BIČIULIS

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Internetas skelbia, kad dabar Lietuvos giriose žiemoja 292 vilkai. Tai beveik šešis kartus mažiau negu jų buvo mūsų kartos vaikystėje. Pavyzdžiui, 1948 metais Lietuvoje priskaičiuoti 1723 miško pilkiai, todėl su jais susidurdavome ir žiemą, ir vasarą.

Ėriuko vis dėlto neišsaugojome

Vyravo nuomonė, kad vasarą vilkai žmonių nepuola, todėl, juos pamačius, pakakdavo pašūkauti: „Pui! Pui!“, pamosikuoti rankomis ir jie, uodegas pabrukę, nuskuosdavo savais keliais. Bet ar visada? Mano gimtoji Orkių kaimo sodyba netoli Žalpių buvo išsidėsčiusi ant  uosių ir alksnių priaugusio daubos kranto, o šlaituose ganėme karves, veršelius, avis. Avys – pasakiški gyvulėliai ne tik dėl vilnos, kailio ar mėsos: jos taip nurupšnoja kiekvieną medžio ar medelio priekelmį, kiekvieną kupstą, kad joks veršelis ar kumeliukas to nepadarys. Tačiau jos, o ypač – paūgėję ėriukai – tikras vilkų skanėstas.

Kartą, kai pažalpio pievelėje ramiai atrajojo juodmargės, o šalia tyliai rupšnojo žolę avis su ėriukais, mes, keturi kaimynų piemenys, kiek palypėję į Ožkpilio lygumėlę, pradėjome žaisti įprastą kaimo vaikų žaidimą – „varyti į dvarą kiaulę“. Ir nė nepajutome, kaip neramiai sukluso švelniavilnės, kaip iš šalia augusio tankaus alksnynėlio iššoko vilkas ir lyg pailgas kamuolys krito po vieno ėriuko papilve, jį parbloškė, aštriais dantimis perkando kaklą ir, užsivertęs gyvulėlį ant nugaros, pasileido į kitoje pusėje vešėjusį alksnynėlį, Žalpinės miško link. Pakilome jį vytis, šaukdami: „Pui! Pui!“ ir dar vis pykšteldami savadarbiais „brauningais“, padarytais, į riestą obels šaką įkalus šovinio tūtą ir ją priskutus degtukų sieros: paspaudus gumele įtemptą vinies degiklį, dunksteldavo lyg koks šūvis. Ėriuką nešančiam vilkui buvo sunku vingiuoti siauru alksnynėlio takeliu, todėl jis grobį greitai pametė ir nurūko. Kruvino ėriuko išgelbėti nepavyko – tėtei jį teko paskersti.

Toks vilkų akiplėšiškumas vaikus vertė laikytis tam tikro atsargumo. Net aviečiauti į eglyno iškartas netoli Vlado Ališausko sodybos neidavome vieni: vesdavomės kad ir lazda pasiramsčiuojantį senelį („strujų“), kuris sėdėdavo ant kelmo, o mes ramūs aplinkui uogaudavome. Bet vaikiškas smalsumas vis tiek neramino.

Ieškojome pilkio guolio

Pasklido šnekos, kad netoli Mažučių, vadinamojoje Milkintų trakoje vilkė išperėjo jauniklių. Kaip pamatyti jos guolį? Mūsų jaujos tarpangyje jau suaugęs vyras Juozas Andriuška iš Antkapinio vasarą džiovindavo skirpsto žievę, kurios prisilupinėdavo iš Maskolijos pelkėje augusių medelių. Tą žievę kaip žaliavą dažų pramonei brangiai supirkdavo paruošų organizacijos, todėl Juozui už gautus rublius išėjo vos ne vestuvinis kostiumas. Šįkart išprašėme Juozo palydėti mus iki vilko irštvos. Išsipjovęs lazdą „riešutinę“, jis su būreliu paauglių tiesiai per laukus nubrido į traką. Gerokai pašniukštinėję, prie sutrešusio kelmo radome į didelį paukščio lizdą panašų išgulėtą guolį, kuriame dar mėtėsi smulkių, matyt, kažkokio laukinio žvėrelio ar gal net ėriuko apgraužtų kauliukų. Žinoma, nei pačios vilkės, nei vilkiukų nesutikome, nors, kol išlindome iš trakos, kažkokie šiurpuliukai bėgiojo nugarom.

Kas privertė mokinukus sudeginti sąsiuvinius

Vilkai ypač įsidrąsindavo žiemos pabaigoje, kai dar spaudė speigas, kai miškus ir laukus dengė storas sniego patalas. Atklydę iki pat sodybos ir užuodę tvarto kampe kartu su karvėmis šiltai žiemojančias avis, jie ne kartą kasėsi po akmens pamatais, o neprisikasę – kraupiai staugdavo. Net daržinės kampe įtaisytoje būdoje gulėdamas šuo Lokys kraustėsi iš proto. Tik vieną žiemą staugimas liovėsi, nes toliau nuo tvarto, ant pašlaitės dirvonėlio buvo atvilktas nugaišęs kolūkio arklys. Pirmaisiais kolūkių metais tokie gyvulių praradimai buvo ne naujiena: arkliai pavasariop krisdavo arba iš bado, nes jų nepasotino net ir nuo jaujų ar daržinių stogų nuplėšyti šiaudai, arba „patraukinti“, t. y. kai sunkaus gymio buvusį ūkininko ristūną per purvynus ir pusnis, sukdamas apie galvą botagą, ginė niekada arklio nevadeliavęs kolūkietis. Taigi tą viduržiemį iš miško naktimis atklydę alkani vilkai, o dienomis – ir valkataujantys šunys ramiai „dorojo“ arklieną – nutirpus sniegui, beliko tik arklio griaučiai, kuriuos, brigadininko pavaryti, kolūkiečiai čia pat ir užkasė.

Buvo kalbama, kad ypač plėšrūs yra su arklio karčiais ant sprando vilkai. Mūsų namuose mėtėsi nuo tarpukario išlikęs laikraščio „Ūkininko patarėjas“ numeris, kuriame buvo rašoma, kaip Anykščių krašte, Šimonių girioje karčiuoti vilkai užpuolė arklinėmis rogėmis iš linamynio grįžtančius vyrus, kurie besigindami sudegino visus rogėse buvusius šiaudus, kol zovada lėkę arkliai pagaliau ištempė roges iš girios. Iš Pupėnų kaimo netoli Kražių atvažiavęs dėdė Povilas sakė girdėjęs, kad vilkai žiemą sudraskė per Kuprės mišką naktį ėjusį žmogų. Būta ir vietinių pavyzdžių. Kartą iš pamokų grįžęs mūsų name gyvenęs pirmosios Žalpių septynmetės mokyklos laidos mokinys Petras Vaitkus pasakojo, kaip jis su draugais ir mokytoja Aldona Beinoryte vakar iš valsčiaus centro – Nemakščių, per Smulkių mišką nešė mokyklai vadovėlius ir sąsiuvinius, tačiau sutemus juos užpuolę vilkai, todėl besigindami jie sudeginę visus, taip brangius tais laikais sąsiuvinius ir grįžę į Žalpius vos su keliolika knygelių savo kuprinėlėse.

Kokia gi giria be vilko?

Pokario metais kaimo žmonės nuo vilkų gynėsi kaip išmanė: vienas Užžalpio gyventojas beržynėlyje buvo iškasęs gilią duobę, ją užmaskavęs, o virš jos palenkęs berželį su kilpa, kad į ją įlindęs pilkius niekaip neištrūktų. Vilkus negailestingai naikino medžiotojai, net buvo įsteigtos premijos už tai. Tokios pastangos atsipirko: 1965 m. Lietuvoje buvo belikę vos 34 vilkai. Laimei, jie visai neišnyko ir dabar jų – beveik trys šimtai. Šis, kad ir plėšrus pasalūnas, matyt, pirmiausia praverčia kaip savotiškas miško sanitaras: jis sunaikina ligotus, paliegusius žvėrelius ar jų gaišenas. O žmogui, matyt, reikia rasti būdų, kaip nuo vilkų apsaugoti avis. Iki suvarant ūkininkus į kolūkius, o ir kiek vėliau vilkai padarė mažiau nuostolių dar ir todėl, kad naminius gyvulius – karves, veršelius, avis ganė pasamdyti piemenys arba pačių gyvulių savininkų vaikai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA