25 metai tarp gėlių

Birželio 20 dieną gėlių parduotuvė „Gėlė ir vėjas“ atšventė savo 25 metų jubiliejų. Pasak parduotuvės įkūrėjos Vilijos Kivylienės, ta diena buvo ypatinga ir atnešė daug staigmenų. Visi parduotuvėje labai uoliai ruošėsi šventei, padengė stalą, kvietė ištikimiausius savo klientus ir visus kitus užsukti į parduotuvę pasivaišinti ir pasikalbėti. Visą dieną, nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro, kartu su susirinkusiais bendravo ir prisiminė senus laikus. Kai kurie svečiai atnešė dovanų, tai nustebino ir leido pasijusti vertinamais ir ypatingais.

Meilė gėlėms nuo vaikystės

Parduotuvės savininkė Vilija Kivylienė pastebi, kad meilė gėlėms ją lydi nuo pat mažumės. Moteris prisimena, kaip kaime pas „babą“, kai jai buvo 5–7 metai, anksti rytais, kol ji dar miegodavo vyrai keldavosi ir eidavo pjauti pievų, o jiems grįžus pavalgyti, ji skubėdavo į nupjautas pievas rinkti gėlių. Kol ji rinkdavo gėlės, jos močiutė jau laukdavo prie namų paruošusi kibirus su vandeniu toms gėlėms merkti. Kaip V. Kivylienė prisimena, ji nešdavo pilnus glėbius gėlių, o kibirų būdavo pririkiuota prie namo sienos vienas prie kito ir ji užpildydavo juos visus.

Verslo pradžia

Vėliau moteris pradėjo dirbti samdomą darbą gėlių parduotuvėje. Iš visų kitų prieš tai išmėgintų darbų, šis jai patiko labiausiai ir taip kilo idėja atidaryti savo gėlių parduotuvę. Nuo įsikūrimo pradžios 2000 metų birželio 20 d. jų parduotuvės patalpos nuolat keitėsi. Seniau jie dirbdavo įvairiuose, prie prekybos centrų nuomojamuose, koridorių kampučiuose, o dabar džiaugiasi, kad pavyko „užaugti“ ir jau parduotuvę gali vadinti gėlių salonu. Parduotuvės pavadinimas „Gėlė ir vėjas“ sugalvotas jos dukros Urtės. Ji pavadinimą išrinko pagal H. Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“, kuris įrėmintas ir pakabintas parduotuvėje ant sienos. Sunkiausias periodas per 25 metus – pandemijos laikotarpis, kurio metu buvo uždrausta dirbti. Tada pasikeitė iki tol lydėjusi, gėlių aromatu persmelkta, pakili nuotaika ir net buvo kilę minčių visiškai užsidaryti.

Ištikimos darbuotojos ir lojalūs klientai

Vilija Kivylienė džiaugiasi, kad kartu su ja visame kelyje šalia lieka ištikimos darbuotojos ir lojalūs klientai. Visos darbuotojos išlikusios nuo įsikūrimo pradžios, tik jų sumažėjo, jei seniau dirbo 5–6, dabar liko 3. Kiekviena iš jų turi savitą puokščių kūrimo stilių, kai kurie pirkėjai atėję net klausia, kada dirbs konkrečios darbuotojos, nes jų stilius jiems labai patinka ir nori pas jas užsisakyti puokščių. Aplinkiniai įsivaizduoja floristo darbą kaip labai lengvą. Parduotuvės savininkė prisimena, kaip vieną kartą atėjo moteris, norėdama įsidarbinti, ji ieškojo nesunkaus darbo, nes turėjo problemų su sveikata. Deja, V. Kivylienė pripažįsta, kad floristo profesija reikalauja daug pastangų, tai nuolatinis darbas, reikia keisti visoms salone esančioms gėlėms vandenį, nurankioti lapelius, pakirpti kotelius, aptarnauti klientus, tačiau tuo pačiu pastebi, kad šis darbas mažai apmokamas ir norintiems lengvo, sėdimo darbo yra visiškai netinkamas.

Moteris su šypsena pasakoja apie savo pirkėjus, kurie seniau čia ateidavo kartu su tėvais dar būdami vaikai, o dabar jau suaugę grįžta ieškoti gėlių patys.

Populiariausia gėlė

Populiariausia šventė, kai perkama daugiausia gėlių yra Motinos diena ir jos niekas neaplenkia: „Visi turi mamas, tiek jauni, tiek vyresni ir kiekvienas nori jas pasveikinti“. Toliau seka Valentino diena, kuri populiariausia buvo pirmais metais, kai tik buvo pradėta švęsti. Taip pat Kovo 8 diena. Dažniausiai pirkėjų pasirenkama gėlė – raudona rožė. Dažniausiai jas perka vyrai. Parduotuvės savininkė juokiasi, kad atėję vyrai prašo gėlių ir nustemba, kai paklausi kokių, nes tarsi savaime turėtų būti suprantama, kad kalbama apie raudonos spalvos rožes. Moteris sutinka, kad aplinkoje vyrauja daug įvairių įsitikinimų ir stereotipų apie gėles, jų spalvą, tačiau jų kolektyvas stengiasi to nepaisyti: „Sako, kad geltona – tai neapykantos spalva. Kaip gėlė gali atspindėti neapykantą? Juk nedovanosi su neapykanta gėlių“.

Mėgstamiausios gėlės – iš laukų

Vilija Kivylienė atskleidžia, kad jos mėgstamiausios gėlės – tik iš laukų: rugiagėlės ir ramunės. Ji niekada nesineša gėlių iš parduotuvės. Moteris pastebi, kad pievų gėlių tendencija populiarėja, tačiau norint tokių gėlių gauti pardavimui, iškyla sunkumų. Kas keitėsi per 25 metus? Pasak Vilijos, gėlių apipavidalinimas. Dabar visi prašo daug popieriaus, įvairiausių įpakavimo įmantrybių, ko seniau nebūdavo. Gėles, kurios lieka neparduotos parduotuvė, aukoja bažnyčiai ir organizacijoms, kurios per šventes žiedlapius naudoja dekoracijoms. Kartais jas padovanoja žmonėms arba tiesiog išmeta. „Tai toks verslas, kur tiksliai negali apskaičiuoti. Visada gėlių arba pritrūksta, arba lieka“, – teigia V. Kivylienė.

Seniau ir dabar

Ji atskleidžia, kad domisi gėlių tendencijomis, kartu su visu kolektyvu važinėja į parodas. Kaip tik šiemet vyks į rožių festivalį Tukume, Latvijoje, kuris vyksta kas dvejus metus. Seniau rinkdavo informaciją iš žurnalų, tačiau dabar viską randa internete. Taip seka ir domisi naujienomis.

Vilijos patarimas

Parduotuvės „Gėlė ir vėjas“ savininkė Vilija dalinasi patarimais, ką daryti, kad nupirktos gėlės namuose žydėtų kuo ilgiau. Ji rekomenduoja išpakuoti gėles iš popierių ir kitų įpakavimų, kurie nepraleidžia oro, jas atrišti ir pamerkti laisvai į vazą. Kiekvieną dieną keisti vandenį, retkarčiais pakirpti kotelius, taip gėlės namuose džiugins ilgiau.

Vilijos asmeninio archyvo nuotr.