BIČIULIS

Alvydas GEŠTAUTAS

Sovietmečiu inteligentais vadinome protinio darbo atstovus. Nors sovietai teigė, kad ir brandžiame socializme egzistuoja klasės, t. y. darbininkų ir valstiečių, užsiimančių fizine veikla, tačiau inteligentams taikė keistą išsireiškimą – juos vadino tarpsluoksniu. Realiame gyvenime į inteligentus buvo žiūrima keistai. Komunistai akcentavo neišardomą darbininkų ir valstiečių vienybę, kurią simbolizavo kūjis ir pjautuvas. Inteligentai neturėjo savo simbolio, pavyzdžiui, knygos. Jie buvo baigę aukštuosius mokslus, tačiau atlyginimai buvo kuklūs.

Gal ir dėl tų laikų paniekinimo mokytojai, kultūrininkai, rašytojai, žurnalistai, filosofai, ekonomistai istoriniais 1988-aisiais tapo Sąjūdžio vėliavnešiais, jo tribūnais. Jų dėka žaibiškai tauta pradėjo vaduotis iš diktatūrinio režimo, kurį primetė lenininiai-stalininiai veikėjai. Tačiau Atgimimo šaukliai, kurių drąsos, išminties dėka tapome laisvi, po 1990-ųjų liko nereikalingi.

Tiesa, dalis inteligentijos – kūrybos žmonės, ekonomikos veikėjai prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų, susėdo į tautinės valdžios vežimą ir sėkmingai, o kai kada ir atsiimdami ne tik namus, vasarnamius, bet ir tvartelius, nudardėjo juo ir iki Briuselio. Ten laukė dar gardesni kąsniai. To tokiems inteligentams arba dabar kaip dažnai sakoma „kūrybinės klasės“ atstovams ir užteko. Jie sėkmingai su mikliai persiorientavusia iš Rytų į Vakarus kompartijinės valdžios dauguma sudarė tautinę nomenklatūrą. Bet tai buvo išorės, o ne sielos intelektualai. Tie, kuriems mintys tryško iš sielos gelmės ir liko tikrąja kūrybine klase, padoriais inteligentais, intelektualais. Pasak filosofijos profesoriaus Gintaro Mažeikio, visa sėkmės istorija tokius žmones aplenkė. Mokslininkas teigia, kad tokie žmonės buvo pajuokos objektas sovietmečiu, tapo ironijos taikiniu ir griuvus Sovietų Sąjungai ir augant naujai rinkai. G. Mažeikis teigia: „Pamenu, kiek buvo šaipomasi iš mokytojų ir dėstytojų, negebančių užsidirbti duonos šeimai, nemokančių skraidyti po pasaulį ir spekuliuoti. Galiausia dauguma inteligentų nedalyvavo nei steigiant pirmuosius kooperatyvus, nei sėkmingai privatizuojant įmones, nei kuriant bankus.

O atgimstantys verslininkai demonstravo savo raumenis ir energiją – gebėjimą keisti pasaulį pagal save. Darbininkai ir valstiečiai akimirksniu prarado savo, pasirodo, tik menamai turėtą, o iš tikro simuliuotą orumą. Taigi, nomenklatūra tik sustiprėjo ir apsivilko naujus valstybės tarnautojo drabužius. Vienaip ar kitaip jų interesai yra atstovaujami politinės sistemos. Toje sistemoje iki šiol šurmuliuoja „grupė draugų“. Tiesa, „dėl akių“ jie pasivadino „dešiniaisiais“, „kairiaisiais“, „centristais“.

Inteligentų „aukso amžius“ buvo trumpas – Sąjūdžio istorija. Daug šioje istorijos atkarpėlėje nuveikė jau dabar pasitraukę iš mūsų gyvenimo Sąjūdžio iniciatoriai inteligentai: rašytojas Justinas Marcinkevičius, inžinierius, rašytojas, filosofas Algirdas Patackas, filosofas ir istorikas Romualdas Ozolas, taip pat ir šiandien aktyvūs filosofai Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Arvydas Šliogeris ir kiti. Šių inteligentų pasiaukojimu ir mąstymu buvo ne tik laisvinamas mūsų kraštas, bet ir kuriamos stiprios alternatyvos ir kritikuojamos atkurtos valstybės negerovės. Dažnai girdime, kad Lietuva nesurado vieno teisingo pažangos kelio. Tokio negali būti pliuralistinėje visuomenėje. Trys marksizmo klasikai bandė surasti tokį kelią, kuriam šiukštu buvo oponuoti. Opozicijos marksizmo dogmų kūrėjams irgi nebuvo. Diskusijos baigdavosi sibirų gulagais.

Mes šiandien turime džiaugtis, kad laisvoje Lietuvoje yra alternatyvos ir nomenklatūrai nepavyksta parašyti vienintelio „To teisingo kelio“ recepto. Tai ir yra didžiausia naujausios Lietuvos istorijos pergalė. Bet šis laimėjimas trapus. Matome vėl garuojančią inteligentijos drąsą. Ji nori pataikyti į nomenklatūros taktą, kad gautų finansavimą knygos, vadovėlio leidybai, filmo, spektaklio pastatymui, jog išsaugotų darbo vietą. O kur laisva, nepriklausoma kūryba? Kūrybinės klasės tik vadovėliuose kuria kūrybinę visuomenę. Gyvenime baikštūs inteligentai ir toliau siekia įtikti viešpataujančiai, raumeningai ir negailestingai nomenklatūrai.

Inteligentijos baimė diskutuoti, reikšti alternatyvas, akivaizdi ir mūsų rajone. Ar pamenate, kada skaitėte rajono spaudoje, girdėjote gyventojų sueigose alternatyvią nuomonę, nesutampančią su savivaldybės oficialia pozicija? Kol kas pas mus skirtingus požiūrius ir rašytinėje, ir žodinėje diskusijoje reiškia tik rajono tarybos nariai. Išprusę, bakalauro ar magistro laipsnius turintys žmonės nepasiūlo esminių dalykų net rajono strateginių dokumentų projektams.

Pakalbi su mokytoju, kultūrininjku, kitu biudžetininku, netgi savivaldos skyriaus vedėju, verslo lyderiais, išgirsti iš jų originalių minčių, kritinių pastabų valdžiai. Bet tuoj išgirsti perspėjimą: „Nerašyk. Čia tarp mūsų“. Inteligentijos baimę liudija ir tas faktas, kad dalis jos, ypač įstaigos lyderių, nenori išlikti nepriklausomi ir veržiasi į partijas. Tai nėra blogai. Bėda, kad jiems politinė organizacija nereikalinga kaip tribūna skleisti idėjas, šviesti bendruomenę. Ji būtina savotišku užnugariu posto išsaugojimui. Pažiūrėkite, kiek žinomų rajone žmonių 1995-2000 m. priklausė konservatoriams, krikdemams, demokratams. Kairiųjų partijų šie žmonės bijojo, kaip velnias kryžiaus. Dabar dalis šių žmonių jau socdemų, kitų partijų gretose. Tai dar vienas įrodymas, kad tokiems žmonėms postų pasaulis svarbesnis už laisvą minčių skleidimą.

Liūdna, bet faktas, tautinė nomenklatūra įsigalėjo taip, kad naujos kūrybinės klasės revoliucijos reikės laukti dar ilgai. Labai sunkiai suvokiame, kad vien išorės laisvės nėra. Reikia ir vidinio išsilaisvinimo. O kai jo nėra, tai ir išorės laisvė yra labai trapi.

O gal kalta ir asmenybių krizė? Juk daugybę metų protai ir talentai „nutekėdavo“ iš Kelmės į Vilnių, Kauną etc. O dabar jau ir iš Vilniaus „nuteka“ į Londoną, Paryžių, Niujorką…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA