantuoti, kad savaitei šioje vietoje paliktas automobilis po savaitės tebestovės toje pačioje vietoje ar nebus apdaužytas? O ir kiek toks stovėjimas kainuos? Iš koto verčia ir kainos pačioje Nidoje: elektrinių paspirtukų nuoma – 20 eurų už valandą, dviratis valandai – 3 eurai… Rūkytų žuvų kainos jau išeina už proto ribų: rūkyti karšiai kainuoja nuo 4 iki 9 eurų, ešeriai – 5 eurai, unguriai – 50 eurų… Ir tiek  kainuoja žuvys ne kokiame nors žemyno didmiestyje, o senas tradicijas turinčiame žvejų kaime prie pat Kuršių marių! Prekeivių, paslaugų teikėjų apetitai man jau primena seną sovietmečio anekdotą: atvažiavo gruzinas su mandarinais į turgavietę ir prašo už juos triskart brangiau nei kiti prekeiviai. Žmonės jo klausia, kodėl jis taip elgiasi? Gruzinas atsako: „Žinai, man šiuo metu pinigų labai reikia.“

Tai ir skrenda lietuvaičiai atostogų ir Turkiją, Maljorką ar į kokią Graikijos salą, kur viskas neginčijamai pigiau.

Ir ko tie lietuviai bėga?

Neseniai teko girdėti Vyriausybės kanclerės Mildos Dargužaitės nusistebėjimą, kodėl žmonės vis dar bėga iš Lietuvos? Juk taip gyvenimas gerėja, o žmonės kažkodėl jo nejaučia. Girdi, BVP auga 4 proc., užsienio investicijos auga, vien „Investuok Lietuvoje“ per pirmą pusmetį sukūrė 37 proc. daugiau darbo vietų ir t.t. O žmonės sako, kad gyvena blogiau ir kraunasi lagaminus (kuriuos pirkti, pasirodo, užsienyje irgi pigiau). Tačiau, laimei, Vyriausybės kanclerė žino ir kaltininką – tai žiniasklaida, kurioje trūksta realybę atspindinčių naujienų. Tų kaltininkų gretas, ko gero, šiuo savo rašiniu pildau ir aš…