Tikri namai senjorams: Liolių socialinių globos namų istorija ir kasdienybė

Raminta KUČINSKYTĖ

Atvykus prie BĮ Liolių socialinių globos namų, atrodo, jog tai nuostabūs atostogų namai. Aplink žydi gėlės, žaliuoja medžiai. Tačiau tai nėra kurortas – tai ilgalaikiai, o kartais ir trumpalaikiai namai pagyvenusiems žmonėms. Šie namai turi ne tik įdomią istoriją ir gyvą dabartį, bet ir ambicingų ateities planų.

Praeitis

BĮ Liolių socialiniai globos namai įkurti 1992 m. rugpjūčio 17 d. Tai įstaiga, kurioje jau daugiau nei tris dešimtmečius užtikrinama kokybiška gyventojų priežiūra ir visavertė gyvenimo kokybė.

Nuo pat įkūrimo čia dirbanti virėja Roma Sabaliauskienė pasakoja, kad darbuotojų tuo metu buvo kur kas mažiau, o gyventojų – gerokai daugiau. „Slaugytojų buvo tik aštuonios, o senolių – apie šimtą dvidešimt. Patalpų taip pat nebuvo tiek, kiek dabar“, – prisimena darbuotoja.

„Pirmieji keturi gyventojai atvyko su baime, jautėsi svetimi, kol apsiprato“, – sako R. Sabaliauskienė. Anuomet Liolių socialinės globos namai turėjo ir ūkį, kuriame globotiniai galėjo dirbti kaip tikruose namuose. „Tada patys gyventojai buvo stipresni, dabar yra daugiau žmonių, kuriems reikia nuolatinės priežiūros“, – priduria ji. Šiuo metu ūkio nebeliko, tačiau yra gyventojų, kurie rūpinasi šiltnamiu bei sodu. Taip pat pasodintas naujas, dar tik augantis parkas.

Virėjos diena atrodo įprastai: paruošia pusryčius, gamina pietus, vakarienę, tvarkosi. Taip pat ji asmeniškai su gyventojais kalbasi ne tik apie maistą, bet ir apie gyvenimą, jausmus. „Ilgainiui prisirišame prie žmonių, o kai jie išeina – tenka nubraukti ašarą“, – dalijasi moteris.

Po tiek metų darbo R. Sabaliauskienė čia jaučiasi kaip namuose – nesiskundžia nei praeities, nei dabarties sąlygomis: „Tuo metu atrodė, kad viskas taip ir turi būti, o dabar visais atžvilgiais labai pasikeitė tiek darbo, tiek gyvenimo sąlygos. Man čia visada gera.“

Dabartis

Kaip minėjo R. Sabaliauskienė, šiandien sąlygos Liolių socialinės globos namuose dar geresnės. Paslaugos teikiamos 122 gyventojams: 93 Lioliuose ir 29 Užventyje. Integralios pagalbos padalinyje pagalba teikiama dar 20 asmenų. Gyventojais rūpinasi 94 darbuotojai.

Pagrindinės teikiamos paslaugos – trumpalaikė ir ilgalaikė socialinė globa, apimanti ne tik socialinę, bet ir medicininę pagalbą: medikamentų išdalijimą, kontrolę, palydėjimą į gydymo įstaigas, maitinimą. „Tai tarsi kompleksinės paslaugos oriai senatvei“, – sako direktorius Vaidotas Vaitkus.

Anot jo, įstaigos išskirtinumas – ilgamečiai darbuotojai. Dalis dirba nuo pat įkūrimo, kiti įsidarbino augant įstaigai ir turi 10–20 metų stažą. „Jeigu darbuotojams gera, jei jie jaučiasi laimingi – tai naudinga ir gyventojams“, – teigia V. Vaitkus.

Gyventojų diena susideda iš trijų maitinimų – pusryčių, pietų ir vakarienės – bei poilsio, kurį kiekvienas praleidžia savaip. Vieni bendrauja, kiti renkasi ramybę kambariuose, televizorių, knygą ar pasivaikščiojimą. „Turime gerą pavyzdį – močiutę, kuri kasdien, nepaisydama oro, apeina aplink globos namus. Ji suskaičiavo, kad 12 ratų sudaro kilometrą, ir nueina šį atstumą ryte, po pietų bei vakarienės“, – pasakoja direktorius.

Kiti gyventojai dalyvauja užimtumo veiklose – patys ateina pas specialistus arba šie užsuka į jų kambarius. Užimtumo specialistai dirba darbo dienomis. „Dalis veiklose dalyvauja noriai, dalis – ne. Vis dėlto yra žmonių, kuriems būtinas judesys, nesustojantis veiksmas“, – sako vadovas.

Egidijus Visockas, jau 10 metų Liolių socialinės globos namuose dirbantis užimtumo specialistu, teigia, jog su didžiausiu iššūkiu – sudominti senolius kokia nors nauja veikla – susitvarko paprasčiau, nes yra pedagogas – dirba Kelmės specialiojoje mokykloje. „Nėra sunku parsinešti iš mokyklos kažkokią teoriją, praktiką ir čia tą įgyvendinti. Daugiausia idėjų kyla paieškojus internete, taip pat stebint kas jiems patinka“, – priduria specialistas. „Visada stengiuosi pritraukti naujų gyventojų, bet daugelis galvoja, kad atvyksta tik pailsėti. Bet tas poilsis būna trumpalaikis – vėliau jie patys ieško veiklos“, – dalijasi E. Visockas.

Specialistas prisimena, jog pradžioje dirbtuvės buvo vos 18 kv. m, kuriose susirinkdavo 7 žmonės. Vėliau, pasirinkus kitas patalpas, įrengta erdvi vieta, kurioje patogu visiems.

Užimtumo specialistas dirba ne pilnu etatu, todėl darbo prasmę mato kituose dalykuose. „Aš esu jiems sakęs, kad čia veda tikrai ne pinigai. Su tais žmonėmis yra atsiradęs ryšys, mes čia kaip šeima: šnekamės, juokaujame, liūdime ir net gedime“, – atvirauja E. Visockas.

Kita užimtumo specialistė Simona Kančelkė įstaigoje dirba vos 10 mėnesių, bet teigia, kad čia monotonijos tikrai nėra. Yra globotinių grupelės, su kuriomis susitinka nuolat, o kitus gyventojus, kurie nelabai nori susitikti kasdien, ji pakviečia pagal numatytą veiklą, jei žino, kad jiems tai galėtų patikti.

Pasak darbuotojos, visi gyventojai yra labai skirtingi, todėl turi ir skirtingus pomėgius: vieni piešia, kiti mėgsta dirbti su siūlais, tekstile, dar kitiems patinka nepatirti dalykai, kuriuos jie yra pasiryžę atlikti kartu. „Nors dažnai girdžiu frazę: „Aš nemokėsiu“, bet jie tikrai daug ką sugeba ir vėliau patys džiaugiasi rezultatu ir tuo, kad jie iš tikrųjų gali. Tuomet jie jaučiasi pakylėti ir svarbūs“, – sako S. Kančelkė.

Jos teigimu, sunkiausia darbo dalis – įtraukti gyventojus, nes jie turi išankstinį nusistatymą. „Yra daug argumentų, kodėl jie nenori dalyvauti. Vieniems skauda, kiti jaučiasi silpni, bet po veiklų visi išeina su šypsenomis“, – džiaugiasi specialistė.

Šioje įstaigoje vyksta daug renginių, ypač vasarą. Globos namai bendradarbiauja su kitais globos namais, taip pat turi socialinių partnerių: bibliotekų, kultūros centrų. Čia kartais vyksta net sportinės varžybos ar koncertai. „Taip pat turime grupelę žmonių, kurie koncertuoja. Su ansambliuku būna, kad išvažiuojam kažkur netoli, nes ilgos kelionės mums nelabai tinka ir yra patogu“, – priduria S. Kančelkė.

Prasmingiausia šiame darbe užimtumo specialistei atrodo tai, kai gyventojai šypsosi. „Tai tikrai yra taip nesuvaidinta. Gera išgauti iš jų teigiamą emociją, kai jie jaučiasi laimingi ir nebūtinai pabaigę kokį darbą“, – tikina pašnekovė.

Socialinis darbuotojas Ramūnas Ramanauskas, čia dirbantis beveik dešimtmetį, teigia, jog šis darbas – nenuspėjamas: „Dieną susiplanuoji, bet ryte jau būna kas nors atsitikę.“ Jo pagrindinės užduotys: tvarkyti paskirtos gyventojų grupės pinigus, paruošti išsamias ataskaitas ir užimtumo veiklos, kurioms laiko lieka mažiau. „Džiaugiamės užimtumo specialistais, nes be jų paroje neužtektų valandų“, – sako darbuotojas.

Per ilgus darbo metus R. Ramanauskas pastebėjo daug pokyčių – tiek patalpose, tiek darbe, kuris vis labiau persikelia į elektroninę erdvę. „Čia negali kažko nemokėti – viskas keičiasi, turi suspėti. Bet labiausiai, vis tiek, džiugina gyventojų šypsenos ir padėkos“, – priduria jis.

Didžiausia dabartinė globos namų problema – kineziterapeutų trūkumas. „Jau daugiau nei metus nerandame specialisto“, – pabrėžia V. Vaitkus. Kineziterapeutas itin svarbus žmogaus judesių ir koordinacijos atstatymui. Integralios pagalbos padalinyje dirba vienas specialistas, vykstantis į namus ir padedantis po ligų ar traumų.

Ateitis

Direktoriaus teigimu, jau yra pradėti naujo korpuso projektavimo darbai – planuojama pastatyti dar vieną pastatą šalia esamo. Jame numatyta 40 dviviečių kambarių, t. y. 80 vietų. Projektą ketinama įgyvendinti iki 2029 m.

Šiuo metu tai vienintelis didelis modernizacijos projektas. Tačiau nuo 2035 m. įsigalios nauji socialinės globos normatyvai, todėl esamus kambarius ir patalpas reikės pritaikyti naujiems reikalavimams. „Per tą laiką turime pasiruošti ir prisitaikyti“, – sako V. Vaitkus.

Įstaigos vadovas teigia, jog norėtų panaikinti esančius stereotipus apie socialinės globos namus, kuriuos turi galvoje su tuo nesusidūrę žmonės. „Gyventojai čia gauna tikrai kokybiškas paslaugas, gražią, prižiūrėtą aplinką, ko dalis neturi net namie. Norėtųsi, kad mūsų įstaiga būtų tarsi įrodymas, jog čia ne kokia ligoninė, bet tikri namai“, – tikina V. Vaitkus.

Šiuose namuose taip pat yra tęsiamos ir bendruomenės, šeimos tradicijos – gyventojai visi kartu prie vieno stalo valgo Kūčių vakarienę, o prieš kitas šventes, dažniausiai, pyragų dieną, gyventojai patys arba su darbuotojų pagalba savarankiško naudojimo virtuvėlėse gali pasidaryti maisto ir jiems norimų patiekalų.

Svarbiausias V. Vaitkaus tikslas – išlikti žmogumi ir toliau teikti kokybiškas paslaugas. „Čia atvyksta žmonės tie, kurie negali savimi pasirūpinti, kurie negali apsitarnauti ir dažnas jų net neturi artimo, kuris gebėtų ar turėtų galimybių tas paslaugas suteikti, todėl tam esame mes“, – pabrėžia įstaigos vadovas.