Mūsų purvinoji Malūno gatvė

Leonora MIKUTIENĖ
(Kelmė)
Atspėkite, gerbiamas skaitytojau, kokioje pasaulio vietoje yra šis kelias? Ne, tai ne mano vaikystės kaimo, kuriame jau du dešimtmečius nebėra kolūkio centro, glūduma. Ne, tai ne kaimyninės šalies miško kelias, vedantis į niekur. Ne, tai tikrai ne praėjusio amžiaus pradžios pamiršto Lietuvos kampelio nuotrauka! Neatspėjote, jei čia nebuvote. Gerai, kad nebuvote, automobilis ar bent batai švarūs liko. Kelmės miestas, 2015 m. vasario 24 diena, Malūno gatvė ir jos prieigos, kitaip tariant, miesto veido paausys, nepraustas, nešluostytas, nes niekam nematomas ir sunkiai randamas. Net gatvės nuorodos iš pagrindinės Vytauto Didžiojo gatvės nėra!
O miesto veidas gražus! Renovuoti namai, lyg prabangiausi skaistalai, spindi, gaiviomis spalvomis veidui gyvastį suteikia; šypsena prasiskleidžia skoningų ir brangių gėlynų žiedais, kurių kvapas apgaubia veidą romantišku šydu; trinkeliuoti šaligatviai ir net automobiliams skirtos vietos veidui suteikia stangrumo. Gražuolė Kelmė, kas drįstų neigti! O tas paausys lyg prie veido, bet juk ne veidas… Net pasiklydęs miesto šventės svečias iš tolimos draugiškos šalies neužklys, suks atgal, pirmą duobę priėjęs, nes juk miestas baigėsi, o ir patiems viršininkams reikalo nėra čia kratytis, jei nei močiutė, nei pusbrolis, nei kitas giminaitis negyvena. Prašėm, rašėm, parašus rinkom. „Prijungsim jus prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, va, tada tikėkitės“,– sulaukėm atsakymo ir buvome kantrūs. Prijungė mus prie kanalizacijos, tam tikslui iškasti grioviai prieš kelis metus užmaršties žolėmis apžėlė. Šiemet bus jau 15 metų, kai gyvenimo vingiai mane į šiuos purvynus atvedė. Kitiems nelaimėliams, mano kaimynams, dar mažiau pasisekė. Taip pat, jei ne dar baisiau, atrodo ir Malūno gatvės draugės – Taikos (iki Kelmės dujų ūkio), Rudupio, Rasos. Draugė šaukia pro petį, mano rašliavą pamačiusi,– ir Žvejų gatvę paminėk, atsibodo su guminiais maklinėti! Tiesa, pravažiuoja buldozeris keliskart per metus, kai jau šiukšlių mašina sunkiai beropoja. Išsvaidome ratais akmenis (nesiskundė kaimynai, kad kas į langus pataikė), išvažinėjame ne vietoje paliktas kopas, būna pakenčiama, kol vėl lietus palyja. Kas pagalvoti galėjo, kad tiek metų teks purvynus mieste batais ir automobilių ratais minkyti. Nustebs daktarėliai, kai šių gatvelių žmonės, nė dienos traktorininkais nedirbę, vibracine liga pradės sirgti nuo kasdienio purtymosi per nesibaigiančias duobių virtines. Apie automobilius nekalbėsiu, tai juk tik mechanizmas…
Laukiu atsakymo su nurodyta data (nors metų tikslumu), bet jei atsakingųjų už miesto gerbūvį (esamų, ar jau naujųjų) atsakyme bus nors vienas iš šių žodžių – gerinsime, sieksime, tobulinsime, stengsimės, atsižvelgsim, ieškosime lėšų, inicijuosime, didinsime, vykdysime kelių priežiūros ir plėtros programas ir t. t.(atspėjote, iš kur šie žodžiai?), tai net nesivarginkite. Tegul redakcija toje vietoje naują receptą šeimininkėms išspausdina, o mes nebeilgai tikėsime, kad, kaip šiandien šaukiama garsiai, svarbiausia – ŽMOGUS!
Žmogus,…mogus, …ogus…,– atkartoja aidas Malūno gatvės purvynuose….