Apie įstatymą ir elementariausią žmogiškumą

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Per visą Lietuvą „nusidriekė“ šiauliečio plaukimo trenerio Martyno maršrutas, kuris, iš Šiaulių susiruošęs į Pasvalio rajoną, galutinio savo kelionės taško nepasiekė. Nužirgliavusį 35 km, jį sustabdė policija ir išrašė baudą už karantino taisyklių pažeidimą. Nepadėjo jokie pasiaiškinimai, kad jis jau yra persirgęs kovidu, t.y. nebegali būti ligos platintoju, kad su savimi nešasi tą įrodantį dokumentą, ir pan. Jei parašyta, kad negalima kirsti savos savivaldybės ribos, vadinasi, taip kirviu įkirsta. Dura lex, sed lex – kvailas įstatymas, bet įstatymas. Trenerio Martyno piniginę ištuštinusieji kaip pareigūnai jaučiasi visiškai teisūs. O kaip žmonės? Kas būtų, jei visi ir visada vadovautumėmės tik įstatymo raide? Ko gero, tuomet net žudynes rastume kaip pateisinti – juk tokie įstatymai buvo… Pridėję ranką prie širdies, patys sau prisipažinkim, ar niekada niekas mūsų atžvilgiu nenusižengė įstatymo raidei, už ką iki grabo lentos likom dėkingi? O aš jums papasakosiu savo vyro istoriją…

Pavydas

Mano vyras Gintas gimė Sibire, kuriame jo tėvai atsidūrė būdami dar paaugliai. Lietuvą jis pirmąkart pamatė tik po kariuomenės. Kol jis tarnavo, tėvai pagaliau gavo teisę vykti į Lietuvą. Visi jo mokykliniai metai prabėgo internatuose, toli nuo tėvų ir gimtosios kalbos. Trumpų vasaros atostogų metu bendraamžiai irgi buvo rusakalbiai. Tad į Lietuvą lietuvis grįžo nemokėdamas lietuviškai. Kalbėti, patekęs į savo aplinką, išmoko greitai. Bet su skaitymu bei rašymu nebuvo taip paprasta. „Iš pradžių nusipirkau „Saulutę“ ir taip savarankiškai ėmiausi pažinti raides, mokiausi skaityti. To man reikėjo kaip oro, o gal ir dar labiau. Aš niekada gyvenime niekam nieko nesu pavydėjęs, bet tu neįsivaizduoji, kaip pavydėdavau tiems, kurie studijuoja, kurie gali siekti aukštojo mokslo. Tikėjau, kad per keletą metų, užsispyrusiai mokydamasis, ir aš galėsiu praverti aukštosios mokyklos duris.“

„Hitler kaput“

Gintui buvo jau 27-eri, kai išdrįso laikyti stojamuosius egzaminus. Nesunku įsivaizduoti, kaip tokio amžiaus vyriškis atrodė šalia 18-mečių stojančiųjų. „Atrodžiau kaip senas diedas, ir tiek“. Tačiau ne tai buvo didžiausia bėda. „Pirmuosius tris egzaminus – kalbos, literatūros ir istorijos – išlaikiau penketais. Tačiau ketvirtasis, paskutinis egzaminas, buvo vokiečių kalba. Šia kalba žinojau tik „Hitler kaput“. Bet net toks „žinių bagažas“ manęs nesustabdė. Palaukiau, kol visi stojantieji atsakinės, kad būčiau paskutinis. Ištraukiau bilietą ir nė nepažvelgęs į jį dėstytojai pasakiau: „Nemoku“. O ji tokiu ramiu balsu sako man: „Tuomet traukit kitą bilietą“. „Ne,– sakiau jai,– nemoku nė vieno. Ten, kur aš buvau, nebuvo jokios užsienio kalbos, o gimtoji kalba privalėjo būti rusų. Bet aš labai noriu mokytis. Iki beprotybės noriu“. Dėstytoja pažvelgė į mane, paskui į lapą, kuriame nurodyta gimimo vieta – „Krasnojarskij kraj“. Ir ėmė rašyti egzamino įvertinimą – „patenkinamai“. Tiek užteko, kad būčiau priimtas. Tik mano kailyje pabuvęs, gali suprasti, kokia tai buvo dovana mano gyvenimui. O aš pats sau tvirtai prisiekiau, kad tiek, kiek reikės eilinei vokiečių kalbos paskaitai, aš tikrai išmoksiu. Iškalsiu atmintinai, jei kitaip neišeis, bet iš instituto neiškrisiu.“

Su pagyrimu

Gintas ne tik „neiškrito“ iš instituto, bet baigė jį su pagyrimu. Ne dėl pagyrų, ne dėl galimo geresnio paskyrimo. „Man būtinai reikėjo padidintos stipendijos, kuri labai gerai besimokantiems buvo skiriama. Aš privalėjau išgyventi tik iš stipendijos, nes paramos aš iš niekur tikėtis negalėjau. Tėvai į Lietuvą grįžo tik su lagaminais, reikėjo kurtis iš naujo. Be to, aš ne vienintelis vaikas šeimoje buvau.“

O dabar grįžkim prie to, nuo ko pradėjau. Kaip būtų Ginto gyvenimas pasisukęs, jei vokiečių kalbos egzaminą priėmusi dėstytoja būtų pasielgusi principingai, pagal įstatymo raidę? Jis niekada nebūtų baigęs aukštojo mokslo, būtų gyvenęs su amžinu pavydu tiems, kurie gali studijuoti. Jis pačia savo prigimtimi yra humanitaras, bet visos durys į bet kokią tokio tipo aukštąją mokyklą būtų užtrenktos dėl tos nelemtos vokiečių kalbos. Mano supratimu, ši dėstytoja savo „nusižengimu“ padovanojo jam visavertį gyvenimą. To „nusižengimo“ dėka jis ne egzistavo, o gyveno, dirbo darbą, kurį labai mylėjo ir kuris jam sekėsi.

Laikrodį pažįsti?

Kai trenerio Martyno nuotykį aptarinėjome su buvusia savo kolege, o į pokalbį įsipynė ir mano Ginto istorija, kolegė Irena prisipažino: „Jei ne mano matematikos mokytoja, aš šiandien nė vidurinės nebūčiau baigusi. Na, nelipo man ta matematika, nors tu ką! Aš mokykloje vaidinau, lankiau literatų būrelį, leidau mokyklos sienlaikraštį, kūriau scenarijus agitmeninėms brigadoms. Atsimeni, tada tokie humoristiniai „reikalai“ buvo. Bet matematika – kuo toliau nuo jos. Buvo labiau nei akivaizdu, kad aš matematikos abitūros egzamino neišlaikysiu. Mano matematikos mokytoja buvo tikras kirvis. Man tada atrodė, kad ji manęs nemėgo, kad „užsisėdusi“ buvo. Ir štai per egzaminą pajutau, kaip iš už nugaros prie manęs priėjo toji mokytoja ir po popieriaus lapu pakišo man „špargalkę“. Suprantama, nusirašyti aš mokėjau. Kai buvo paskelbti matematikos egzamino rezultatai, mokytoja prie manęs priėjo ir gan rūsčiai paklausė: „Laikrodį pažįsti?“ „Pažįstu“,– pralemenau. „Na ir gerai. Algą susiskaičiuoti lengviau išmoksi,– paguodė – Kiek naudos, jei tu vidurinės nebaigtum? O iš tavęs dar žmogus bus, nors ir be matematikos“. Buvau taip pasimetusi, kad net padėkoti nesugebėjau. Aš tą padariau gerokai vėliau, kai buvau jau pripažintas „žmogus“. Mokytoja nusišypsojo (ko ji niekada nedarydavo) ir pasakė: „Ar aš nesakiau, kad tu gyvenime išsiversi ir be matematikos. Svarbiausia – pažinti laikrodį…“

Saugoti. Ginti. Padėti

Šiuo metu žmonės itin sudirgę. „Užkiniso“ visus karantinas ir suvaržymai. Vieni už tai pyksta ant valdžios. Kiti – ant viruso. Aš – prie pastarųjų. Žinau, kad ir policininkai pavargo, ir žmonės labai dažnai neatsakingai elgiasi (antraip virusas nebūtų taip išplitęs, juk ne valdžia jį platina). Tačiau ar tikrai nėra būdų, kaip vieno ar kito konflikto išvengti? Juk visi jie – it per padidinamąjį stiklą. Ar miške bėgiojančią sportininkę nubaudei, ar už 100 metrų nuo miesto ribos esančio sodo tvartelyje vištų palesinti neleidai, ar kokį Martyną pagavai… Ne, neteisinu aš to Martyno. Nereikėjo jam eiti, juolab, jog žinojo, kad negalima. Bet, mano galva, policininkams būtų užtekę jį apgręžti ir kelią atgalios parodyti. O pasielgė tarsi būtų užprogramuoti bausti. Nors žodžio „bausti“ ant jų automobilių net nėra užrašyta…