Nepelnytai primirštas

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

Birželio pradžioje Kelmės krašto muziejus kvietė paminėti 1863 m. sukilimo 155-ąsias metines ir šio sukilimo vieno iš vadų kunigo Antano Mackevičiaus 190-ąsias gimimo metines.

Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė sako, jog Pakražančio seniūnijoje buvusiame Morkių kaime gimusio ir ženklų pėdsaką istorijoje palikusio kunigo Antano Mackevičiaus asmenybė nepelnytai primiršta, todėl Kelmės krašto muziejus kartu su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistais, Kelmės rajono istorijos mokytojų metodinio būrelio nariais organizavo edukacinę programą-išvyką „1863 m. sukilimo dvasinis lyderis kunigas Antanas Mackevičius“.

Kelmės krašto muziejaus vyriausiasis muziejininkas Rimantas Serva renginio pradžioje priminė 1863 m. sukilimo ištakas ir jo vadus. Pasak pranešimą skaičiusio Rimanto Servos, kunigas Antanas Mackevičius buvo vienas pirmųjų lietuvių dvasininkų, įsitraukusių į 1863 metų sukilimą. Istoriniai duomenys liudija, jog kunigas iš sakyklos kritikavo 1861 metų valstiečių reformą, agitavo už Lenkų ir lietuvių respublikos atkūrimą. Kunigas ne kartą ragino siekti teisės savo likimą spręsti patiems, kovoti tiek prieš vietinius dvarininkus, tiek prieš caro valdžią. Klebonaudamas Paberžės bažnyčioje, Antanas Mackevičius perskaitė manifestą, kuriame ragino kovoti visus neabejingus krašto ateičiai žmones. Važinėdamas po kaimus ir regėdamas sunkią valstiečių dalią, jis kalbėjo apie būtinybę kovoti prieš žmonių išnaudojimą, už tautos laisvę. Antanas Mackevičius rašė: „Mano troškimas žmonėms gero davė man jėgų ir galimybes sukelti liaudį ir ne kuriuo nors tikslu, o tik siekiant ją pakelti, kad ji įsisąmonintų ir pasakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija ji nori būti susijungusi. Ši teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negali būti pareikšta kitaip, kaip tik per išsivadavimą“. Surinkęs 300 žmonių būrį, kovoti kunigas išėjo su žodžiais: „Už žmogiškas žmonių teises, už mūsų ir jūsų laisvę“. Po poros mėnesių būryje jau buvo apie 500 sukilėlių. Antanas Mackevičius artimai bendravo su kitais sukilimo vadais – Zigmantu Sierakausku ir Konstantinu Kalinausku. Sukilėliai kovojo narsiai, tačiau prieš 15000 medžiokliniais šautuvais ir ištiesintais dalgiais ginkluotų sukilėlių stojo 140000 carinės Rusijos kariuomenės karių. 1863 metų lapkritį prie Vilkijos įvyko paskutinis Antano Mackevičiaus sukilėlių būrio mūšis. Kunigas buvo sužeistas, slapstėsi Vilkijos apylinkėse. Sukilimo vado suėmimas greitai apaugo įvairiais gandais ir legendomis, tačiau istoriniai tyrinėjimai patvirtina, kad Antanas Mackevičius buvo užkluptas atsitiktinai, suimtas po gaudynių ir įkalintas Kauno kalėjime. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, pasižymėjusio žiaurumu, todėl praminto koriku, Antanui Mackevičiui buvo paskirta mirties bausmė. Pakartas, nes atsisakė išduoti sukilimo vadus. Prieš mirtį kunigas rašė: „Jei vyriausybė nesiliaus plėšusi gyventojų ir nesirūpins žmonėmis, atsiras kitas Mackevičius ir tai, ko aš nepadariau, padarys jis“. Kunigas Antanas Mackevičius  buvo pakartas Kaune. Kaip priesakas mums visiems liko kunigo Antano Mackevičiaus žodžiai: „Lietuvių tauta – darbšti, sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš laukiu tartum atpildo savo tautos laisvės…“

Po paskaitos visi renginio dalyviai vyko į kunigo Antano Mackevičiaus gimtinę buvusiame Morkių kaime. Čia Kelmės krašto muziejaus vyriausiasis muziejininkas Rimantas Serva supažindino su 1863 m. sukilimo dvasinio lyderio kunigo Antano Mackevičiaus biografija. Antanas Mackevičius gimė 1828 metų birželio 14 d. Tėvai buvo mažažemiai ūkininkai. Trokšdamas mokytis, neturtingų tėvų vaikas, vos dvylikos sulaukęs, pėsčias pasiekė Vilnių, mokėsi Vilniaus gimnazijoje, vėliau – Kijevo universitete, kur formavosi jaunuolio pažiūros. Norėdamas būti arčiau Lietuvos ir jos žmonių, parvyko į Lietuvą ir mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Baigęs seminariją, Krekenavos bažnyčioje tarnavo vikaru. Nuo 1855 metų tarnystę Dievui ir žmonėms tęsė Paberžės bažnyčioje, kur išgyveno 8 metus. R. Serva sakė, jog po 1863-1864 m. sukilimo numalšinimo gausios carinės Rusijos represijos ir egzekucijos nepalaužė Lietuvos žmonių. Užgimė Nepriklausomos Lietuvos, kuriamos etniniu pagrindu, idėja.