Aldonos Ruseckaitės knygos „Vienatybė“ pristatymas

Spalio devintosios dienos popietę Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos Tytuvėnų padalinyje vyko Aldonos Ruseckaitės biografinio romano „Vienatybė“ pristatymas.

Tai jau šeštasis autorės romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Romanas skirtas Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės šeimai, kūrybai, darbui ir visiems gyvenimo periodams. Moteris buvo gerai pažįstama su A. ir S. Smetonomis, J. Basanavičiumi, P. Vileišiu, G. Žemkalniu-Landsbergiu, S. Kymantaite, J. Tumu-Vaižgantu, J. Biliūnu – apie tai taip pat rašoma knygoje. Knygoje ne tik įdomus istorinis laikotarpis, kuriame gyveno daug žymių asmenybių, bet ir pasakojimas apie moters likimą, stengiantis išsilaikyti sudėtingame pasaulyje.

Pristatymo metu Aldona Ruseckaitė pasakojo apie naujausią savo knygą, gvildeno ten paminėtus iki tol negirdėtus aspektus, diskutavo, atsakinėjo į klausimus. Pristatė pagrindinę veikėją – mažai kam žinomą rašytoją Oną Pleiterytę-Puidienę-Vaidilutę. Pristatymo metu autorei klausimus apie romaną uždavinėjo ir pokalbį palaikė Tytuvėnų gimnazijos mokytoja Zenta Mačiulaitienė. Visi susirinkę atidžiai klausėsi, uždavinėjo klausimus. Pristatymui pasibaigus skubėjo nusipirkti A. Ruseckaitės knygų ir gauti rašytojos autografą.

Po pristatymo ir autografų dalinimo uždavėme autorei kelis klausimus. Pirmiausia rašytojos klausėme, kaip ji galėtų pristatyti save laikraščio skaitytojams, kurie dar neskaitė jos knygų. „Aš esu visą gyvenimą dirbusi Maironio literatūros muziejuje. Pirmiausia esu muziejininkė, dabar esu išleidusi jau dvidešimt knygų ir eilėraščių, ir prozos, bet manau, kad skaitytojai labiausiai mėgsta biografines knygas apie rašytojus. Aš tokių knygų esu parašiusi šešias. Kadangi dirbau muziejuje, žinau visą tą archyvo vertę. Jau parašytos knygos apie Žemaitę, Vytautą Mačernį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, Maironį ir dabar apie šią mažai žinomą rašytoją Oną Pleiterytę-Puidienę-Vaidilutę. Aš visas knygas grindžiu dokumentika. Tai nėra dokumentinės knygos, bet jos yra meninė aprašyto rašytojo biografija, kartu su daug naujos informacijos iš Vilniaus ir Kauno archyvų. Aš tiesiog tyrinėju archyvus, skaitau ir tada – gimsta knyga. Tai galbūt galėčiau save pristatyti, kad visgi esu biografinių romanų rašytoja. Aišku, laikas nuo laiko išleidžiu eilėraščių knygelę, nes taip parašinėju, dėl savęs. Tai kaip suprantu, dabar kai važinėju į susitikimus, kad mane taip pat vertina ir skaitytojai“, – prisistatė Aldona Ruseckaitė.

– Kaip pradėjote rašyti apie garsias Lietuvių literatūros asmenybes?

– Pirmoji knyga buvo apie Maironį. Aš dirbau Maironio muziejuje, o ten yra labai didelis jo archyvas, kurį aš buvau ištyrinėjusi bei žinojau, kur galima dar papildomai patyrinėti Vilniuje. Tada artėjo Maironio 150 metų jubiliejus ir išdrįsau parašyti tokį kūrinį, skirtą Maironiui. Berašant susiformavo, kad tai išeis romanas. Jame labai daug medžiagos, Maironio gyvenimas pateiktas iš visų kampų. Paskui galvojau, kad dar galiu parašyti apie Žemaitę, kurią jau studijų laikais savotiškai pamilau. Kalbant apie biografiją dar yra svarbu ir tai, kad žmogaus gyvenime turi būti kažkokių įdomių įvykių. Na kartais, gal kūrybinė pusė, kitą kartą – gal meilės istorija kokia netikėta ir kiti įdomūs gyvenimo įvykiai. Šiaip, jeigu žmogus nugyvena tvarkingą ir ramų gyvenimą, nesvarbu, kad jis labai talentingas rašytojas, bet nėra jokių romanui tinkamų įvykių, tada nelabai ką galėtum parašyti. Kai aš renkuosi, tai žinau, kad netrūksta įvykių, šalia yra kitų veikėjų ir panašiai. Pavyzdžiui, kai rašiau apie Vytautą Mačernį, jei nebūčiau pažinojusi jo sužadėtinės, kuri gyveno šimtą du metus ir aš asmeniškai su ja bendravau, tai nebūčiau pasiryžusi rašyti, nes poetas žuvo eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, ką čia per daug parašytum? Kadangi tai buvo meilės istorija ir ji tokia lemtinga, su visokiais įvykiais – buvo apie ką rašyti. Buvo ir apie tai pasakojanti moteris, tai tik tada ėmiausi darbo, nes turėjau iš ko padaryti siužetą. Prieš pradedant rašyti tokias knygas visada pagalvoju ar yra apie ką rašyti bei renkuosi kas įdomiau man pačiai.

– Kaip vyksta pats knygos rašymo procesas?

– Parašyti knygą trunka apie dvejus metus. Informaciją renku iš archyvų, muziejų, bibliotekų, kurios turi rinkinių Vilniuje ir Kaune. Rinkimo laikas yra labai įdomus, dėl to, kad tu jau būni pradėjęs rašyti ir tada kažką randi, o tave tai stumia pirmyn. Po to vėl atrandi kažką naujo ir tada keičiasi siužetinė linija ir gali visko dar daugiau parodyti. Tas informacijos rinkimo laikas tuo pačiu yra ir gana sunkus. Kankina įvairios mintys ar pavyks parašyti, nes nežinai ką surasi. Paskui, kai jau daugmaž esi susirinkęs informaciją ir rašai, tas laikas – labai malonus, o jau pats maloniausias yra, kai persiverti į antrą pusę ir lieka jau nedaug iki pabaigos. Tada jau negali sulaukti, bet vis dar eini į archyvą, tiksliniesi, ieškai dar skaitmenintoje spaudoje ir taip iki pat galo. Kartais jau atiduodi į leidyklą, o dar neapleidžia mintys – gal ten papildyti, o gal ten. Tas procesas galvoje stipriai įsiėdęs ir labai gyvas.

– Ar turite pagalbininkų, ar dirbate viena?

– Ne, neturiu. Matot, dabar užsienyje tokią knygą rašant autoriai turi vadybininkus, pagalbininkus, žmones, kurie surenka medžiagą, ją pateikia, kartais net į kitą valstybę važiuoja toliau tyrinėti. Aš renku viską pati Lietuvoje, tik Maironio archyvas buvo Peterburge, o daugiau į užsienį aš nevažiuoju. Suprantu, kad kai tau surenka medžiagą yra toks momentas – iš vienos pusės tau nereikia ieškoti, bet iš kitos pusės galbūt tu nejauti to atradimo džiaugsmo pats ir nežinai ar tau tikrai geriausią medžiagą surinko. Gal tam archyve kažkas liko, kas tam žmogui atrodė nesvarbu, o tau būtų labai svarbu. Tai kol kas padėjėjų neturiu. Man visas procesas pačiai labai įdomus.

– Naujausios knygos pavadinimas „Vienatybė“, ką jis reiškia ir kas už jo slypi?

– Čia yra lietuviškas žodis ir jis reiškia „vienatvė“. Rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė savo dienoraštyje daugybę kartų rašo, kad ją gyvenime lydi vienatybė, tai būtų vienatvė, nykuma. Tai čia yra jos žodis. Aš tokio nebūčiau ištraukusi, jeigu nebūčiau jos dienoraštyje radusi. Jis atitinka jos gyvenimą, nes rašytoja išties daugelį kartų jautėsi vieniša ir nesuprasta. Mano veikėja naudojo šį žodį išreikšdama savo vienišumą.

– Kas labiausiai jus nustebino ieškant informacijos? Kuri knygos rašymo dalis jums pačiai įdomiausia?

– Tas nustebimas man pačiai buvo veikėjos kokaino vartojimas nuo pat jaunystės – tai neįprasta. Labai didelis pasiaukojimas vaikams, nemaniau, kad su vyru, rašytoju Kaziu Puida buvo tiek duobių, jog nuolat vis skyrėsi ir skyrėsi, to tikrai iš anksto aš nežinojau ir turėjau viską perskaityti. Įdomiausias rašymo ir tyrinėjimo momentas, tai buvo skaityti jos dienoraščius. Iš jų labai daug ką sužinojau ir jais rėmiausi. Jei nebūtų Puidienės dienoraščiai išlikę Vilniaus universiteto bibliotekoje, tai nebūčiau tos knygos rašiusi.

– Kuo ši knyga išsiskiria iš kitų?

– Esminis skirtumas ir yra tas aspektas, kad kitų autorių dienoraščių nebuvo, o jei ir buvo tai kažkas nedaug arba tik laiškai. O čia jos nuo pat ankstyvos jaunystės beveik iki mirties dienų rašyti dienoraščiai. Tas ir buvo išskirtinumas, kad aš iš jos pačios lūpų galėjau gauti tą informaciją. Jos dienoraščiai man buvo svarbiausia medžiaga.

– Kaip sekėsi skaityti dienoraščius, kuriuose tiek daug išgyvenimų?

– Aš visą gyvenimą dirbau muziejuje ir ten tų dienoraščių, laiškų ir visokių paslapčių tikrai yra daug, o kartais apie jas ir kalbėti negali. Manęs nebeveikia tie dalykai, aš į tai žiūriu kaip į profesiją. Žinot, negali taip, kad perskaitei dienoraštį kažkieno ir pliurpi visiems iš eilės. Galbūt žmogus buvo užrašęs neskaityti keturiasdešimt ar kiek metų, bet muziejininkas turi teisę perskaityti ir vis tiek pažymėti. Tik negali niekam aiškinti, ką tu ten perskaitei. Tai aš ir juokauju, kad po tiek darbo muziejuje metų aš ir laike kitaip susigaudau. Man šimtas metų ar čia, ar čia, man atrodo, kad praėję šimtas metų yra visai arti.

– Kaip galėtumėte pristatyti savo naujausią knygą? Dėl ko ją verta perskaityti?

– Čia yra labai daug konteksto, garsių žmonių: Čiurlionis, Vaižgantas, Sofija Čurlionienė, Basanavičius, Smetona su savo žmona ir kiti. Nes Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė su šiais žmonėmis bendravo ir knygoje yra tikrai daug to laiko garsenybių. O šiaip tai vaizduojamas moters likimas labai sudėtinguose istorijos vingiuose ir kada veikėja papuola į tą istoriją, kuri mala ir žlugdo gyvenimus, o Ona turi atsilaikyti ir ji atsilaikė. Žinoma, pirmiausia norėjau ją pateikti kaip rašytoją, tada parodyti jos kaip moters, kuri buvo pasiaukojanti motina ir žmona, pusę. Ji buvo patriotė, kuri labai norėjo savo šalies vardan dirbti. Čia atsivėrė daug jos pliusų ir minusų, klaidų ir kitų dalykų. Per knygą galima grįžti prie Lietuvos istorijos, žymių žmonių, sužinoti kaip klostėsi istorijos įvykiai. Pavyzdžiui, ji septynerius metus gyveno Sibire, Čeliabinske, iš ten nedaug patirties turime, mažai kas ten buvo. Tai čia galime sužinoti apie ten gyvenusių žmonių likimus. Kadangi per pirmąjį pasaulinį karą labai daug lietuvių ten priplūdo, o Puidienė jais rūpinosi. Steigė senelių ir vaikų prieglaudas. Čia atsiskleidžia tai, kaip žmogus gelbėjo kitus svetimoje žemėje. Taigi, knygoje galima rasti daug įvairių temų.

Bronislavos Buchienės nuotr.