Mokslinėje konferencijoje – nauji Kelmės istorijos faktai

Kelmės krašto muziejuje įvyko jo organizuota mokslinė konferencija „Kelmei – 540“. Pasak muziejaus direktorės Danutės Žalpienės, ši konferencija – tai dalis projekto, kuriuo siekiama išryškinti Kelmės svarbą regioniniame kontekste. Šį mėnesį, kai vyks Muziejų naktys, bus pristatyta Kelmės dvaro savininkų Gruževskių giminės apdovanojimų kolekcija. Liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės ir Tautiškos giesmės dieną – Gyvosios istorijos klubas parodys programą, skirtą 1830–1831 metų sukilimui, kurio vienas ryškiausių veikėjų buvo Julius Gruževskis.

Šios konferencijos dalyvius pasveikino mūsų rajono meras Ildefonsas Petkevičius, kuris kartu su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Ieva Lasauskiene pranešėjams įteikė suvenyrus.

D.Žalpienė pristatė senųjų nuotraukų parodą „Kelmės miesto gyventojai“. Direktorė taip pat priminė, kodėl Kelmės gimtadieniu laikomi 1484-ieji, priminė ir kitas versijas, susijusias su miesto vardo paminėjimu.

                      Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jonas Drungilas skaitė pranešimą „Nauji Kelmės savininkų Gruževskių giminės istorijos puslapiai XVI a. pabaigoje – XVIII a.“. Vilniaus universiteto docentės, dr. Aušrelės Kristinos Pažėraitės pranešimo tema – „Kelmės ješiva – viena įdomesnių Rytų Europos judaizmo dvasinių seminarijų“. Nors dr. Vacio Vaivados pranešimo tema buvo „Kelmės evangelikų reformatų bažnyčios regioninis vaidmuo XVII –XVIII a.“, lektorius pagrindinį dėmesį skyrė Kelmės krašto dvarus iki XVI a. vidurio valdžiusiai Kontautų giminei. Iš Užvenčio kilęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkas, doktorantas Laurynas Giedrimas pristatė skaidrėmis iliustruotą pranešimą „Kelmės katalikų klebonija ir parapija XIX a. I pusėje.

Kodėl šiemet švenčiame Kelmės jubiliejų

D. Žalpienė priminė, kad Kelmė savo gimtadienį pirmą kartą šventė 2004 m., t.y. miesto 520-ąsias metines. Tada vyko taip pat šiai sukakčiai skirta konferencija, kurioje dalyvavo ir Lietuvoje garsūs kraštiečiai. Tai buvo paskutinis renginys. Beje, per prabėgusį dvidešimtmetį niekas daugiau ir neorganizavo mūsų kraštiečių sambūrio. Kelmė savo gimtadienio nešventė dėl to, kad nebuvo nustatyta tiksli miesto paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data. Tiesa, buvo keliamos įvairios su Kelmės paminėjimu susijusios versijos. Buvo teigiančių, kad Kelmė primą kartą paminėta 1253 metais. Ši versija buvo siejama su Zelmės vietovės pavadinimu. Vėlesni tyrinėjimai šią hipotezę paneigė, nes paaiškėjo, kad Zelmė buvo Kuršių gyvenamoje teritorijoje, dabartinėje Latvijoje. Kelmės pavadinimas sietas ir su 1295 m. minima Kymelio pilimi. Tačiau paaiškėjo, kad ši pilis buvo prie Nemuno ir ten dabar yra išlikęs Kymelio kaimas. 1395 m. istoriniuose šaltiniuose paminėta Stabakalnė. Bet paaiškėjo, kad ši vietovė greičiausia buvo tarp Viduklės ir Lyduvėnų. Kelmę savo raštuose mini ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Pagal jį Kelmėje bažnyčia turėjo būti pastatyta netrukus po žemaičių krikšto – apie 1416 metus. Tačiau vyskupas tikriausiai lotynų kalboje paminėtą vietovę Ketra neteisingai išvertė į lietuvių kalbą ir pavadino Kelme.

Šio amžiaus pradžioje Kelmės rajono savivaldybė kreipėsi į Istorijos institutą ir paprašė, kad būtų nustatyta tikroji Kelmės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose data. Šį tyrimą atliko dr. Arūnas Dubonis. Jis, remdamasis naujausiais šaltiniais, o pirmiausia Vinco Juzimo rankraščiais, nustatė, kad Kelmėje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1484 metais ir jos fundatorius buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. Šis V. Juzumo rankraštis dabar saugomas Varšuvoje. A. Dubonio tyrimo medžiagą 2003 m. išspausdino „Bičiulio“ laikraštis. Pasak D. Žalpienės, ši publikacija tėra vienintelė, nes jokiame leidinyje ji nebuvo spausdinta.

Daugiau žinių apie Kelmę yra nuo XVI a. pabaigos, kai 1591 m. Kelmės dvaras tapo Gruževskių nuosavybe. Yra išlikęs Gruževskių giminės archyvas, kuris dabar saugomas Vilniuje, Vrublevskių bibliotekoje. Šiuo archyvu daugiausia ir remiasi Kelmės istorijos tyrinėtojai.

Tiesa, V. Vaivada teigė, kad nėra šimtaprocentinės garantijos, jog V. Juzumo rankraštyje Kelmės paminėjimas 1484 m. yra teisingas ir tiesas pagrįsti pakanka argumentų. Istorikas atkreipė dėmesį, kad senojoje mūsų tautos istorijoje yra ne vienas klaustukas. Jis paminėjo viduramžiais Žemaitijoje garsią Kontautų giminę. Pasak V. Vaivados, su Kelme yra susijęs Mykolas Kontautas, o kai kuriuose šaltiniuose minima 1439–1440 m. data.

Pastebėsime, kad apie Kelmę rašytinių šaltinių nėra daug. Galbūt ir dėl to, kad Kelmė, palyginus su Kražiais, viduramžiais nebuvo tokia garsi. Tiesa, Kelmės dvaras yra minimas anksčiau nei 1484 m., bet jis siejamas su Kražiais. Keliuose šaltiniuose galima rasti pavadinimą Kražių (Kelmės) dvaras.

XVI a. II pusėje Kontautų giminės įtaka Žemaitijoje sumenko. Istorikas paminėjo, kad šaltiniuose XVI a. antroje pusėje minimas Mykolas Kontautas, kurio dukra (vardas nežinomas) ištekėjo už Kelmės dvaro savininko Bogdano Solomereckio. Šis 1591 m. pardavė Kelmės dvarą Gruževskiams.

Nauji faktai apie Gruževskių giminę

J. Drungilas pateikė naujų faktų apie Kelmės savininkų Gruževskių giminės istoriją XVI a pabaigoje – XVIII amžiuje. Jau anksčiau rašytuose straipsniuose J. Drungilas pabrėžė Kelmės išskirtinumą – tai dvaro miestas, nes su dvaru susijusi kelių šimtmečių Kelmės istorija. Nuo šios giminės laikų prasidėjo ir mūrinės Kelmės istorija: buvo pastatyti mūriniai dvaro vartai, mūrinė Reformatų evangelikų bažnyčia, formavosi gatvės ir t.t. Pirmuoju minimas Jonas Gruževskis, 1560–1580 m. Nechnievičių (dabartinė Baltarusija) dvarų vietininkas, o nuo 1560 iki 1592 m. – Šiaulių seniūnijos vietininkas. Jam nuo 1586 m. priklausė Želvių, nuo 1587 m. – Šilėnų dvarai, o nuo 1591 m. – Kelmės valda. Pastarąją J. Gruževskis nupirko iš B. Solomereckio už 15 000 kapų grašių. J. Gruževskis laikomas pirmosios Kelmės dvaro kartos atstovas. Jis ir suformavo dvaro žemėvaldą. Antrąja karta J. Drungilas įvardina Jurgį Gruževskį – Žemaičių žemės teisėją. Prie jo atsirado sukurtas reprezentacinis mūrinis dvaras.

Trečioji karta tapatinama su provincinio dvaro kultūra (knygos, paveikslai). Jos atstovu minimas Jokūbas Gruževskis – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) virtuvininkas. Jis priklausė LDK elitui. Penktosios kartos atstovas Marcijonas Gruževskis – Prūsijos kariuomenės kapitonas.

Šeštajai kartai atstovauja Gruževskiai: Jurgis Viktoras – LDK generolas adjutantas, Jokūbas Ernestas – LDK kariuomenės majoras, bei Marcijonas – LDK rotmistras.

Septintos kartos atstovas – jau minėtas Julius Gruževskis, 1831 m. sukilimo dalyvis.

Kelmės dvaras nuo XVI a. pabaigos turėjo archyvą, nuo XVII a. – biblioteką bei portretų kolekciją. XVIII a. dvare buvo orkestras, atsirado unikalus numizmatikos rinkinys bei saulės laikrodis.

Kelmės ješiva – svarbi ir Rytų Europai

Tokią išvadą pateikė pranešimą apie Kelmės ješivą skaičiusi docentė, dr. A. Pažėraitė. Jos teigimu Kelmės ir Telšių ješivos įsteigtos XIX a. pabaigoje, pasižymėjo dviem išskirtinėmis savybėmis – buvo ne tik tradicinių rabiniškų studijų institucijos, prisitaikiusios didžiųjų lietuviškų ješivų modelį, kurį pirmasis XIX a. pradžioje Valažine buvo įdiegęs Vilniaus Gaono mokinys Chaimas iš Valažino. Buvo ir modernių naujovių – šiuose studijų namuose studentams nebuvo draudžiama, netgi laikyta pageidautina, būti susipažinusiems su bent kai kuriais pasaulietiniais mokslais. Čia besimokantieji gilinosi į matematiką, geografiją, rusų kalbą ir kitus dalykus. Tai buvo beprecedentis įvykis Lietuvos ješivose.

Bene geriausiai žinomas Kelmės rabinas – Rabi Simcha Zisel Broidas, kuris ir įkūrė vieną žymiausių ješivų Lietuvoje – Kelmės Talmud Torą. Ji veikė iki 1941 metų. Judaizmas, kaip ir krikščionybė, turėjo įvairių atmainų, kurios akcentuodavo vienus ar kitus dvasinius dalykus. Kelmės ješiva išsiskyrė tuo, kad joje mokėsi patys gabiausieji. Kelmėje buvo akcentuojamas musarų mokymas. Talmud Toros pastatą, kuris buvo dabartinėje Vytauto Didžiojo gatvėje, kur šiuo metu įsikūrusi „Kelmės prekyba“, „Maximos“ parduotuvė, taip pat stovi buvusio kino teatro „Rūta“ pastatas, juosia aukšta tvora, atskirianti nuo joje besimokančios likusios bendruomenės, studentai išsiskyrė savo apranga, taikydavo tylėjimo praktiką. Remdamasis Lipkino Salanterio mokymu, Rabi Simcha Zisel Broidas suformavo studijų programą, paremtą taisykle: pirmiausia studentus supažindinti su materialiojo pasaulio žiniomis, o tik po to gilintis į dvasinius dalykus. Ješivos biblioteka garsėjo turtingumu ir buvo prieinama visiems, studijuojantiems Torą.

1872 m. S. Zivas nusipirko žemės sklypą, kuriame norėjo plėsti ješivos veiklą, tačiau įtari vietos valdžia to daryti neleido ir 1876 m. uždarė ješivą. S. Zivas ieškojo vietos kitur ir rado pastatą Gruobinios (Grodino) miestelyje, kur 1880 m. atidarė naują ješivą. Dėl prastos sveikatos jau 1881 m. buvo priverstas grįžti į Kelmę, kur jam vėl leista mokytojauti. 1886 m. dėl sudėtingo administravimo teko uždaryti ir Gruobinios ješivą. Ješivoje mokydavosi apie 30-35 studentus. Dalis studentų 1892 m. išvyko gyventi į Palestiną. Iki pat 1941 m. ješivos vadovais dirbo įvairūs S. Zivo giminaičiai.

Istoriją papildo duomenys apie kleboniją ir parapiją

L. Giedrimo teigimu, Kelmės miesto, jos apylinkių istoriją papildo ir bažnytiniai dokumentai. Tą istorikas įrodė, pateikdamas faktus apie Kelmės kleboniją ir parapiją XIX a. pirmoje pusėje. Jis rėmėsi Kelmės klebonijos ir parapijos vizitavimo aktais.

Klebonijai priklausė klebono gyvenamasis namas, kurio pamatai – akmeniniai, sienos – iš pušinių rastų, apkaltos lentelėmis, stogas – šiaudinis, virš jo buvo kaminas, durys – su geležiniais vyriais. Buvo trys dideli kambariai ir tiek pat kambariukų, alkierius (priestatas) bei sandėliukas. Buvo ir šeimynos namas. Be to, buvo špitolė – mokykla. Jos pastatas buvo senas, stovėjo prie kapinių. Vaikai mokėsi skaityti, rašyti, krikščioniškojo mokslo ir aritmetikos pagrindų. Mokytis pradėdavo nuo lapkričio 1-osios, o pamokos baigdavosi balandžio 23-ąją, t.y. per Jurgines. Vasaromis tėvai pasiimdavo vaikus tarnauti ūkiuose. Mokykla buvo nedidelė ir mokėsi apie dvidešimt vaikų. Tai buvo ir dėl to, kad arti veikė Kražių, Padubysio, Raseinių mokyklos.

Klebonija turėjo ir kilnojamo turto: alavą (plokščias dubuo), šešias lėkštes, po dvi žvakides, tiek pat senų katilų, pjūklą, kirvį, du dalgius, vos dvi stiklines ir vieną taurę.

Jos bibliotekoje buvo teologinių, istorinių ir filosofinių knygų.

Klebonija turėjo ir ūkinius pastatus: klėtį, karvidę, arklidę, vežiminę, tvartą, bravorą, kluoną. Tačiau neturėjo karčiamos. Pagal 1821 m. duomenis klebonijos ūkyje buvo trys melžiamos karvės, jautis, telyčia, trys paršavedės, paršas, du paršiukai, žąsinas ir trys žąsys, antis, antinas, gaidys bei šešios vištos. Vizitacijos akte užfiksuota, kad tais metais rastos dvi lašinių paltys, keturios dešros ir tiek pat skilandžių, pora kumpių, rugių, miežių, grikių, kviečių.

Kelmės klebonija dvarų neturėjo. Jai priklausė 8 valakai, 18 margų, 150 prentų žemės. Be žemės klebonija valdė Dikšių, Sutkių, Kušleikių, Tolušių ir Norkių kaimus. Turėjo priėjimą prie Kražantės upės, kurioje klebonijos gyventojai turėjo teisę žvejoti. Be to, klebonijai priklausė pusė tvenkinio ant Vilbėno upės, tačiau tame tvenkinyje Kelmės šeimininkas Gruževskis draudė žvejoti.

Kleboniją ir parapiją valdė klebonas, kuriam talkino du vikarai. Kelmėje gyveno altarista, bet altarija sudarė atskirą ūkį. Prie bažnyčios tarnavo zakristijonas, vargonininkas ir trys varpininkai.

L. Giedrimas lygino Kelmės parapiją ir kleboniją su Liolių, Kražių, Lyduvėnų bei Vaiguvos parapijomis ir klebonijomis. Tytuvėnų klebonijos ir parapijos duomenų nenaudojo dėl specifikos, nes ten viskas buvo skaičiuojama kartu su vienuolyno turtu. Pasak pranešėjo, Kelmės klebonas ir jo talkininkai, lyginant su kitomis parapijomis, gyveno gerai, nes turėjo nemažai žemės ir aptarnavo didelę parapiją. Tačiau klebonijoje nebuvo didelės prabangos, kaip kad, pavyzdžiui, Šaukėnuose, nes Kelmės parapijoje nebuvo stambių dvarininkų. Kelmės šeimininkai Gruževskiai buvo reformatai evangelikai ir katalikų parapijai dėmesio neskyrė.

R. Ščiglinskienės ir S. Maziliausko nuotr.