Ginklas kvailio rankose

Po mergaitės pagrobimo dramos spaudoje, TV ekranuose, socialiniuose tinkluose pasipylė pasvarstymų, kad pas mus nėra visiškai gerai su ginklus turinčiųjų protais, kad policija galėtų turėti prieigą prie esveikatos, jog pasitikrintų, ar žmogus, turįs ginklą, nesusirgo kokia psichine liga ir t.t., ir pan. Tuo pačiu medžiotojai reikalauja plėsti ginklą turinčiųjų ratą, įteisinti net naktines medžiokles…

„Duokdie, kad nereikėtų“

Klausydama tokių diskusijų, prisiminiau kadaise buvusių savo rašinių herojų istorijas, patvirtinančias liaudies išmintį, kad šautuvas net ant sienos kabėdamas per gyvenimą kartą iššauna, o ką bekalbėt, jei jis patenka į netinkamas rankas. Buvo pirmieji mūsų Nepriklausomybės metai, kuomet, naudodamiesi pradžios pakrikimu, kėlė galvas visokie gyvenimo atmatos. Prisimenat: prasidėjo reketas, net Kelmės turgelyje atsirado „stogo pardavėjų“, kaimuose žmogelius apiplėšdavo ar net nužudydavo vietinės reikšmės nusikaltėliai, dažnas kaimiečių miegot eidavo prie lovos pasidėjęs kirvį…

Zelma Pakruojo rajone nusprendė nusipirkti ginklą. Apie tokį sprendimą ji man taip pasakojau: „Ką su tuo kirviu aš įveikčiau, o su tikru ginklu – vis patikimiau. Susitvarkiau visus dokumentus kaip pridera ir vienądien namo grįžau su ginklu. Peržegnojau tą pirkinį ir paprašiau: „Dieve, padaryk taip, kad man jo niekada neprireiktų“. Bet Dievas ar ne taip išgirdo, ar kitokių planų mano atžvilgiu Jis turėjo, bet jie į trečią dieną atėjo. Kai pagalvoju, o kodėl jiems neatėjus: mano kaimo trobelė labai atoki, niekas piktadarių nematys ir negirdės. Aš, senmergė, gyvenanti su 90-mete motina, irgi ne kliūtis. Tai va, tą naktį pajutau, kad kažkas apie mano duris jau braižosi, mėgina atidaryti. Pašokau iš lovos, čiupau ginklą ir surikau: „Pasitraukit, o šausiu…“ Už durų pasigirdo šaižus juokas: „Ar su kačerga šausi?“ Aš įspėjimą pakartojau ir išgirdau, kaip byra gonkelių stiklai ir pamačiau žmogaus siluetą lange. Na, ir šoviau. Ne taip, kad su visam nušaučiau, bet kad nebelįstų. Plėšikas suriaumojo velnio balsu ir ėmė bėgti. Pamačiau, kad skuodžia dar vienas. Vėliau policijoj sakė, kad jie buvo trise. Vienas jų net legaliai ginklą turėjo, bet eidami manęs „rubavoti“ neėmė jo, matyt, galvojo, kad senę užteks pastumti. O aš dar kartą peržegnojau savo „kačergą“ ir paprašiau, kad tai būtų pirmas ir paskutinis kartas“. Tikriausiai, šįsyk moteriškės prašymas buvo išklausytas, nes aš daugiau apie ją nebeišgirdau.

„Kol kas nekreipk dėmesio“

Klausausi rimtų pareigūnų rimtų svarstymų, kad reikėtų dažniau pasižiūrėti į ginklą turinčiųjų psichikos sveikatą. Sako, per penkerius metus jie ir būdami sveiki gali susirgti. Ir manau, jie yra teisūs. Bet ar jūs žinote daug tokių, kurie, net akivaizdžiai durniuodami, kreiptųsi į psichiatrą? Aš tokių nepažįstu. Psichiatro pagalbos paprastai prašo tie, kurie dar supranta, kad jiems kažkas negerai. O tų, kurie nebesupranta, ir surištų pas gydytoją neatitempsi. Dar blogiau, kad ir artimieji ne kažin ką gali padaryti, nes reikia… ligonio sutikimo, prievarta gydyti negalima. Ir paskui baisimės, kad žmogus butą pavertė sąvartynu ir viską, ką suradęs, į namus velka. Kad bobutę per elektros lizdus dujomis „nuodija“, bet jai niekas pagalbos (psichiatro) nesuteikia. Kad iš kaimo lūšnos „vagys“ išnešė 19 porcelianinių servizų  ir 42 komplektus patalynės, o policija tas blėnis tiria, bent jau skundą registruoja ir atsakymus rašo… Labai gerai atsimenu atvejį, kai pilietis iš Kražių apylinkių atėjo į Kelmės Žemėtvarkos skyriaus vedėjos Raimondos kabinetą, demonstratyviai pasidėjo ant stalo ginklą ir tarė: „Kol kas į tai nekreipk dėmesio“. Ir toliau dėstė, kaip jam turėtų būti sugrąžintos žemės, miškas, nors šie jam visiškai nepriklausė.

Vėliau, kai apie tai kalbėjomės su policijos komisariato vadovu, jis tik skėsčiojo rankomis, kad nieko negali padaryti. Teoriškai žmogus sveikas, pas gydytojus nesilanko. Ir guodėsi komisaras tuo, kad po trejų metų tas pilietis vėl privalės apsilankyti pas psichiatrą, jei norės gauti leidimo ginklui pratęsimą, o per tą laiką gal nieko nenušaus… Nenušovė. Kiek girdėjau, dabar jau ir pats numirė skundus berašydamas, kai, tylomis įsikišus policijai, leidimo ginklui nebegavo.

Ką daryti?

Manau, kiekvienas pareigūnas papasakotų istorijų, kaip susidūrė su neadekvačiais, bet teisėtai ginklą turinčiais piliečiais. Ir, mano galva, šioje vietoje svarbiausiai yra net ne ginklas, o kvailiojantis žmogus. Tegul jis, akivaizdžiai durniuodamas, ginklo ir negaus, bet ir lazda kvailio rankoje gali tapti rimtu ginklu. Mano galva, yra palikta rimta spraga mūsų įstatymų kebeknėje, kai psichine negalia paliekama teisė pasirūpinti pačiam ligoniui. O dar baisiau – psichopatui. O gal net ne spraga, o tiesiog tokia liūdna realybė, nes esame dar gan neturtinga šalis. Iš kur paimt tiek psichiatrų, psichologų, kad tą klausimą būtų galima tinkamai išspręsti?

Atsimenu neseną atvejį, kai nesunkų nusikaltimą padaręs žmogus buvo pripažintas nepakaltinamu. Jį nusiuntė pas psichiatrą, tas paskyrė jam ambulatorinį gydymą. O tai reiškia, kad gydymo eiga priklauso tik nuo paties nepakaltinamojo. Jei jis neturi namiškių, artimųjų, kas jam tabletes sugirdys? Dar liūdniau su sunkiais nusikaltimais – tada siunčia jau į Rokiškį, uždaram gydymui. Bet juk ten amžinai nelaiko. Vėl grįžtama prie ambulatorinio gydymo ir… naujo nusikaltimo.

Kad ir kaip būtų liūdna, bet dabarties šnekos dėl visų griežtumų yra tik šnekėjimas dėl šnekėjimo. Na, neatsiras specialistų, o tuo labiau greitai. Duokdie, kad aš būčiau neteisi…

Nuotrauka iš interneto.