Švento ryto preliudas
Atsiskleidė
Aušra,
Pakilusi iš senolių
Klevo kanklių ilgesio,
Kad suskambėtų
Pavasario giesmė.
Atsivėrė
Kančia numazgota
Prisikėlimo gelmė.
Iš Kūrėjo
Sodų grožybės
Tyrumu sužydėjo dangus,
Kad žmogus,
Atsigėręs
Velykų
Ryto,
Apkabintų
Šalia esantį.
Ieškojimai
Tamsybės grėsmė
Nepaneigs
Šviesos tekėjimo,
Nes jos spindėjimas
Atsirėmęs
Į Petro
Uolą,
Ant kurios
Sutvėrėjas pastatė
Vilties ir meilės
Švyturį.
Tylos alsavimas
Perlieja širdį,
Ištiesta ranka
Veda per aštrias pakopas,
O viršūnė toli.
Prošvaistės
Prisėsk šalia!
Pabūkim dar, pabūkim
Prie išsipildymo versmės,
Vilties želmens,
Prie džiaugsmo
Perregimo šydo.
Akimirka trapi
Greit nutekės
Į laiko sietuvą bekraštę.
Pabūkim dar,
Kol tyla žydi
Baltu tyrumu
Ir akyse
Dangaus mėlis
Žiburiuoja.
Aptemimas
Tą rytą
Pertekę gėrybėmis
Jie jautėsi iškiliai.
Trypė aimanuojančią
Rugio širdį,
Svaigo gerdami
Pasaldintą didybę.
Išduotas šviesos giesmynas
Klupo
Ant kertamos šaknies,
Kuri kvepėjo lietuvybe.
Puikybės žaibai
Degino paukštelių lizdus,
Nes jie giedojo tiesą.
Ir nejautė,
Kad užtvinusi lanka
Senka.
Takažolė
Tu žolele, mažoji,
Minama, skriaudžiama
Ir ne kartą apspjauta:
Tyloje nusiprausus
Vėl pakilus
Kalbini saulę.
Lenkiuos
Tavo kantrybei
Ir prašau,
Karalaite kuklioji, gudruole,
Atleisk mums.
Tu skaistesnė už mus,
Tu tauresnė už mus,
Tu kilnesnė už mus.
Tavo ašaroj
Paskęsta
Mūsų
Nenumazgoti veidai.