Paminėtas Užžalpių mūšio jubiliejus

                      Naktim į gryčią miškas veržias

                      sulytas, purvinas, ir ima guostis.

                      Autus džiovina Ąžuolas ir Beržas,

                      ant šautuvo užmiega jaunas Uosis.

Šiomis Justino Marcinkevičiaus eilėmis kreipėsi į susirinkusiųjų būrelį Užžalpių kaime Žalpių bendruomenės pirmininkė Alina Žalandauskienė, kai gegužės 16-ąją buvo paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Ta proga Kelmės krašto muziejus Pakražančio seniūnijos Žalpių seniūnaitijoje paminėjo Užžalpių mūšio, vykusio 1951 m. kovo 28 d., septyniasdešimtmetį. Pasak minėjime kalbėjusio Kelmės krašto muziejaus muziejininko Rimanto Servos, Užžalpių kaime vykęs mūšis priskiriamas prie septynių didžiausių Kelmės rajone vykusių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietų okupantų bei jų pakalikų. Iš viso 1945-1953 m. mūsų rajono teritorijoje dar įvyko šeši įvairiuose istorijos vadovėliuose, monografijose, spaudos publikacijose minimi mūšiai. 1945 m. liepos 22 d. Virtukų mūšyje žuvo 15 Lietuvos laisvės gynėjų, 1946 m. rugsėjo 24 d. mūšyje, vykusiame Gečaičiuose, gyvybių neteko septyni, 1947 m. birželio 3 d. Kareiviškių kaime vykusiame susirėmime žuvo aštuoni, 1948 m. vasario 16 d. Kryžbarko kaime okupantų kulkos pakirto keturis partizanus, 1949 m. rugsėjo 21 d. Spirgių kaime buvo nužudyti taip pat keturi pasipriešinimo okupantams dalyviai. Paskutinis mūšis vyko Pužukuose 1953 m. sausio 17 d., kur okupantai ir jų vietiniai pakalikai nukovė tris partizanus.

Serva minėjo, kad Žalpių miškai buvo nuošalūs ir saugūs partizanams. Iš Žalpių apylinkių partizanais tapo Antanas ir Steponas Janušai, jų pusseserė Jadvyga Janušaitė, Steponas ir Aleksas Šležai, keturi broliai – Stasys, Juozas, Jonas, Vincas Milkintai. Žalpiškių būriui ilgai vadovavo jau minėtas A. Janušas. Jo brolis Steponas, pasak muziejininko, vaikščiodavo su šluota, kurioje slėpė šautuvą, ir ne kartą iškilus grėsmei jį panaudodavo. Steponas atidžiai saugojo savo sodybą ant Žalpės upės kranto, joje neleido kolūkiečiams ganyti arklių. S. Janušas žuvo 1951 m. rudenį. Prie Žalpių miškuose įsikūrusi partizanų minimas ir Bronius Urbutis, kilęs nuo Raseinių, bet prieš okupantus kovojęs su Žalpių krašto laisvės gynėjais. Minimi ir Vladas Janušauskas, Bronius Jagminas, Aleksas Veida, Pranas Petroševičius.

Užžalpių mūšyje žuvo penki partizanai: Juozas Milkintas, jo žmona Jadvyga Janušaitė, Steponas Šležas, Kazys Bakaitis ir Petras Danusas. Mūšis vyko Antano Armono sodybos prieigose. Žuvusius stribai išvežė į Nemakščius. Manoma, kad žuvusiuosius galėjo išduoti partizanas „Lakštingala“.

Serva pastebėjo, kad apie Užžalpių mūšį išsamesnių istorinių šaltinių nėra, todėl tenka vadovautis prisiminimais. Daugiausia jų yra sukaupę buvusi Pakražančio vidurinės mokyklos lietuviu kalbos mokytoja Angelė Visockienė ir ilgametis mūsų laikraščio žurnalistas, iš šių kraštų kilęs Bronislavas Klimašauskas.

Ne vienoje publikacijoje rašoma, kad J. Janušaitė-Milkintienė žuvo, būdama nėščia. Tačiau į paminėjimą susirinkę žalpiškiai pasakojo, jog dukrytė buvo ką tik gimusi. Versija, kad žuvusi partizanė laukėsi, sukurta sąmoningai, jog stribai neieškotų kūdikio. Kai kurių vietinių žmonių teigimu, šią mergaitę Pakražantyje užaugino globėjai, ji tapo farmacininke ir pagal specialybę dirbo mūsų rajone. Be to, kai kurie susirinkusieji neigė, kad „Lakštingala“ buvo išdavikas.

Serva pacitavo 1951 m. kovo 28 d. datuotą Klaipėdos srities MGB valdybos pranešimą, kuriame rašoma, kad kartu su Skaudvilės rajono MGB skyriumi, padedant MVD šaulių pulkams ir stribų būriui, Žalpių miško 7-ajame kvartale buvo surengta čekistinė-karinė operacija, kurios metu okupantai ir jų pakalikai apsupo bunkerį. Jame buvo Birutės rinktinės štabo apsaugos būrys, vadovaujamas Juozo Milkinto-Maršalio. Įvardijami nužudytieji partizanai. Minima, kad operacijos metu šauliai ir stribai paėmė tris automatus, du šautuvus, tris pistoletus, 360 šovinių, įvairių dokumentų, o po šių įvykių Birutės rinktinė neatsigavo ir buvo išformuota.

Kalbas lydėjo Sauliaus Venckaus atliekami muzikos kūriniai, tylos minute buvo pagerbtas žuvusių atminimas. Prie 2006 m. pastatyto paminklo, kuriame pavaizduotas Vyčio kryžius, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė ir mūsų savivaldybės Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Emilija Kvietkuvienė padėjo gėles. Pastaroji minėjime tarė ir baigiamąjį žodį:

– Man, žmogui, moteriai, motinai, skaudu girdėti čia žuvusių partizanų, kuriems buvo 23 ar šiek tiek daugiau, istorijas. Jie buvo tokie jauni, svajojo apie ateitį, mylėjo ar nekentė, dirbo, kūrė, kovojo. Tragiškas jų likimas nutiesė mums kelius į laisvę, nepriklausomybę – to negalime pamiršti. Siūlau iš žuvusiųjų artimųjų surinkti atsiminimus ne tik apie kovą – apskritai apie partizanų gyvenimą. Praeis dar 10-20 metų, ir nebeturėsime tokios galimybės. Šiandien susirinkusiems noriu padėkoti už atminties saugojimą ir atiduotą pagarbą partizanams.

Užvakar Kelmėje, Tyliosios gatvėje, kur stovi kryžius kovotojų už laisvę atminimui, vicemeras Egidijus Ūksas, atsargos kapitonas Andriejus Ralovecas ir R. Serva padėjo gėles.

Maziliausko nuotraukos