Apie vėliavą, prievartą ir meilę

Praėjusių metų pabaigoje Seime pasigirdo svarstymai panaikinti prievolę gyventojams per valstybines šventes kelti Trispalvę prie namų, kuriuose nėra nuolat gyvenama. Tokias pataisas įregistravo „žaliasis“ Seimo narys Algimantas Dumbrava. Mūsiškis Kęstutis Masiulis svarsto, ar nereikėtų visai atsisakyti baudų už neiškeltas vėliavas?

Malda per prievartą

Pagal dabar galiojančius įstatymus valstybės švenčių dienomis gyventojai privalo iškelti valstybės vėliavą prie visų gyvenamųjų namų. Neiškėlusiems gresia bauda nuo 10-ties iki 16-kos eurų. Baudelė, kaip sakoma mūsų krašte – „ant durniaus“. Gal todėl neteko girdėti, kad nors kas dėl vėliavos neiškėlimo būtų nubaustas. Nebent kažkas paskundžia ir policija nebeturi kur dėtis. Kita vertus, visi labai gerai žinome patarlę, kad į bažnyčią varomas poterių nekalba. Labai abejotina, ar baudomis galima priversti mylėti, gerbti savo šalį? Manyčiau, kad reikia kažko daugiau, kas baudomis neišmatuojama, kas netelpa į baimės jausmą būti nubaustam.

Šventę reikia suvokti

Vasario 16-ąją pasivaikščiojau Tytuvėnų gatvelėmis. Anaiptol ne prie kiekvieno namo plaikstėsi vėliava. Tačiau aš žinojau, kad nuošalioje gatvelėje yra močiutė, kurios visas gyvenimas jau sutelpa mažame uždarame kiemelyje, bet ten visada valstybės švenčių dienomis plaikstosi Trispalvė. Niekas jos nemato, niekas čia neužsuka. Bet vėliavą mato močiutė. Jai brangi Valstybės diena, ir ji ją švenčia.

Atsimenu savo rašinio herojų iš Sujainių (Raseinių r.), kuris Vasario 16-ąją šventė kasmet. Net pačiu gūdžiausiu sovietmečiu. Apsirengdavo, kaip jis pats sakydavo, išeiginiais drabužiais, švariai nusiskusdavo ir su žmona lipdavo į namo palėpę, kurioje išskleisdavo Trispalvę. Kai vaikai paaugo „iki protingo amžiaus“, švęsdavo visa šeima. O po daugelio metų ši vėliava jau laisvai suplevėsavo ir prie namelio. Ji buvo jau padūlijusi, vietomis su skylutėmis, kurias moteris stropiai užadė, nes vyriškis nė už ką neleido senosios vėliavos pakeisti nauja. Tėvams išėjus Anapus, vaikai dar daug metų išskleisti vėliavos lipdavo į palėpę. Taip jautė tėvų artumą.

Atsimenu, kaip dar prieš Nepriklausomybę Kražiuose Vasario 16-ąją nušvito Trispalvė virš klebonijos. Nepriklausomybės priešaušryje mūsų vėliavos spalvų audinių nebuvo įmanoma gauti. Tiesiog stebuklingai dingo iš parduotuvių. Bet mums būtinai reikėjo Trispalvės. Tad paėmėm faneros gabalą, iš jos išpjovėm vėliavos formos figūrą, nudažėme mums reikalingomis spalvomis ir iškišome per pačią stogo smailę. Ryto metą – valdžios sluoksniuose neišpasakytas sujudimas, reikia kuo greičiau vėliavą nuimt, o klebonas dingęs kaip į vandenį. Stogo smailės net gaisrininkų kopėčiomis lengvai nepasieksi, nes tokia jau to stogo forma, o ir šiuolaikiškų kopėčių tuokart dar nebuvo. Nebuvo mobiliųjų telefonų, kad kleboną surastų… Jis atsirado tik po trejeto dienų ir nuėmė vėliavą. Daug kas laukė, o kas dabar bus? Ogi nieko nebuvo… Jau ėjo 1988-ieji…

Mano vyras pasakoja, kaip lietuviai net Sibire Trispalvę įsigydavo. Lietuvoje likę artimieji jiems atsiųsdavo siūlų: vienai šeimai raudonai dažytų, kitai – žalių, trečiai – raudonų. O paskui mezgėjos atskirose šeimose esančias spalvas kažkaip krūvon suvesdavo. Žinoma, jie vėliavos prie savo barako neiškeldavo, bet trys spalvos visada buvo ne tik širdyje.

Kai mes prie savo namo iškėlėme vėliavą, kuomet Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, bemat vėliavomis pražydo visa mūsų gatvelė. Mes džiaugėmės, mes didžiavomės ir mūsų sieloj buvo šventė.

Socialiniuose tinkluose pabendrauju su kuršėniškiu Gediminu Jusiu, kuris savo seniūnui pasiūlė Vasario 16-osios proga trispalve juosta apjuosti Jurakalnio apžvalgos bokštą. Gavęs pritarimą, jis rado ir kas medžiagos parūpina, ir kas nemokamai pasiuva. Artėjant Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui, to paties Gedimino rūpesčiu ant to paties Jurakalnio apžvalgos bokšto šalia mūsų trispalvės juostos atsirado ir Latvijos vėliavos spalvų juosta. Tai buvo rekordinio dydžio Latvijos vėliava Lietuvoje. Kai tiek padaryta, kodėl tokiu būdu viso Baltijos kelio ant bokšto neįprasminus… Ir tai – tik vieno žmogaus idėjos, virstančios kūnu. Mylinčio savo šalį žmogaus idėjos.

Tai, kas yra širdelėje

Prieš keletą dienų finišavo akcija „Radarom“, Ukrainos dangaus apsaugai surinkusi… 14 milijonų eurų. Neįtikėtina, bet mes tai padarėm. Kažkaip, iš meilės. Pažymint Ukrainos užpuolimo metines, itin daug plaikstėsi Ukrainos vėliavų. Prie namų, prie įstaigų bei įmonių, prie automobilių. Niekas neragino to daryti. Niekas jokiom baudom negrasino. Bet mums to reikėjo, ši vėliava jau yra mūsų širdyse.

Ko gero, dažnas matėte vaizdelį iš ukrainiečių geografijos pamokėlės. Bet vis tiek priminsiu. Mergytė, dar pradinukė, žemėlapyje rodo valstybes, kurias paprašo mokytoja. Parodo Rusiją, Lietuvą, Vokietiją, dar kažką. Ir tada mokytoja paklausia: „O kur Ukraina? Parodyk man.“ Mergytė atitraukia rankytę nuo žemėlapio, tarsi sutrinka, o tada deda rankytę ant širdutės: „Čia. Čia yra Ukraina“. Va taip – jei net mažo vaiko Tėvynė yra širdelėje, niekada nekils klausimų, reikia bausmėmis mokyti mylėti savo šalį, ar nereikia.

Tuoj minėsim Kovo 11-ąją, taip pat labai svarbią ir brangią Lietuvai šventę. Kiek mumyse yra lietuvio, matysim iš besiplaikstančių vėliavų.

Šiuos pamąstymus baigsiu šviesios atminties Justino Marcinkevičiaus žodžiais:

„Įdiekit, motinos, vaikams

Tėvynės meilę kuo didžiausią.

Ir ji paliks visiems laikams,

Kaip sielų sąjunga karščiausia. (…)

Įkvėpkit, motinos, sūnums,

Kad mūs dangus – ir tas kitokis.

Kitų jausmų nereikia mums –

Jų pats gyvenimas išmokys.“