Padažnėjęs Sąjūdžio istorijos pulsas

Rytoj minimos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (dabar Sąjūdis – aut. pastaba) susikūrimo 38-osios metinės. Tą 1988-ųjų dieną Mokslo akademijoje buvo išrinkta 35 Lietuvoje labiau ar mažiau žinomų inteligentijos atstovų šio judėjimo iniciatyvinė grupė. Ji ir kvietė Tautą į tos vasaros didžiuosius mitingus ir buvo laisvės, demokratijos, istorinės tiesos atskleidimo idėjų generatorė iki tų metų spalio mėnesį vykusios Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo.

Ši sukaktis nėra jubiliejinė. Tačiau pastaruoju metu apie Sąjūdžio susikūrimą ir jo istoriją kalbama dažniau nei prieš jubiliejus. Tam paskatino praėjusių metų pabaigoje išleista Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir pagrindinio jo ideologo Arvydo Juozaičio knyga „Tikra Sąjūdžio istorija“. Joje autorius pateikia savo išgyvenimus, patirtis, iki šiol neskelbtus dokumentus. Ši knyga sukėlė šurmulį šio buvusio garsaus plaukiko, filosofo, rašytojo oponentų stovykloje. Pastarieji lyg ir buvo nurimę, nes jau buvo išleistos kelios knygos, kurios parašytos, kaip patogu dešiniųjų pažiūrų visuomenės daliai.

Susidomėjimą šia knyga sukėlė ir tai, kad vasario mėnesį Vilniuje vykusios Tarptautinės knygų mugės organizatoriai nesuteikė galimybės A. Juozaičiui pristatyti „Tikros Sąjūdžio istorijos“. Beje, jau buvo suplanuota, kad knygos pristatymą moderuos profesorius Gintautas Mažeikis. Ir „Obuolio“ leidykla, išleidusi „Tikrą Sąjūdžio istoriją“, tiksliau pirmą iš suplanuotų jos knygų, buvo įvardijusi pirmąją tarp penkių, kurias Knygų mugės organizatoriams siūlė pristatyti. Tačiau lazda atsisuko kitu galu. Atrodo, kad A. Juozaitis bus pasiekęs šioje mugėje rekordą, t.y. jis su skaitytojais bendravo prie Knygų mugės, ten, kur buvo įsikūrusi „Obuolio“ leidykla ir pasirašė net 450 knygų. Paprastai šiame renginyje knygų autoriai yra patenkinti, jei skaitytojai nuperka po 250–300 knygų egzempliorių. Be to, kai „Obuolio“ leidykla išleido pirmąją knygą 5 tūkst. egzempliorių tiražu, tuoj teko leisti antrąjį, pataisytą leidimą jau 10 tūkst. tiražu.

Teko dalyvauti ir dviejuose A. Juozaičio knygos pristatymuose. Taip pat ir pirmajame, Vilniuje, Mokslo akademijoje, t.y. ten, kur ir gimė Sąjūdis. Autorius knygą pristato panaudodamas daug nuotraukų, filmuotos medžiagos, į diskusiją įtraukdamas tų įvykių liudytojus.

Knygoje nuodugniai nušviečiama, kaip sovietmečiu išaugusi inteligentija sėkmingai pasinaudojo Michailo Gorbačiovo pertvarkos banga ir Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Šis veikalas yra ir asmeniniai memuarai, ir politine kronika, ir filosofinė meditacija, ir polemika. Paties A. Juozaičio teigimu, jam daug pasitarnavo ir tai, kad jau nuo 1983 metų rašė politinį dienoraštį.

Daugeliui gali kilti klausimas, kodėl autorius savo knygos pavadinime panaudojo žodį „tikra“? A. Juozaitis sako, jog tai nėra pretenzijos į galutinę tiesą, nes jei taip būtų, tai knygos pavadinimas prasidėtų žodžiu ne „tikra“, o „tikroji“. A. Juozaitis šių eilučių autoriui rašo: „TIKROJI SĄJŪDŽIO ISTORIJA – tai „GYVA SĄJŪDŽIO ISTORIJA“. Kai šių laikų mada yra „konstruoti“, arba „dekonstruoti֧“, aš stengiuosi atgaivinti. Kad jaunimas suprastų, kokia yra rizika, yra meilė, yra aistra. Toks buvo Sąjūdžio judėjimas, o ne valdžios siekimas (kaip dabar bjaurinama). Aš asmeniškai nesiekiau valdžios, ką ir parodžiau visu savo gyvenimu. Dar svarbiau ir svarbiausia buvo MŪSŲ BENDRA LIETUVA, kurioje liekama gyventi iki mirties, kurioje iš šaknų laikomos šakos. REIKIA viską per asmeninę patirtį perkošti – ir pritaikyti gyvybei. Kaip „TIKRAS GYVENIMAS“, nesuvaidintas dėl politikos – štai kas yra „tikra“.

Dažnai žodžiai „Atgimimas“ ir „Sąjūdis“ naudojami kaip sinonimai. A. Juozaičio teigimu, šių žodžių tapatinti negalima. Pasak Arvydo, Atgimimas žymi platesnį kultūrinį ir intelektualinį atgimimą, kuris kaupėsi nuo praėjusio amžiaus VII dešimtmečio vidurio – filosofų būreliuose, žurnaluose „Kultūros barai“, „Problemos“, „Literatūra ir menas“, religiniame pasipriešinime. Sąjūdis, priešingai, buvo organizuotas politinis judėjimas, kuris šią sukauptą energiją nukreipė ir sutelkė į nacionalinio suvereniteto programą. Sąjūdžio užduotis buvo „perpilti tautos energiją iš nelaisvės indo į laisvos valstybės indą“. Autorius su tam tikru kartėliu klausia, kiek tos energijos išliko naujos valstybės institucinėse bei moralinėse struktūrose, o kiek jos buvo „išlaistyta“ per politinį oportunizmą, frakcijų konfliktus ir posovietinės transformacijos poveikį.

„Tikros Sąjūdžio istorijos“ pirmojoje knygoje daugiausia dėmesio skiriama šiai judėjimo priešistorei ir 1988 m. įvykiams, pirmiesiems ir didžiausiam Sąjūdžio mitingams. Jų siela ir organizatoriumi buvo pats Arvydas. Be to, jis redagavo „Sąjūdžio žinias“. O ir Sąjūdžio šaknys glūdi 1988 m. balandžio 20 d. Dailininkų sąjungoje jo perskaitytoje paskaitoje „Politinė kultūra ir Lietuva“. Joje A. Juozaitis pagrindė, kad sovietinės valdžios įvedimas Lietuvoje buvo neteisėtas bei išskyrė tris esminius dalykus, kuriais Lietuva artimiausiu metu turi remtis. Tai racionali savimonė, sveikas protas (sensus communis) ir suverenitetas. Šios paskaitos pagrindiniai teiginiai ir buvo Sąjūdžio veiklos programa iki Steigiamojo suvažiavimo.

Permainas skatino daryti ir Estijos pavyzdys, nes joje Liaudies frontas susikūrė 1988 m. balandžio 13 d. Ten situacija buvo gerokai dėkingesnė, nes Liaudies frontas kartu su komunistine valdžia, Ministrų taryba veiksmus derino. Estai paskelbė ekonominio savarankiškumo koncepciją ir net programą.

Man apie šį „estiškąjį fenomeną“ teko išgirsti tų metų gegužės mėnesį, kai Šiauliuose klausiau ekonomisto, profesoriaus, būsimojo Kovo 11-osios signataro Kęstučio Glavecko pranešimo. Apie tai profesorius kalbėjo tuomet gyvavusiame periodinių leidinių susivienijimo „Dubysa“ renginyje. Šiaulių miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ pirmasis Lietuvoje ir paskelbė Estijos ekonominio savarankiškumo dokumentą. Paradoksas, šis dokumentas sudomino labiau Vilniaus inteligentiją, nei pačius šiauliškius. Tuo metu tai buvo iššūkis stagnuojančiai Lietuvos valdžiai.

Kai kalbame apie Sąjūdžio ištakas ir 1988-ųjų vasarą, visko paminėti neįmanoma. Galima tik kai ką vyresniesiems priminti, o Kovo 11-osios kartai perteikti. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš 35-ių narių 16 buvo komunistų partijos nariai. Istorija paliudija, kad iniciatyvinėje grupėje buvo išlaikyta pusiausvyra tarp vyresniosios kartos, kurios atstovai dažnai ragino neskubėti, kai ką derinti su komunistine valdžia, ir jaunimo, pasisakiusio už spartesnius veiksmus. Tačiau galutinis rezultatas – atkurta Nepriklausomybė – liudija, kad šios dvi pozicijos derėjo ir vedė į pagrindinį tikslą.

Pirmasis Sąjūdžio mitingas, kurį vedė A. Juozaitis, vyko Vilniuje, dabartinėje Katedros aikštėje. Pirmiausia kilo mintis, kad jį turėtų pradėti iškilus poetas Justinas Marcinkevičius, kurio sutikimas dalyvauti Iniciatyvinės grupės veikloje buvo labai svarbus. Anuos laikus menantiems sunku suvokti, kad KGB galėjo turėti drąsos ir suimti POETĄ. A. Juozaitis nuvyko pas J. Marcinkevičių į namus, tačiau poetas kalbėti šiame mitinge atsisakė. Tada Arvydas iš poeto namų paskambino žinomam M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojui, muzikologui Vytautui Lansbergiu. Šis, ilgai negalvojęs, sutiko kalbėti. A. Juozaičio teigimu, V. Lansbergis tą kartą pasakė gerą kalbą. Taip pat Sąjūdžio ideologas teigiamai įvertino ir dar vieno iniciatyvinės grupės nario, rašytojo Vytauto Petkevičiaus pasisakymą. Rašytojas pagarsino Mokslo akademijos Tarybos reikalavimą, kad būtų atstatydintas vadinamasis Maskvos emisaras, Centro komiteto (CK) antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas. Priminsime, kad okupacijos metais visada Lietuvos kompartijos antrojo sekretoriaus pareigas užimdavo iš Maskvos atsiųstas prievaizdas. Užbėgant įvykiams už akių, verta pasakyti, kad jau 1988-ųjų spalio mėnesį, po kompartijos CK plenumo kudašių į Maskvą išnešė ne tik N. Mitkinas, bet buvo atstatydintas ir pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila. Pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas Algirdas Brazauskas, kuris iškilo dėka 1988-ųjų vasarą nuvilnijusios Sąjūdžio bangos. Beje, A. Brazauskas birželio 24 d. mitinge kalbėjo ir sulaukė ne kartą mitingo dalyvių, kurių buvo apie penkiolika tūkstančių, plojimų. Šio mitingo organizavimo pretekstu buvo Lietuvos delegatų palydos į XIX sąjunginę partinę konferenciją. Tada pirmą kartą viešai pasirodė ir Lietuvos trispalvė. Kompartijos atstovams buvo nelengva, nes jie pirmą kartą akis į akį turėjo bendrauti su tokia gausia minia. Mitinge buvo iškelti M. Gorbačiovo portretai. Tai buvo ir savotiškas renginio garantas.

Mitingo dvasią kėlė Iniciatyvinės grupės nario „Anties“ būgninko Lino Būdos ritmo mušamieji ir lyderio Algirdo Kaušpėdos šūkiai „Gražinkite liaudžiai Tarybas“, „Tegyvuoja liaudies valdžia!“, „Valdžią liaudžiai!“ ir kt.

Tačiau kompartijos kontroliuojama spauda, o pirmiausia pagrindinis oficiozas „Tiesa“ rašė, jog visasajunginės partinės konferencijos delegatai susitiko su visuomenės atstovais ir nė žodeliu nebuvo užsiimta, kad šią akciją organizavo Sąjūdis, Tiesa, publikacijoje, vienoje vietoje, buvo paminėtas žodis sąjūdis, bet mažąja raide. Dėl tokio tendencingumo jau po kelių dienų A. Juozaičio iniciatyva buvo surengtas piketas, kuriame buvo ir parašytas reikalavimas „Tiesai reikia Tiesos“.

Reikšmingos kelyje į Laisvę buvo ir tais pačiais metais liepos 9 dieną Sąjūdžio organizuotos minėtos partinės konferencijos delegatų sutiktuvės. Į jas Vingio parke susirinko apie šimtas tūkstančių žmonių. Čia įvyko dar vienas svarbus įvykis. Jau minėtas A. Brazauskas pranešė, kad yra nurodyta kai kurioms atitinkamoms institucijoms parengti sprendimą dėl Lietuvos trispalvės įteisinimo. Sulig tais žodžiais Trispalvė nuo Vingio parko arkos buvo išskleista. Žmonės tada giedojo jau ir „Tautišką giesmę“. Dalis dalyvių Lietuvos himno žodžių nemokėjo, todėl Sąjūdžio aktyvistai dalino lapelius su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Tačiau ir po šio mitingo priešpriešos tarp Sąjūdžio ir kompartijos netrūko. Įtampa atslūgo rugpjūčio mėnesį, kai į Lietuvą atvyko M. Gorbačiovo dešinioji ranka Aleksandras Jakovlevas ir palaimino Sąjūdį. Jau rugpjūčio 23-iąją dalyvaujant komunistinės valdžios atstovams Vingio parke įvyko mitingas, kuriame viešai buvo pasmerkti 1939 m. Molotovo-Ribentropo pakto slapti protokolai, nuo kurių ir prasidėjo Lietuvos valstybingumo laidotuvės.

Dažnai dar esantys gyvi kai kurie Sąjūdžio pirmeiviai Kelmės rajone bando save sureikšminti, kalbėti, kaip jie rizikavo. Nežinau, kokiu keliu, bet mūsų rajono Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje ir pats atsiradau. Tačiau savęs jokiu didvyriu nelaikau, nes pas mus tikroji Sąjūdžio banga prasidėjo jau po minėto rugpjūčio 23-iosios dienos mitingo, kuris liudijo, kad Sąjūdį pripažįsta ir komunistinė valdžia. Tais laikais nebent rizikavo Kražių grupė, kur tuometinė mūsų laikraščio darbuotoja Nijolė Petrošiūtė, sulaukusi paramos iš Kražių klebono Stanislovo Anužio, atgaivino tarpukario metais leisto laikraščio „Kražių aidai“ leidybą. Ten netrūko aštrių, antikomunistinių publikacijų. Kai ką šokiravo ir Kražių sąjūdininkų iniciatyva 1989 m. birželio 14 d. pastatytas paminklinis akmuo su žodžiais „Raudonojo teroro aukoms atminti“.

Kelmėje pirmasis Sąjūdžio mitingas įvyko 1988 metų rugsėjo 10 dieną. Pagrindinė jo iniciatorė buvo tuometinė Medicinos darbuotojų profesinė sąjunga, tomis dienomis organizavusi sąskrydį Šaukėnuose. Mitinge priimtoje rezoliucijoje buvo pasisakyta už ideologizuotų gatvių, kolūkių pavadinimų pakeitimą. Dokumente nestigo Ezopo kalbos. Pavyzdžiui, mitingo dalyviai reikalavo atkurti Lietuviškąją 16-ąją diviziją, bet absoliučiai daugumai buvo aišku, kad kalbama apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą. Buvo pasiūlyta Lietuvoje vėl grąžinti litą, nes be to neįmanomas Lietuvos ekonominis savarankiškumas. Tikrovėje nacionalinė valiuta – neatskiriamas laisvos valstybės elementas.

A. Juozaičio knygoje „Tikra Sąjūdžio istorija“ daug ką gali sudominti autoriaus požiūris į V. Lansbergį. Ne tik po istorinės Kovo 11-osios, bet ir iki šiol daugeliui atrodo, kad yra aštri šių dviejų Sąjūdžio bendražygių priešprieša. Pirmiausia ne tik tarp A. Juozaičio ir V. Lansbergio, bet ir tarp atskirų grupių kilo diskusija – ar reikia Sąjūdžiui vienvaldžio lyderio? A. Juozaitis ir jo šalininkai pasisakė už kolektyvinį vadovavimą, koks jis ir buvo iki Steigiamojo suvažiavimo ir beveik mėnesį po jo. Kiti manė, jog Sąjūdžiui lyderis būtinas. Juo ir tapo V. Lansbergis. Jau minėjome, kad A. Juozaitis knygoje teigiamai atsiliepė apie V. Lansbergį, pripažįsta, kad jis turi politiko savybių. Tačiau A. Juozaitis šioje asmenybėje įžvelgė ir daug V. Lansbergiui būdingų bruožų, kurie nesiderina su demokratiniu valdymu. Žinoma, V. Lansbergis neliko skolingas A. Juozaičiui, bet taip pat pripažino jo nuopelnus. Jau 1997 metais, laimėtos laisvės epochoje, Vytautas Landsbergis apie „Politinę kultūrą ir Lietuvą“ parašė: „Atmintinas susirinkimas įvyko Dailininkų sąjungos patalpose. Tą dieną jaunas filosofas Arvydas Juozaitis su užsidegimu trenkė smūgį vietinei Lietuvos valdžiai ir komunizmui. Po to ši paskaita buvo platinama, daugelio skaitoma. Prieš dešimtį metų Juozaitis būtų atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje arba lageryje. […] Jaunasis filosofas tapo didvyriu, jo vardas buvo žmonių lūpose, kurį laiką jis tapo permainų simboliu“.

Tiek Sąjūdyje, tiek oficialioje komunistinėje valdžioje iki V. Lansbergio tapimo Sąjūdžio vadovu, vis netilo diskusijos, kas galėtų vadovauti Sąjūdžiui? Kompartijos CK koridoriuose buvo kalbama, kad iš vyresniosios kartos Sąjūdžio lyderiais gali būti Romualdas Ozolas, V. Petkevičius ir V. Lansbergis, o iš jaunosios pirmenybė buvo skiriama A. Juozaičiui. Pastarasis savo knygoje rašo, kad R. Ozolas galimybę vadovauti Sąjūdžiui savo valia praleido net kelis kartus. Pavyzdžiui, kai Steigiamajame suvažiavime buvo renkama Sąjūdžio taryba, daugiausia balsų ir gavo R. Ozolas. Po jo liko Kazimiera Prunskienė, o V. Lansbergis liko trečioje vietoje. Bet Ozolas negeidė pasinaudoti pranašumu.

Vyresniosios kartos skaitytojai mena, kad kuo toliau, tuo labiau V. Lansbergis nepasitikėjo, ir demokratinio sparno komunistais. Kai vyko A. Juozaičio knygos pristatymas Mokslų akademijoje, pakalbinau joje dalyvavusius, buvusius demokratinio sparno komunistus ir pasiteiravau, kodėl tuomet ir kompartijos vadai V. Lansbergį įvardijo kaip galimą Sąjūdžio lyderį. Kalbintieji atsakė, kad tuomet niekas net nenujautė, kad šis muzikologas gali būti toks klastingas, kerštingas ir bet kokia kaina siekiantis valdžios.

Bet noriu likti objektyvus. Šia tema kalbinau ir V. Lansbergį. Jis pasakė, kad niekuomet pats nesisiūlė į jokį postą, o kai gaudavo pasiūlymą, svarstydavo ar sutikti. Pasak V. Lansbergio, jis sutikdavo kandidatuoti į tas pareigybes, kuriose matė save naudingiausiu Lietuvai.

Šiandien netrūksta kalbų apie tai kiek Sąjūdžio dvasios beliko. Jo pirmeiviai išsiskirstė į įvairias partijas. Programiniuose dokumentuose bene ryškiausiais Sąjūdžio idėjų tęsėjais save įvardijo konservatoriai. Priminsime, kad Sąjūdis deklaravo tautiškumo idėjas, lietuviškų tradicijų tęstinumą, tautinę mokyklą, tautinę kultūrą. Deja, tautinės mokyklos, kaip ir tautinės kultūros idėjos jau buvo pradėtos laidoti netrukus po Kovo 11-osios, nors tuomet didžiausią įtaką Lietuvos raidai ir turėjo dabar jau senoji konservatorių gvardija. Manau, kad Sąjūdžio niekas negali savintis, nes į laisvę ėjo didžioji tautos dalis.

Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Paramos suma – 9000 Eur.

A. Juozaičio archyvo ir Kelmės krašto muziejaus nuotraukos