„Užventis MENE XVII“ festivalio uždarymas

Rugpjūčio 1 dieną baigėsi septynioliktasis menininkų pleneras „Užventis MENE XVII“. Nuo liepos 23 dienos keramikai, kalviai ir akvarelininkai kūrė Užvenčio malūno, parko, Ventos salos ir Užvenčio kapinių erdvėse. Šiemet į festivalį atvyko trisdešimt šeši menininkai. Uždarymo renginio metu plenero dalyviai dalinosi įspūdžiais, pristatė atliktus darbus bei jų reikšmę mūsų kraštui bei Lietuvai.

Šių metų „Užventis MENE XVII“ plenerą lydėjo tema „pariejau“, kuri reiškė ne tik tiesioginį sugrįžimą į gimtinę, namus, bet ir gilią žmogaus būseną, jausmą ir norą grįžti prie savo šaknų ir pamatinių vertybių.

Viena iš renginio organizatorių Milda Balvočiūtė-Knyzelienė būseną „pariejau“ aiškina: „Pasak lietuvių kalbos žodyno, „pareiti“ – veiksmažodis, reiškiantis einant sugrįžti. Ši bendratis teisingai nurodo mąstymo kryptį: lėtą, ramų judėjimą pradinės vietos link. Tačiau savo metafiziniu gyliu negali prilygti egzistencinei „pariejau“ būsenai. Fiziškai pareiti galime tik į tašką erdvėje, kurioje jau buvome. Tačiau „pariejau“ tarsi nubraukia šį prisirišimą erdvėje ar laike. „Pariejau“ – tai slenkstinė būsena, o gal veikiau būties konstatavimas, perėjimas iš svetimybės į prieglobstį ir nesvarbu, ar tame prieglobstyje buvota, ar ne. Kaip ir slenkstis „pariejau“ nesitapatina nei su vidumi, nei lauku, tai tarsi atskirianti zona, kurioje įvyksta transformacija, leidžianti išties būti sujungtam pasaulyje ant vienos žemės ir po vienu dangumi. Vis dėl to, „pariejau“ būsena nėra istoriškai garantuota. Šiuolaikinė kasdienybė vis labiau tarpsta tame, ką antropologas Markas Auge pavadino „ne vietomis“ – erdvėmis, nepuoselėjančiomis tapatybės, istorijos ar santykių. Senesnei kartai vis dar išlieka svarbi siekiamybė „savomis kojomis pareiti“, o negebėjimas pareiti dažnai vengiamas. Kaip kad Žemaitės tekstuose užfiksuotas to meto žmonių nusivylimas: „Jau nebeparėjo, parvažiavo“, suprask, Anapilin iškeliavo. Tačiau ši siekiamybė visiškai tolima šiuolaikiniam ant elektrinio paspirtuko po miesto labirintus nardančiam ir tuo pat metu multitaskinančiam asmeniui. Judėjimo formos kitimas atspindi šiuolaikinės visuomenės greitėjimą ir efektyvumo absoliutinimą, kuomet buitinėje leksikoje „pariejau“ sugrįžimą dažnu atveju keičia laike intensyvesnis: parlėkiau ar techninėmis priemonėmis medijuotas parvažiavau. Daugiau važiuojame – mažiau einame. Daugiau judame – mažiau sustojame. Nors ir gali pasirodyti priešingai, tačiau „pariejau“ visiškai neturėtų suponuoti sentimentaliai nostalgiško neuludizmo, besipriešinančio technologinei plėtrai, kurios siekiama prisišaukti andainykštį gyvenimo formos pasaulį. Veikiau kaip ir nemigoje glūdantis pervargimas gimdo ramų ir atgaivinantį miegą, taip ir „pariejau“ būtis kontrastuoja su visuotiniu pagreičiu ir hiperaktyvumu, atliepdamas jam rodos išsemtą carpe diem arba grįžimo į čia ir dabar temą“.

2026 m. plenero metu iš tiesų grįžtama ir kuriama Užvenčio kraštui. „Užventis MENE XVII“ festivalio metu įvykdyta svarbi misija – atnaujinti Užvenčio kapinėse išlikę senieji geležiniai kryžiai. Liepos 28 dieną, vyko ekskursija–paskaita „Senasis kapinių kryžius – vietos istorijos liudijimas“ su VDA profesore Laima Kėriene. Ekskursijos–paskaitos metu vaikščiota po Užvenčio kapines, apžiūrėti išlikę geležiniai kryžiai. Profesorė įvertino jų būklę, pristatė, kokių priemonių būtų galima imtis, siekiant juos atnaujinti ar apsaugoti ateinančiam dešimtmečiui nuo tolimesnio irimo.

Iš viso plenero metu užkonservuoti 44 kryžiai. Prie šių darbų prisidėjo ne tik festivalio dalyviai, bet ir savanoriai iš Užvenčio, Kelmės, Tytuvėnų, Kuršėnų. Kalviai sutvarkė daugiau kaip dešimt kryžių, atnaujino detales, sutvirtino. Seniūnas su darbuotojais taip pat prisidėjo patiesindami pavirtusius kryžius, pataisydami akmenis, prie kurių pritaisyti kryžiai.  „Kapinėse glūdi didžiulė kolekcija – virš šimto kryžių, matosi kelių meistrų braižas. Kai kurie 150, 100, 80 metų senumo, yra net pokarinio laikotarpio kryžių. Užventiškiai turi didžiulį turtą“, – teigė VDA profesorė Laima Kėrienė.

Visiems gerai žinoma, kad Užvenčio dvare gyveno Šatrijos Raganos šeima. Žinoma, kur palaidota pati rašytoja, jos mama, o nebuvo žinoma, kur palaidotas rašytojos tėvas. Jis mirė Užventyje, po to šeima turėjo iš čia išvykti. Besidomint šia tema, Mildai Balvočiūtei-Knyzelienei į rankas pakliuvo laikraštis „Žemaičių prietelius“, ten aprašyti Pečkauskų arklininko prisiminimai, kad Anupras Pečkauskas palaidotas Užventyje. Istorikas Laurynas Giedrimas, kuris uoliai domisi Užvenčio krašto istorija, rado įrašą Užvenčio bažnyčios knygoje, kur aiškiai parašyta, kad Anupras Pečkauskas mirė 1898 m. sausio mėnesį nuo karščiavimo, sulaukęs 66 metų, ir buvo palaidotas Užvenčio kapinėse, jį laidojo kunigas Kazimieras Bukontas. „Tai buvo profesorės V. Daujotytės mintis: jei tvarkysite kapines, kaip būtų gražu, kad kapinėse atsirastų saulutė ar kryžius Anuprui Pečkauskui atminti. Taigi kryžius pastatytas ir jis skirtas ne tik Anuprui, bet ir visiems, kurių užrašų ir paminklų kapinėse jau nebelikę“, – pasakoja Milda Balvočiūtė-Knyzelienė.

„Vargana padėtis kryždirbystės, atrodo, kad jau tiek albumų išleista, tiek kalbėta, tiek parodų apie tai, tokia paveldosaugos sistema Lietuvoje stipri, ir štai kryžiai metaliniai vis tiek nyksta, ir patys žmonės nepakankamai supranta, kokia jų vertė ir kad juos reikia visomis išgalėmis saugoti, nes tai yra labai įdomi vertybė“, – teigė dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas. Jis neslėpė, kad nustebo nauja atrasta tema ir proga, kuriai reikia pastatyti atminimo paminklą. Dailėtyrininkas teigė, kad džiaugėsi turėdamas galimybę stebėti, kaip gimsta šis atminimo kryžius ir turėdamas šansą prisidėti prie šio proceso.

Atliktais darbais kapinėse ir bendru kalvių kūrybiniu procesu ir jo rezultatu džiaugėsi Virgilijus Mikuckis. Kalvis stebėjosi savanorių įsitraukimu į restauracijos darbus ir pagalba siekiant išsaugoti senuosius geležinius kryžius.

Su tema „pariejau“ ir senųjų kryžių atnaujinimu siejosi ir akvarelininkų darbai. „Kryžius tuose darbuose ne tiesiogiai atsispindi. Profesorė Laima atidarymo metu kalbėjo, kad yra vertikalė ir horizontalė. Vertikalė į dangų, o horizontalėje mes gyvename, tai vertikalė ir horizontalė beveik visuose darbuose yra jaučiama. Tai ne tiesioginis vaizdavimas, ne natūros perdavimas, bet permąstytas dalykas, ir sveikinu dailininkus, o žiūrovas turėtų visa tai pamatyti – vertikalę ir horizontalę“, – apie kolegų darbus kalbėjo akvarelininkas Voldemaras Barakauskas.

Renginio organizatoriai dėkojo už pagalbą rėmėjams, Užvenčio seniūnijai, vakarienę virusiems žmonėms ir jau septynioliktą kartą į plenerą atvykstantiems menininkams.

Už reikšmingus darbus mūsų kraštui dėkojo Kelmės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Justina Zaleckienė, Užvenčio seniūnijos seniūnas Linas Mačernius.

Nors plenero uždarymo vakarą lietus pylė kaip iš kibiro, tačiau tai nesutrukdė keramikams įspūdingai atidengti ir pristatyti baigtas šamotines skulptūras: „Papartis“, „Portalas“ ir „Ilgesys“.

Festivalio „Užventis MENE XVII“ uždarymo metu buvo galima nuvykti į Povilo Višinskio memorialinį muziejų Ušnėnuose ir stebėti Urtės Jasenko performansą „Tai, kas žiūri atgal“, Užvenčio kapinėse prie koplyčios apžiūrėti kolektyvinį kalvių darbą, skirtą Anuprui Pečkauskui atminti, Užvenčio kraštotyros muziejuje apžiūrėti jungtinę UŽVENTIS MENE dalyvių Oksanos, Edgaro ir Glebo Vronskių metalo meno ir akvarelės parodą „Intervals“, Užvenčio Dvaro malūno aikštėje apžvelgti plenero metu sukurtų akvarelių parodą, Užvenčio dvaro parko Ventos saloje stebėti ugnies skulptūrų atidengimą.