„Jei pagimdėme kūdikį, pirkime ir vystyklus“. Kodėl sudegė Tytuvėnų bažnytinio meno muziejus?

Alvydas GEŠTAUTAS

Tokią mintį mums pasakė „Tytuvėnų piligrimų centro“ laikinai direktoriaus pareigas einantis Pranas Jurkaitis. Jo nuomone, jei rajono taryba nusprendė atstatyti vienuolyną, tai reikėjo pasirūpinti ir modernia jo apsauga, t.y. pagimdytam kūdikiui nupirkti vystyklus. O po to jau tiksliau paaiškino: jis du kartus (praėjusių metų kovo 18–ąją ir lapkričio 9–ąją) šio centro dalininkų, kurių „komandą“ sudaro Šiaulių vyskupija, Tytuvėnų parapija ir Kelmės rajono savivaldybė, susirinkimuose kalbėjo apie būtinybę vienuolyno pastate, kur įrengta signalizacija, ją būtinai prijungti prie apsaugos sistemos, nes muziejuje saugomi vertingi eksponatai. Buvo kreiptasi į Kelmės rajono policijos komisariatą (PK) dėl apsaugos pajungimo, tačiau gautas raštas, kad Kelmės PK šių paslaugų nebeteikia.

Praėjusį lapkritį meras Kostas Arvasevičius patikino, kad Kelmės PK tikrai neteikia šių paslaugų. Saugos paslaugas teikia privatūs verslininkai. Jis pasiūlė saugojimo paslaugoms pirkti skelbti konkursą ir parinkti pigiausią variantą.

Kalbėjo ir Šiaulių vyskupijos kancleris Evaldas Alūzas. Jis pasiūlė pirkti apsaugos paslaugas iš UAB „IRDAIVA“. Dalininkai pritarė kanclerio pasiūlymui.

– Aš kovo 18–ąją dalininkų susirinkime minėjau, kad projekte vienuolyno pastato apsaugos sistemos įrengimas nenumatytas, nors jos būtinai reikia. Minėjau, jog tam prireiks apie 18 tūkstančių litų,– prisimena savo žodžius P. Jurkaitis, kurie užrašyti ir susirinkimo protokole.

Tačiau, kaip teigė P. Jurkaitis, dalininkų (konkrečių pavardžių įvardinti nenorėjo) buvo pasakyta, jog keliolikos tūkstančių litų neatsiras. Sutikite, keista, kai veltui gaunama 10 mln. Lt vienuolyno atstatymui, kuriame steigiamas brangių vertybių muziejus, bet jo apsaugai nesugebama „sukrapštyti“ 18 tūkst. litų. Beje, kai kas stebėjosi, kad žmonės, susiję su vienuolyno apsauga, negavo pranešimų į telefonus apie kilusį gaisrą.

– O kaip jie gaus, jei telefonai dėl lėšų taupymo nebuvo įjungti į priešgaisrinės saugos sistemą?– retoriškai klausė P. Jurkaitis. – Dabar, grįžę į senąją būstinę prie Tytuvėnų miesto ir apylinkių seniūnijos pastato, tokią sistemą įrengėme, t.y., jei kiltų nors menkiausias gaisro pavojus, apie jį informaciją į savo telefonus gautų penkios dešimtys žmonių.

– Beje, ir kovo 18–osios posėdyje, kuriam pirmininkavo tuometinis vicemeras Zenonas Mačernius, ir lapkričio 9–ąją, kai posėdžiui vadovavo Kostas Arvasevičius, aš inicijavau šį klausimą, kaip ir daugelį kitų,– tiek posėdžiuose, tiek neoficialiuose pokalbiuose,– teigė P. Jurkaitis.

L.e.p. direktoriaus pareigas einantis P. Jurkaitis žadėjo vasario 2–ąją dalininkų susirinkime iš vienuolyno stogo atkūrimui skirtų pinigų surasti dalį lėšų ir įrengti moderniausius reikalavimus atitinkančią priešgaisrinę sistemą. Be to, „Tytuvėnų piligrimų centras“ nuo šio mėnesio vienuolyne įvedė nuolatinį budėjimą. Vėl veikia nuolatinio vaizdo stebėjimo monitorius. Pradėta tvarkyti ir budėtojų registracija.

Šioje istorijoje yra dar vienas keistas dalykas. P. Jurkaitis gaisro dieną atostogavo. Jį pavadavo muziejaus direktorė Rūta Krencienė. Nors apie gaisrą žinia pasklido praėjusį ketvirtadienį tuoj po 4 val., tačiau apie jį Rūtai, pas kurią buvo ir muziejaus raktas, pranešė tik po dviejų valandų…

– Taip, tą savaitę, kai kilo gaisras, pavadavau kolegą Praną. Kodėl nesulaukiau skambučio? Klauskite policijos, kitų teisėsaugos įstaigų,– atsakė ponia Rūta.

P. Jurkaitis sakė, jog tuo metu buvo gaisravietėje ir turėjo aibę rūpesčių, todėl tikėjosi, jog muziejaus vadovei skambino klebonas.

– Ponia Rūta yra pono Prano darbuotoja. Direktorius žinojo, kad raktas nuo muziejaus durų yra pas ją. Manau, Jurkaitis ir turėjo rūpintis patekimu į muziejų. Klebonas Rimantas Žaromskis savo pareigą atliko – pirmiausia paskambino Piligrimų centro direktoriui,– sakė gaisrą regėjęs, o dabar Palangoje besigydantis Tytuvėnų miesto seniūnas Romas Čerkauskas.

– Žinote, buvo aibė rūpesčių. Aš pirmiausia skambinau bažnyčios tarnams ir dariau tai, kas priklauso klebonui,– „Bičiuliui“ sakė R. Žaromskis.

Taip besikuklinant, kas paskambins poniai Rūtai, ėmė muziejus ir sudegė…