„Nykstantis Užvenčio dvaras: prarasti negalima išsaugoti“
Gegužės 27 dieną surengta ekspedicija į Užvenčio dvarą, kurią organizavo istorikas Laurynas Giedrimas, Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos Užvenčio bibliotekininkė Regina Karpienė ir Užvenčio kraštotyros muziejaus muziejininkė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė. Visi besidomintys Užvenčio krašto istorija rinkosi prie kraštotyros muziejaus, kur prasidėjo ekspedicija po nykstančią Užvenčio dvaro teritoriją.
Renginio pradžioje visi susirinko Užvenčio dvaro svirne, kuriame įsikūręs Užvenčio kraštotyros muziejus. Čia istorikas Laurynas Giedrimas supažindino ekspedicijos dalyvius su tuo, kaip buvo įkuriami dvarai, kaip įsikūrė Užvenčio dvaras ir visais per ilgą laiką jį valdžiusiais ponais bei garsiais dvaro nuomininkais. Muziejininkė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė papasakojo apie dabartinę pastatų būklę bei jų išsaugojimo svarbą ir reikšmę. Taip pradėtas renginių ciklas „Nykstantis Užvenčio dvaras: prarasti negalima išsaugoti“.
„Užvenčio dvaras susiformavo XIV a. pabaigoje–XV a. I pusėje. Apie ankstyvąją Užvenčio dvaro istoriją kol kas duomenų beveik nėra, o išlikę pavieniai faktai reikalauja patikslinimo. Užvenčio krašto tyrinėtojo Vaclovo Rimkaus duomenimis, 1587 m. Užvenčio dvarą ėmė valdyti Simonas Vaina. Vainų giminė Užvenčio dvarą valdė daugiau nei 150 metų. Dvarininkų Vainų dėka Užventyje XVII a. pradžioje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Užvenčio žemių laikytojas Matas Vaina dar prieš savo mirtį 1606 m. (Vaina tais metais mirė) spėjo Užventyje pastatyti pirmąją bažnyčią, o jo našlė Elžbieta Goslavska-Vainienė paprašė Lenkijos–Lietuvos valdovo Zigmanto III Vazos suteikti bažnyčiai nuolatinę fundaciją.
V. Vaina buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Kotryna Elžbieta Štibichen susilaukė dviejų sūnų – Motiejaus ir Benedikto. Benediktas (mirė apie 1680 m.) tapo Užvenčio tijūnu ir su broliu Motiejumi pasidalijo Salantų valdą. Benediktas vedė Marijoną Kęsteraitę ir susilaukė sūnaus Dominyko, kuris vėliau tapo Užvenčio seniūnu. Tikėtina, Dominykas turėjo sūnų Jurgį Vainą (Dominykas buvo vedęs Kristiną Letovą, tačiau duomenų apie vaikus nėra, todėl galbūt J. Vaina buvo buvo Dominyko sūnus iš antros santuokos arba giminaitis). J. Vaina jau 1723 m. buvo Užvenčio seniūnas. J. Vaina vedė Oną de Miunster (Anna de Münster) su kuria turėjo sūnų Mykolą Mateušą (1727–1757) ir dukterį Marijoną Reginą (1731–1767), kuri ištekėjo už Žemaitijos kašteliono Mykolo Gorskio. M. R. Vainaitei ištekėjus už M. Gorskio Užvenčio dvaras tapo Gorskių valdų dalimi. Po M. Gorskio Užvenčio dvarą valdė jo sūnus Stanislovas Augustas Gorskis.
Dar nėra žinoma kokiu būdu, tačiau XIX a. I pusėje (maždaug apie 1820 m.) Užvenčio dvaras tapo lenkų politiko, finansininko, Gardino gubernijos maršalkos, Lenkijos karalystės finansų ministro Pranciškaus Ksavero Druckio-Liubeckio (1778–1846) nuosavybe. Druckių-Liubeckių giminė dvarą valdė iki pat XX a. pradžios, tačiau dvare jie negyveno ir, tikėtina, net nesilankė. Druckiai-Liubeckiai Užvenčio dvarą nuomojo.
Druckių-Liubeckių laikotarpiu Užvenčio dvare šeimininkavo Karolis Dambrauskas, Liudvikas Grombčevskis, Anupras Rimkevičius, Ignacas Osieckis, Anupras Pečkauskas. Anupras ir Vilhelmina Rimkevičiai buvo 1863–1864 m. sukilimo rėmėjai. Už sukilimo rėmimą Rimkevičių šeima 1866 m. buvo ištremta į Sibirą, į Tobolską. Užvenčio kapinėse liko tik mažamečių Rimkevičių vaikų kapas. Rimkevičių dukra Stanislava Radavičienė (1858–1943) tėvų įsitraukimą į sukilimą ir tremtį į Sibirą aprašė savo atsiminimuose, saugomuose Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje.
Tuo tarpu A. Pečkauskio dukra Marija (1877–1930) tapo žymia rašytoja, savo gyvenimo Užvenčio dvare patirtį įamžinusi apysakoje „Sename dvare“. Užvenčio dvarą 1909 m. įsigijo Stefanija Smilgevičienė (1877–1941). Jos vyras ekonomistas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius (1870–1942) Užvenčio dvare įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę, užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją. Dvare veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla, o apie 1930 m. bendravardžio pusbrolio hidrotechniko pertvarkytas buvęs vandens malūnas gamino elektros energiją dvarui ir miesteliui“, – dvaro istoriją pristatė Laurynas Giedrimas.
Ekspedicijos pagrindu renginio organizatoriai pasirinko Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomą, 1942 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą Užvenčio dvaro sodybos planą. Juo vadovaudamiesi pradėjome ekspediciją. Ekspedicijos metu istorikas supažindino visus su paveldo fiksavimu, kaip tinkamai jį nufotografuoti.
Kelionė prasidėjo nuo dvaro rūmų, kuriuose gyveno ryškios istorinės asmenybės – Šatrijos Ragana ir J. Smilgevičius. Ekspedicijos metu nuotaiką temdė nykstantis garsus istorinis bei kultūrinis paveldas. Iš kadaise ištaigingo dvaro šiandien likusios tik pūvančios sienos, išdaužyti langai, linkstantis stogas. Tiek metų menantis pastatas šiandien yra avarinės būklės. Gavę galimybę apsilankyti viduje ekspedicijos dalyviai liko sužavėti išskirtiniais didžiuliais kaminais bei galimybe apsilankyti vietoje, kurioje seniau gyveno istorijai svarbūs žmonės.
„Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi net 6 brėžiniai, kuriuose 1942 m. buvo užfiksuotas dvaro rūmų patalpų planas, pastato skersinis pjūvis, bendras pastato vaizdas, vidaus tipinės durys, kaminas, gegnių konstrukcija, tipinis langas. Remdamiesi dvaro rūmų planu atkreipėme dėmesį, kad pastate 1942 m. buvo 37 įvairios paskirties patalpos. Sovietinės okupacijos metais dvaro gyvenamajame name buvo įrengti butai, kurių didžioji dalis šiandien jau yra negyvenami. Apžiūrint dvaro rūmų pastatą netikėtai laukan išėjo vieno buto gyventojas Marius Stonaitis. Jam leidus, įėjome į pastato vidų ir užlipome į rūmų antrą aukštą, kur turėjome galimybę pamatyti įspūdingo dydžio pastato kaminą, apžiūrėti pastato stogo ir sienų konstrukcijas“, – plačiau pastato istoriją ir įspūdžius iš ekspedicijos pristatė L. Giedrimas.
Šalia dvaro rūmų griūva kiaulidės liekanos, vis labiau prastėja netoliese išlikusio pieninės pastato būklė. Seniau gyvybe alsavusi dvarvietė su savo pastatais nyksta ir tik laiko klausimas, kada šimtametės sienos pavargs ir nebeįstengs atlaikyti istorinio svorio. Mums liks tik Užvenčio dvaro didybę primenančios nuotraukos, pasakojimai, o ateities kartos krašto istoriją mokysis žiūrėdami į griuvėsius.
Tęsdami ekspediciją pasidžiaugėme Knyzelių šeimos iniciatyva atstatytu dvaro šiltnamiu, stabtelėjome prie salyklinės, vandens malūno. Praėjome pro Užvenčio kraštotyros muziejų – dvaro svirną ir keliavome prie vadinamosios „Muravenkos“ – prie Užvenčio–Tryškių kelio įsikūrusios dvaro kalvės. Gaila, bet šis pastatas taip pat stovi apleistas, išdaužytais langais.
„Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo nacionalizuotas, dvaro ūkinė veikla buvo nutraukta. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Užvenčio dvaro sodyba gyvena kelis atskirus gyvenimus. Dalyje dvaro ūkinių pastatų yra įsikūręs Algimanto Vaupšo ūkis, dvaro vandens malūne šeimininkauja aktyviai Užvenčio miestelio kultūrinį gyvenimą puoselėjanti Alvydo ir Mildos Knyzelių šeima. Tuo tarpu dvaro svirne įsikūręs Užvenčio kraštotyros muziejus saugo istorinę atmintį apie Užvenčio dvare gyvenusias visai Lietuvai svarbias istorines asmenybes. Tik dvaro rūmai ir „Muravenka“ prie kelio stovi apleisti – nebyliai laukdami savo atgimimo“, – su liūdesiu apie situaciją pasakojo istorikas Laurynas Giedrimas.
2024 m. Užventyje buvo surengtas seminaras „Medinis architektūros paveldas: Užvenčio dvaras (atvejo analizė)“. Į jį susirinko gausus būrys kultūros paveldo specialistų, Kelmės rajono savivaldybės atstovų. Seminaro metu buvo siekiama įvertinti Užvenčio dvaro sodybos ponų namo būklę ir išsiaiškinti, kokių veiksmų būtų galima imtis siekiant šį pastatą išsaugoti.
Šią situaciją ir patį seminarą žurnale „Žemaičių žemė“, straipsnyje „Kai namą reikia gelbėti nuo žmonių, o žmones – nuo namo, arba Koks likimas laukia Užvenčio dvaro sodybos namo, kuriame gyveno rašytoja Šatrijos Ragana, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius?“, aprašė Danutė Mukienė. Dalinamės keliais pagrindiniais aspektais ir sprendimais. „Pažymėta, kad rajono vadovai artimiausiu metu turi rasti galimybę visus minėto namo gyventojus iškelti į tinkamas gyventi patalpas. Kad tai privalu padaryti, nurodyta šių metų kovo 7 d. Statinių ekspertinio biuro direktoriaus Renato Petkevičiaus pasirašytame Statinio dalinės ekspertizės akte Nr. 24-31ED. Ekspertizė buvo atlikta UAB „Kelmės vietinis ūkis“, kuriam šį pastatą yra pavedusi administruoti Kelmės rajono savivaldybė, užsakymu. Ekspertizės akte pažymėta, kad šio statinio (jo patalpų bendras plotas 383.44 kv. m, tūris 1729 kub. m ir kuris nuosavybės teise priklauso 9 asmenims), laikančiosios konstrukcijos, išorės ir vidinės laikančios sienos, perdanga, stogo konstrukcijos ir stogo danga yra IV kategorijos, nusidėvėjusios 80 proc., būklė avarinė, statinys netinka gyvenamajai paskirčiai. Akto išvadose, privalomosiose pastabose, rekomendacijose rašoma, kad statinio naudotojas (Užsakovas) kartu su kitais nurodytais veiksmais turi atlikti ir šiuos: […] „7.1. Nedelsiant uždrausti naudotis gyvenamosiomis patalpomis, kylant dalinai išgriuvusių, apirusių kaminų griūties grėsmei ir medinių puvinio pažeistų perdangos bei stogo konstrukcijų griūties grėsmei […]“. Taigi, rajono savivaldybės vadovai privalo pasirūpinti, kad gyventojai iš šio namo būtų iškeldinti. Kas toliau?“, – tekste rašo Danutė Mukienė.
Remiantis D. Mukienės tekstu ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos aprašu, tą pačią 2024 m. kovo 14 d., kai vyko seminaras, Vilniuje posėdžiavo Kultūros paveldo departamentas (KPD) šeštosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai. Po posėdžio paaiškėjo, kad patvirtintos Užvenčio dvaro sodybos vertingosios savybės, nurodyti jai priklausantys kultūros paveldo objektai, tarp jų ir ponų gyvenamasis namas. „Kol kas nei Užvenčio dvaro sodyba, nei joje esantis ponų gyvenamasis namas, nei kiti sodybos statiniai neturi valstybės saugomo objekto statuso. Kas dėl tokio statuso suteikimo bent jau ponų gyvenamajam namui parodys iniciatyvą (KPD ar Kelmės rajono savivaldybė), dar sunku pasakyti. Įprasta, kad to imasi sodybos ar statinio valdytojas (šeimininkas). Kelmės rajono savivaldybė kol kas nėra Užvenčio dvaro sodybos valdytoja. Ji ja gali tapti tik išpirkusi tą namą iš dabartinių savininkų, statinį įteisinusi kaip savo nuosavybę. Tik tada savivaldybė, parengusi reikalingus dokumentus, paraiškas, galės pretenduoti gauti iš valstybės dalinį finansavimą tam, kad būtų atlikti statinio išsamūs tyrimai, parengta restauravimui reikalinga projektinė dokumentacija ir pastatas restauruotas. Tokia tų darbų eilės tvarka ir susiklosčiusi praktika. Kaip bus šį kartą, turėtų artimiausiu laiku paaiškėti“, – tekste rašo D. Mukienė.
Praėjus dvejiems metams po šio seminaro Užvenčio dvaro ponų name tebegyvena žmonės ir jokių kitų veiksmų nesiimta. Tik vietiniai gyventojai ir istorija besidomintys žmonės stengiasi, kad Užvenčio dvaro palikimas nebūtų užmirštas.
Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 9000 Eur.
Keturias dienas Kelmėje šurmuliavo kursų dalyviai 
Folkloro festivalis „Ir pajauga žali leipa“ (3) 
Daudytė paskelbė kursų pradžią 
Sertifikuotų riešinių mezgėja Jolanta Gečienė 
Folkloro festivalis „Ir pajauga žali leipa“ (2) 
Kelmėje darbą pradėjo XII akmentašių simpoziumas-kūrybinė stovykla