Kodėl mažiausiai nusipelnę žmonės Lietuvoje tampa herojais

Tokią mintį išsakė kelmiškiai, dalyvavę spalio 5 d. Lietuvos kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės spalio 5 d. organizuotame įspėjamajame streike, po Jono Trukano siaubo filmo „Rūpintojėlis“ peržiūros, išvedę paralelę tarp dabartinės situacijos su kultūra Lietuvoje ir filmo.

Streiko Kelmėje organizatorius Aivaras Norbutas susitikimo pradžioje sakė, kad nesitikėjo tokio būrio kelmiškių renginyje, kuris vyko Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Juokavo, kad manė, jog į renginį ateis jis pats su žmona ir režisierius bei pasidžiaugė, kad susirinko daugiau nei 50 Kelmės rajono gyventojų, neabejingų susiklosčiusiai situacijai su kultūra Lietuvoje.

Renginio pradžioje skambėjo kultūros streiko himnu tapusi M. K. Čiurlionio „Jūra“. Po to režisierius Jonas Trukanas trumpai pristatė savo 2022 metais sukurtą siaubo filmą „Rūpintojėlis“.

„Baimė būti neypatingu, nepastebėtu – turbūt vienas įdomiausių klausimų, apie kurį daug galvota ir kalbama filmo metu. O kas jeigu? Kino salėje esi saugus. Žudikui tu neįdomus. Bet kaip elgtumeisi atsidūręs ekrane, pasakojamoje istorijoje? Visi mes natūraliai norime tikėti herojaus ar gelbėtojo mitu, tuo, kad personažas, ypatingai siaubo žanre, priims teisingą sprendimą. Mūsų pagrindinio personažo sprendimai, galbūt, nėra teisingi, bet jie yra žmogiški“, – sakė J. Trukanas ir pabrėžė, kad, jei būtų herojaus vietoje, galbūt pasielgtų taip pat.

Pasak režisieriaus J. Trukano, filme didelis dėmesys buvo skiriamas skulptūroms ir dailei. Dailininkas Paulius Aničas likus mėnesiui iki prasidedant filmavimams vienas išvyko gyventi į apleistą sodybą, kad ją paverstų filmavimų aikštele. Ekrane matomos skulptūros yra jo rankomis išdrožtos būtybės, kurių kiekviena turėjo vardą ir santykį su žudiku.

Trileryje „Rūpintojėlis“, kuriame vaidmenis atlieka aktoriai Marius Repšys, Šarūnas Rapolas Meliešius, Povilas Jatkevičius, Gabija Bargailaitė, Saulė Emilija Rašimaitė ir kiti, pasakojama istorija apie Marių, išgelbėjantį klasę mokyklos išleistuvių dieną – pasirodo, jog klasiokų užsakyta sodyba šventei atšaukta, o vaikino mama yra nekilnojamo turto agentė ir šis gali iš jos nugvelbti raktus nuo kitos sodybos. Marius išvis neplanavo vykti į išleistuves, nes niekada nepritapo prie klasės. Jam visada atrodė, kad visi kiti aplinkui yra talentingi ir populiarūs – o jis tiesiog paprastas, niekuo neypatingas.

Tačiau Mariaus penkiolika minučių šlovės greitai baigiasi, nes vakarėlyje jo nusižiūrėta mergina Brigita atrodo labiau susidomėjusi ne juo, o būsima NBA žvaigžde Rimu. Išleistuvės tokios, kokios ir turėtų būti (alkoholis, narkotikai, pirmoji meilė ir t.t.). Klasiokai greitai išsiaiškina, jog ši sodyba turi savo istoriją. Čia prieš 20 metų tautodailininkas medžio drožėjas Algirdas išžudė visą savo šeimą, o galiausiai ir pats nusižudė. Netrukus tampa aišku, jog istorija ima kartotis.

Jono Trukano debiutinis filmas „Rūpintojėlis“ buvo parodytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, tarptautiniame 40-ajame Turino kino festivalyje, Italijoje, naujoje konkursinėje programoje “Crazies”.

Jonas studijavo filmų režisūrą Farnamo kūrybinių menų universitete (University for the Creative Arts) Jungtinėje Karalystėje. Baigęs mokslus iki šiol kuria trumpametražius filmus, režisuoja reklamas. Dukart dalyvavo „Berlinale Talent Campus“ ir gausybėje kitų tarptautinių jaunųjų talentų mokymų programų („TransAtlantic TalentLab“, „InScript“, „European Genre Forum“). Jo kurti trumpametražiai filmai rodyti daugybėje pasaulio šalių ir laimėjo ne vieną tarptautinį apdovanojimą.

Po filmo peržiūros vyko diskusija ne tik apie filmą, bet ir apie kultūrą Lietuvoje.

Režisierius J. Trukanas sakė, kad šis streikas nukreiptas ne į personalijas, o kovojama už tai, kad „Nemuno Aušra“ būtų atitraukta nuo Kultūros ministerijos.

Buvo daug diskutuojama apie tai, kad Kultūros ministro portfelio perdavimas „Nemuno Aušrai“ kelia grėsmę kultūros ir žodžio laisvei, apie bandymą supriešinti didmiesčių ir regionų kultūros bendruomenes, apie kultūros darbuotojų baimes ir pagalbą jiems.

Gaila, tačiau mūsų rajono kultūros įstaigų bendruomenes kausto baimė, primenanti sovietinius laikus, kai buvo bijoma pasisakyti, laisvai išreikšti savo nuomonę. Galbūt ši baimė ir sutrukdė jiems dalyvauti spalio 5 d. streike.

Po susitikimo kalbinta Kultūros protesto asamblėjos iniciatyvinės grupės narė, kino kritikė, kultūros apžvalgininkė Monika Gimbutaitė sakė, kad Asamblėja susikūrė labai greitai, nes ir politiniai procesai, susiję su kultūra, vyko labai greitai.

Pasak jos, Lietuvos kultūros bendruomenė susibūrė į asamblėją, nepritardama Kultūros ministerijos perdavimui partijai „Nemuno Aušra“, nes kultūra yra demokratinių vertybių pagrindas ir patikėti Kultūros ministerijos valdymą politinei jėgai, kuri atvirai neigia, iškraipo ar menkina šias vertybes, yra pavojinga ne tik kultūros sektoriui, bet ir mūsų visuomenės vientisumui.

Buvo išplatinta peticija, kurią šiuo metu pasirašė daugiau nei 77 tūkst. Lietuvos gyventojų, pasisakančių prieš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos politinį išmainymą.

Pasak pašnekovės, spalio 5 d. buvo pasirinktas netradicinis streikavimo būdas. Šįkart tai – organizuojami renginiai, kuriais siekiama parodyti, kiek Lietuvoje daug kultūros, kokia ji laisva ir įvairi.

Tą dieną Lietuvoje ir už jos ribų vyko daugiau nei 300 renginių. Į kultūros protesto asamblėją susibūrė ne tik neabejingi kultūros situacijai Lietuvoje lietuviai, bet ir lietuvių bendruomenės net 22 užsienio valstybėse.

Monika Gimbutaitė sakė, kad situacija Lietuvoje – ne išimtis. Mums reikia pasimokyti iš situacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Sakartvele ir padaryti išvadas.

Iniciatyvinė grupė viliasi, kad gal spalio 5 dieną nuvilnijusi protestų banga padrąsins, įkvėps gyventojus, kultūros darbuotojus nebijoti išsakyti savo poziciją ir jungtis į protesto jūrą.

Lietuvos kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės spalio 5 d. įspėjamojo streiko MANIFESTAS

Tai ne pirmas kartas, kai stojame kartu dėl bendro tikslo.

Bet tai gali būti paskutinis kartas, kai…

kultūra yra bendra mūsų visų kalba;

kultūra mus įkvepia, augina ir suteikia drąsos;

kultūra mus jungia kaip jėga, branda ir atsakomybė;

kultūrai laisvai atveriame savo teatrus, muziejus, bibliotekas, kino ir koncertų sales;

kultūra yra visur: mūsų miestuose, miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose;

kultūra įprasmina mūsų ateitį;

kultūra priklauso visoms ir visiems – ne tik „jiems“.

Tai gali būti paskutinis kartas, kai…

mes esame vieningi;

mes tikime bendryste;

mes išeiname į gatves ir aikštes;

mes stojame prieš panieką, melą ir chaosą;

mes garsiai pasisakome už laisvę ir demokratiją;

mes laisvai minime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardą ir girdime „Jūrą“;

mes griežtai tariame „ne“ nemuno aušrai Kultūros ministerijoje.

TAI GALI BŪTI PASKUTINIS KARTAS, kai streikuojame dėl Lietuvos.

TAI GALI BŪTI PASKUTINIS KARTAS, kai kuriame ir buriamės laisvi.