Plekaičių kryžiaus atgimimas
Vis daugiau lietuvių keliasi gyventi į miestus. Senieji kaimai, dažnai nebesulaukiantys naujų gyventojų, išeina drauge su paskutiniaisiais savo senoliais. Tačiau niekas nedingsta be pėdsakų. Užtenka pavažinėti po dabar miškais ir laukais virtusias atokesnes teritorijas, kad greit imtum pastebėti žmogaus paliktus pėdsakus: kryžius, koplytėles, paminklus buvusių sodybų vietose, dažnai net su užrašais, kaimų pavadinimais, pavardėmis. Kol yra, kas prisimena – jie vis atnaujinami; kuomet nebelieka – pamažu suyra, dar kuriam laikui išsaugodami žinią: čia virė gyvenimas.
Tačiau ne visur šių žmogaus atminties pėdsakų laukia liūdnas likimas. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje, Plekaičių kaime, visai neseniai iškilo naujas ąžuolinis kryžius, ir ne bet koks – lygiai toks pat, kaip toje vietoje prieš tai stovėjęs ir po didelių vėjų balandžio mėnesį nuvirtęs senas, pavargęs jo pirmtakas.
Kryžiaus atstatymo iniciatorius – Saulius Stonys, pats kilęs iš Raseinių krašto, tačiau labai pamėgęs Plekaičių apylinkęs. Pamėgęs taip, jog prieš gerus aštuonerius metus nusipirko gretimame Medsodžių kaime buvusią apleistą sodybą. Kaip pats sako, serga priklausomybe nuo gamtos. Todėl labai dažnai, kai tik gali, keliauja į savo mielą prieglobstį miško pakraštyje. Keliaudamas visuomet pravažiuodavo pro pakelėje stovintį seną kryžių, tačiau vieną dieną, šių metų balandžio mėnesį, pamatė, jog jis yra nuvirtęs. Tą kartą sustojo, pasiėmė mūkelį (kryželį), ornamento fragmentą, o kryžių, jo detales nufotografavo, išmatavo. Pasirodė, jog jis buvęs greičiausiai eglinis, net 9 metrų aukščio.
Nuo to karto S. Stonio neapleido mintis, jog kryžių reiktų atstatyti. Pradėjo ieškoti tinkamo ilgio medienos, ąžuolo – kad ilgiau laikytų. Kadangi pats dirba su medžiu, turėjo daug kontaktų, kur galėjo kreiptis. Standartiškai Lietuvoje ąžuolas pjaunamas 3 metrų ilgio fragmentais. Apskambino kone visą Lietuvą, o tinkamas medis galiausiai atsirado visai netoli – nuo Ariogalos. Medį savo kirtime nupjovė ir, išgirdęs, kad iš jo bus daromas kryžius, padovanojo Vidmantas Račkus.
Suradus medį, laukė dar daug darbo: traktoriumi reikėjo jį ištraukti, dviejų prireikė keliant į mašiną, tuomet jis buvo nuvežtas į specialų gaterį, kuris gali pjauti 9 metrų ilgio rąstą. Kryžių dirbino meistras Jonas Dzviega, kuris sugebėjo rasti informacijos ir apie pirmąjį kryžiaus autorių bei kitus jo dirbinius, kurių, pasirodo, Šiluvos krašte buvo gausu, mat tai buvęs vietinis eigulys. Seniau aplink kryžių buvusi ir medinė tvorelė su varteliais. Paaiškėjo, jog tai bus jau mažiausiai trečias kryžius šioje vietoje iš eilės, mat dabar nuvirtęs buvo antrasis.
Padirbinus kryžių, S. Stonys kreipėsi į vietinį gyventoją Dainių Rozenbergą. Šis nustebo, jog kryžius taip operatyviai buvo pagamintas, mat ir pats buvo kreipęsis į seniūną bei Tytuvėnų regioninio parko direkciją. Su jo pagalba buvo suorganizuota talka, kurios metu 6 vyrai įkėlė naująjį dirbinį į vietą. Pastačius atėjo laikas kitai užduočiai – suorganizuoti pašventinimą.
Rugsėjo 15 d. 18 valandą įvyko iškilmės. Nors Plekaičių kaime nuolat gyvenamos tik dvi sodybos, žmonių susirinko nemažai. S. Stonys papasakojo kryžiaus atsiradimo istoriją, pakvietė visus pasodinti du ąžuoliukus. Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys padėkos kalboje pažymėjo, kad šiam kraštui pasisekė triskart: buvo sutvarkyta ir išplėsta nykstanti sodyba, atstatytas Plekaičių kaimo kryžius ir gretimame Medsodžių kaime atsirado naujas gyventojas. Jam bei kitiems, prisidėjusiems buvo padėkota parko direkcijos bei Tytuvėnų apylinkių seniūnijos vardu, įteiktos simbolinės dovanos. Kryžių pašventino Tytuvėnų klebonas Rimantas Žaromskis. Vėliau, lydimi trimito garsų, visi patraukė vaišintis, pabendrauti.
Tai – puikus pavyzdys, kaip senosios tradicijos atgimsta ir gyvuoja; taip pat – kaip vystosi, tvirtėja bendruomeniškumas bei žmogiška draugystė. Neabejotina, jog žmonių, bendruomenės, kurią sujungė paprasto kaimo kryžiaus statyba, bendravimas nuo šiol bus dar šiltesnis, artimesnis, broliškesnis.
Tytuvėnų regioninio parko direkcijos informacija