Vyriausybės programa sau, o realus gyvenimas sau. Mirštančiam Kelmės rajonui vaikų (nebe)reikia?

Miesteliai, kuriuose augo, gyveno, kūrė tokie valstybės žmonės, kaip Povilas Višinskis, Žemaitė, Šatrijos Ragana, Simonas Stanevičius, Dionizas Poška ir pan., yra pamažu naikinami ir pasmerkiami, nes ten palaipsniui sunaikinama švietimo sistema. Tėvai, kuriems tenka vežioti vaikus į kitus miestelius, žino, kokia tai našta ir jiems, ir vaikams. Kaip tai atima šeimos laiką su vaikais, trukdo, o ne padeda vaikams turėti popamokines veiklas ir pan.

Balandžio 17 d. įvyko Kelmės rajono tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komiteto posėdis. Įspūdingas vis tik buvo posėdis. Paminėsiu tik keletą auksinių minčių. Pradėsiu nuo paatviravimo, kad net Vytauto Didžiojo universiteto rektorius esą pasiguodęs, kad jo vaikai po „afrikas“ važinėja, o anūkų negimdo. Suprask, kad jei jau profesūros vaikai vaikų negimdo, tai ką čia kalbėti apie regionus. Tas paatviravimas atsirado kalbant apie tragišką demografinę situaciją. Kurią kalbėjusysis sprendžia toliau naikindamas kritines paslaugas ir infrastruktūrą. Kviesdamas nesivadovauti emocijomis. Taip pat kalbėtojas paatviravo, jog yra didžiulė problema, kai vaikai jaučiasi brangūs, nes yra mokykloje. Jiems ten susiformuoja požiūris, kad jie esą reikalingi kaip „vienetai“. Tai esą problema, nes kai jie, tokie „reikalingi“, išeina į verslą, kur, matyt, turi pasijusti nereikalingi (nes turėtų to jau būti išmokę mokykloje), tai labai greitai „išskrenda lauk“.

Na ir dar buvo paminėta, kad gyventojai pasirašinėja po visokiais ten dalykais, patys nesuprasdami, po kuo pasirašo. Čia, matyt, buvo kalbama apie tuos šimtus Užvenčio gyventojų, nepritariančių gimnazijos pavertimui pagrindine mokykla, parašų. Ir žinoma, ką jie, „vargšai“, gali suprasti? Jie juk supranta teisingai tik vieną dalyką, kai per rinkimus prie mero kandidatūros pavardės padeda kryželį. Ten jie dar kaip ir žino, ką žymi, „po kuo rašosi“. O jau iš karto kitą dieną, matyt, „nustoja žinoję“, kas ir kaip. Nuo tos akimirkos visas žinojimas tampa tik išrinktų politikų kompetencija.

Kaip manote, kieno tai galėtų būti mintys? Ogi Kelmės rajono mero Ildefonso Petkevičiaus, kurio partijai taip karštai per rinkimus kalbėjus apie regionų išsaugojimą, meras staiga „praregi“ ir pamato „neefektingą“ rajono švietimo tinklą. Aiškina, kad savivaldybių parama šeimoms su vaikais problemų neišspręs, nes čia „ne pinigų“ klausimas. Esą, yra kažkoks už tai atsakingas „genas“. Siūlymų, kaip spręsti gimstamumo problemą, meras nepasivargino pateikti. Tik kitus už pastangas sukritikavo. Bet šį kartą ne apie gimstamumą.

Grįžkime prie komiteto posėdžio. Jo iš anksto skelbiamoje darbotvarkėje puikavosi tik keli, atrodytų, nekalti klausimai. Diskusijas keliantys ir bendruomenei įdomūs klausimai apdairiai buvo pakišti po pavadinimu „kiti klausimai“. Kaip vyšnia ant torto buvo pateikti neva finansinės analizės duomenys apie tai, kiek kuri gimnazija gauna finansavimo iš Valstybės biudžeto, kiek prisidedama iš savivaldybės.

Niekam nekilo problemų lyginant „rūtas su traktoriaus lempomis“, nes mokyklos yra labai skirtingos. Vienos jų turi ir darželius, ir kitus padalinius, o tai labai keičia finansavimą. Tą labai teisingai pastebėjo buvusi rajono švietimo skyriaus vedėja, o dabar Tarybos narė Irena Janušienė. Bet jos pastebėjimai analizuotojams didelio įspūdžio nepaliko. Svarbesnis pasirodė racionalumo, kad ir ką jis reikštų, argumentas. Analizė buvo pateikta kaip argumentas, kodėl reikia „atsakingai“ naudoti pinigus. Matyt, investicija į vaikus nėra atsakingas pinigų naudojimas. Daug geriau koks naujas šaligatvis, kuriuo jau nebus kas vaikšto. O gal tie sutaupyti pinigai labai racionaliai nukeliaus kitų mero per rinkimus pridalytų pažadų vykdymui (pvz. kai kurių kelių ruožų asfaltavimui). Ką ten vaikai, kai gali pakloti asfaltą.

Buvo toks sovietinis filmukas vaikams, apie „narsius kovotojus“, kurie eidavo kovoti su drakonu, nes jis esą engė gyventojus. Ir visi kovotojai drakoną nugalėdavo, bet patys iš karto tapdavo nauju drakonu. Būdavo paskelbiama, kad „maištininkas žuvo, šlovė drakonui“.

Dabar grįžkime į Lietuvą ir mūsų kontekstą. XIX LR Vyriausybės programos 287 punktas skelbia: „Siekdami išlaikyti mokyklas kaimuose ir mažuose miesteliuose, įvertinsime ir koreguosime vykdomą jų tinklo pertvarką, taip pat koreguosime aštuonioliktosios Vyriausybės sprendimus. Mokykla turi užtikrinti vientisą bendrąjį ugdymą, apimantį visas ugdymo pakopas ir susietą su priešmokykliniu ugdymu. Atnaujinsime ir išplėsime geltonųjų autobusų programą“.

Lietuvos socialdemokratų partijos rinkiminėje programoje rasime nuostatą „Subalansuodami ugdymo įstaigų tinklą, orientuosimės į tai, kad kiekvienas Lietuvos vaikas turi teisę gauti kokybišką švietimą nepriklausomai nuo vietovės, kurioje jis gyvena. Siekdami išlaikyti mokyklas mažuose miesteliuose, koreguosime dabartinės Vyriausybės sprendimus.

Partijos „Nemuno aušra“ rinkiminėje programoje teigiama: „Paskelbsime 4 metų moratoriumą naujoms pertvarkoms, reformoms švietimo, mokslo, sveikatos srityse; stabdysime mokyklų ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką, atliksime jos auditą ir ištaisysime padarytas klaidas; peržiūrėsime mokyklų ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklo teisinius pagrindus ir apsispręsime dėl kiekvienai Lietuvos savivaldybei palankios, mokyklų bei sveikatos priežiūros įstaigų tinklo kūrimo bei valdymo strategijos.”

O kokia yra realybė? Kokį moratoriumą paskelbė „Nemuno aušrai“ atstovaujantis Kelmės rajono meras? Gal nebent moratoriumą politinei atminčiai. Nepaisant visų garsių politinių pareiškimų, nieko panašaus net nebandoma padaryti. Mažų miestelių mokyklų naikinimo volas toliau rieda ir tik įgyja pagreitį. Balandžio 24 d. Kelmės rajono taryba, kurioje didžiausią dalį ir sudaro „Nemuno aušros“ atstovai, šiai partijai priklauso ir meras, rengiasi priimti sprendimus, kurie tokius miestelius, kaip Užventis ar Kražiai, gali palikti be gimnazijos klasių. Mokyklos bus redukuojamos iki pagrindinių. Gimnazijos klasių naikinimas reikš neatstatomą procesą ir realiai miesteliui galima uždėti kryžių, nes miesto valdžia nebando ir nebandys pritraukti jaunų žmonių į rajoną, kurdama naujas darbo vietas.

Ar ten jau nebėra vaikų? Ne. Jų dar yra. Jų nėra tiek, kiek yra nustatyta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos reikalavimuose. Ar tie reikalavimai gali būti pakeisti atsisakant vaikų skaičiaus klasėje reikalavimų vietose, kur yra vienintelė mokykla? Gali. Ar bus? Pamatysim. O šiandien matom vykstantį veiksmą, kurio pasekmių ištaisyti nebebus įmanoma. Tėvai jau dabar planuoja pasiimti ir jaunesnių klasių vaikus ir galvoja, kaip juos vežioti į kitas mokyklas. Vadinasi, tokie sprendimai sukels domino efektą, kuomet mokyklai bus sukelta dar didesnė rizika.

Bandžiau apie problemas gyvai užsiminti tiek dabartiniam Premjerui, tiek jo partneriui, kaip dabar madinga sakyti, socialinių tinklų žvaigždei Remigijui. Abu vienu balsu pareiškė, kad viskas jau yra sutvarkyta. Atsipalaiduok. O Remigijus tradiciškai pareiškė: „Ateik, aš tau viską išaiškinsiu.“ Galėsite viską išaiškinti Užvenčio gyventojams. Aš kaip nors išsiaiškinsiu pats. Ir ne tik išsiaiškinsiu, bet ir įstatymų pakeitimus pasiūlysime nuo mūsų parlamentinės frakcijos, nes tai, ką iki šiol sugebėjo padaryti Vyriausybė, jokios esminės mažų miestelių švietimo įstaigų problemos neišsprendžia.

Užvenčio miestelio gyventojai surinko daugiau kaip 600 parašų, prašydami pakeisti sprendimus ir išsaugoti gimnazijos klases. Pažadus dalijusius politikus raginu atsitokėti. Jau šiandien pasitikėjimas valstybės politikais yra rekordinėse žemumose. Jei nematote prasmės vykdyti net savo pačių Vyriausybės programos, tai ko esate verti?

Noriu kreiptis ir į šių miestelių žmones. Diplomatas Bronius Kazys Balutis yra pasakęs, kad „laisvės nevertas, kas negina jos“. Ir šį labai teisingą pasakymą galime prisitaikyti kiekvienas sau. Ar esame verti turėti mokyklą savo vaikams, jei nematome prasmės ją apginti? Jei neturime drąsos reikalauti, kad pažadų pridaliję politikai pagaliau imtųsi juos įgyvendinti? Kolainiuose jau nusitaikyta ir į paskutinę bendruomenės susibūrimo vietą – daugiafunkcį centrą. Esą, vienintelis darbuotojas per brangiai kainuoja. Tai dėl ko veikia valstybė, savivaldybės? Dėl karvių ir avių? Dėl asfalto ir pastatų? Ar dėl ten gyvenančių žmonių? Užventiškiai sujudo, surinko parašus. Išreiškė pilietinę valią ir norą turėti gimnaziją savo vaikams, o ne vežioti juos po aplinkinius miestelius, kur galima rasti labiau apleistas, nerenovuotas ir net mokytojų stokojančias mokyklas. Pagarba jiems už tai.

Bendruomenių, tėvų, mokyklų atstovai, atvažiuokite į Tarybos posėdį ir pasakykite savo nuomonę. Tegul meras jums į akis pasako, kad jūsų vaikų išsilavinimas Kelmės rajono savivaldybei kainuoja per brangiai ir kad geriau asfaltas, o ne vaikų išsilavinimas.

Kreipiuosi į Vyriausybės vadovą klausdamas, ar ruošiatės įgyvendinti savo pačių programą? Kreipiuosi į „Nemuno aušros“ pirmininką, taip mėgstantį po tuos miestelius važinėti ir rengti pasirodymus kultūros centruose – ar ruošiatės įgyvendinti savo pažadus? Kaip su tuo 4 metų moratoriumu? Kreipiuosi į Kelmės rajono merą – ar turite ką nors tarp kojų ir planuojate pakovoti už savo rajono gyventojus? Ar kaip avys leisitės nuvedami į skerdyklą ir racionaliai sumalami į dešras?

(Užsakomasis turinys)