Apie paskutinio „sudie“ svorį

Kaip dažnai dabar kalbama apie susvetimėjimą. Vaikai nebelanko tėvų, neatsimena senelių, pensijon išėję žmonės puola depresijon, nes staiga pasijaučia niekam nebereikalingi. Su darbingu amžiumi tarsi pasibaigia žmogaus gyvenimas. Bet kodėl taip nutiko? Mano jaunystės metais taip lyg ir nebuvo…

Mokykloj – 50 metų

Neseniai Amžinybėn iškeliavo mūsų XXIII Kražių vidurinės mokyklos abiturientų laidos auklėtoja Danutė Mazrimienė. Gegužę tikėjomės, jog ji, kaip ir visada, atvyks į mūsų klasės susitikimą po 55 metų (drausmingai susitinkame kas 5-erius metus). Deja, į Kražius teko skubėti anksčiau. Atsisveikinimui. Mes buvome pirmieji jos auklėtiniai. Atėjo į mūsų mokyklą tiesiai iš instituto suolo, pasiėmė mus, jau devintokus, t. y. pačio bjauriausio amžiaus paauglius, ir išlydėjo į gyvenimą. Tad amžiumi nelabai ir skyrėmės. Ir ne tik išlydėjo, bet ji visada domėjosi mumis: guodė, ramino, jei kada nesisekė, džiaugėsi, jei ko nors pasiekėme. Mes išsisklaidėme kas kur, o Auklėtoja Danutė mokė kai kurių mūsų vaikus, anūkus, leido naujas auklėtinių laidas į gyvenimą. Žinau, kad jos mokiniai, net būdami studentai, skubėdavo pas savo pirmąją matematikos mokytoją, kai nesusidorodavo su kokia nors užduotimi. Ir ji visada džiaugdavosi galėdama padėti. Ir taip – ilgus 50 metų. Pusę amžiaus pirmoje ir vienintelėje darbovietėje!

Ir štai mūsų Auklėtoja išėjo. O širdyje liko ne tik netekties graudulys. Buvo graudu ir gal net pikta, kad atsisveikinti su buvusia ilgamete kolektyvo nare neatvyko Kražių mokyklos vadovybė. Tuščiai vylėmės, kad bent prie kapo duobės tars atsisveikinimo žodį, ras už ką padėkoti talentingai mokytojai, paguos artimuosius. Deja… Dar apmaudžiau matant, kad mokykla ir Kražių šarvojimo salė yra greta, tik per keliuką. O dabartinė mokyklos direktorė su Danute Mazrimiene ir kartu dirbo, t.y. nebuvo kažkokia velionė iš gūdžios praeities…

Kai tokiomis mintimis dalinausi su kražiškiais, vienas jų tarstelėjo: „Ko tu stebiesi? Net užuojautos laikraštin neįdėjo“… Nelabai patikėjau, tad paskambinau redakcijon paklausti, ar tikrai? Tikrai… Suprantu, kad laikraštinės užuojautos jau tarsi išeina iš mados. Didesniuose miestuose į jas gal nebekreipiama dėmesio. Bet Kražiai – mažutė ir kasdien sparčiai mažėjanti bendruomenė, kur visi vienas kitą vadina vardais, kur kiekvienas yra matomas ir kur tokios „smulkmenos“ dar yra svarbios. Suprasčiau dar, jei užuojauta būtų kainavusi didesnius pinigus, kad mokykla taupo. Bet užuojauta „Bičiulyje“ kainuoja viso labo 8 eurus…

Palydi su varpeliu

Permąstydama atsisveikinimą su Auklėtoja, vis lyginau Kražių mokyklą (jau praradusią gimnazijos statusą) su Tytuvėnų gimnazija. Tytuvėnų gimnazija yra atokiau nuo laidojimo  namų, tačiau kelias į kapines veda pro gimnaziją. Tai va, kai ta gatvele nešamas mokytojo karstas (urna), pakelėje išsirikiuoja būrelis mokinukų ir skambina mokykliniu varpeliu, kol mokytojas pranešamas. Ir visai  nesvarbu, prieš kiek metų tas mokytojas buvo užvėręs gimnazijos duris.

Mano vyras Tytuvėnų gimnazijoje nebedirba jau 10  metų. Tačiau kiekvieną Mokytojo dieną, prieš Kalėdas suskamba durų skambutis, o vaikiški balsiukai prašo pakviesti mokytoją. Eglės šakelė su keletu kūčiukų, vaiko ranka piešta atvirutė, kažkoks mažas rankdarbis… Aplankomas kiekvienas mokytojas. Kasmet, be išimties. Ir tai tikrai ne smulkmenos. Tai labai stipru ir labai prasminga.

Šiandien labai daug kalbama apie pagarbą mokytojo profesijai, žadama ją padaryti prestižine. Tačiau man rodosi, kad pirmiausiai, pagarba savo profesijai turėtų rūpintis patys mokytojai, mokyklų vadovai. Jei jie patys savęs negerbs, sunku tikėtis pagarbos iš kitų. Man buvo liūdna, kai Kražių mokykla nebeteko gimnazijos statuso. Juk tai – MANO Kražiai, MANO mokykla! O šiandien dingojasi, kad gal ši mokslinyčia tokio statuso jau net nebeverta? Kodėl Tytuvėnų gimnazijoje pagarba mokytojui tebėra svarbus auklėjimo akcentas, o Kražiuose jo nebeliko? Kodėl Kražiuose užmiršo patarlę, kad reikia mokyti ne Joną, o Jonuką? Kažkaip sunku priimti, kad mokytojas, užvėręs mokyklos duris, tarsi nustoja egzistavęs, jo tarsi nebelieka…

Gyviesiems dar ne vis vien

Taip jau sukrito, kad pastaruoju metu teko buvoti ne vienose artimų žmonių laidotuvėse. Toks jau amžius, kai mano kartos žmonės pamažėl jau rikiuojasi eilutėn pas šventą Petrą. Išlydint Auklėtoją Danutę nuoširdžiai džiaugiausi kelmiškės laidojimo paslaugas teikiančios įmonės aptarnavimo kultūra: vyrai – juodais kostiumais, kelnių kantu įsipjauti gali, marškiniai akinamai balti, batai nublizginti… Duobė užkasama taip, kad net nelabai suprasi, jog čia rimtai buvo kasta.

Tuo tarpu kitose laidotuvėse mačiau apsmukusius duobkasius su cigaretėm dantyse, paliktus apdergtus gretimus kapus.

Pasakysit, mirusiajam jau – tas pats. Bet gyviesiems tikrai ne tas pats. Mirusioji Danutė jau ir užuojautos laikraštyje nebeperskaitys. Ji net nebematė ir didelės minios ją išlydėti atėjusių savo buvusių mokinių, pavienių kolegų. Bet gyvieji norėjo ir užuojautą perskaityti, ir atsisveikinimo žodį išgirsti. Dar šiapus pasiliekantiems yra svarbus žodis, gestas, elementariausia pagarba, kuri labai nedaug tekainuoja (nebent 8 eurus), bet labai daug ką perka. Kita vertus, mano paminėtieji pavyzdžiai yra ne tik apie pagarbą mirusiajam, jo artimiesiems. Tai yra jų pačių tarsi vizitinė kortelė, parodanti, kokie jie yra vadovai. Jei aš dar turėčiau mokyklinio amžiaus vaikų, bet tebegyvenčiau Kražiuose, aš tikrai juos mieliau vežiočiau į Tytuvėnų gimnaziją…